Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Išskirtinis Tomo Augulio interviu apie 90-ųjų žvaigždės gyvenimą, 50-metį ir neapsakomą meilę vaikams

Kitąmet 50-metį švęsiantis atlikėjas Tomas Augulis, kurio hitą „Sąnariai“ žino kone kiekvienas, pastaruoju metu nėra iš tų žmonių, kurie viešumoje šmėžuoja dažnai. Tačiau reto pokalbio metu jis patikino – nuo muzikos tikrai nenutolo ir savo gerbėjams dar žada staigmenų. O staigmenų netrūko ir paties Tomo gyvenime. Apie audringus jaunystės laikus, muzikinę karjerą, šeimą, gyvenime netikėtai atsiradusius verslus ir ateities planus T.Augulis papasakojo išskirtiniame 15min interviu.
Temos: 1 Tomas Augulis

– Tomai, interviu dalijate retai, tad galima jums taikyti apibūdinimą „dingęs iš viešumos“?

– Iš tiesų tai nėra labai didelė pauzė, nes mano muzikinis gyvenimas tęsiasi. Jis nėra aktyvus, bet tęsiasi – kartais lankausi garso įrašų studijoje, įrašau vieną kitą dainą ir tikiuosi, kad dar ir albumą sukaupsiu. Yra ir vienas kitas koncertas. Bet, matyt, pasikeitė noras turėti kokybę tiek kalbant apie koncertus, tiek apie bendravimą su žiniasklaida. Dabar esu linkęs atsirinkti, kur noriu dalyvauti. Tačiau mane domina ir labdaros projektai, ir bendri projektai su kitais muzikantais. Visa tai vyksta ir nors neturiu ambicijų iš naujo atgimti, būti jaunas ir gražus, toks, koks buvau prieš 20 ar 30 metų, bet priimu gyvenimą tokį, koks jis yra, man patinka tai, ką darau dabar ir muzikos, ir ne muzikos srityje.

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis

– Bet pradėkime nuo pradžių. Muzikinės karjeros ėmėtės būdamas 13 metų – tada jau grojote diskotekose. Kaip jūsų tėvai į tai reagavo?

– Man tėvai visą laiką leido labai daug daryti savarankiškai. Tėtis inžinierius elektrikas, yra projektavęs Santariškes, operacinę. Jis, aišku, norėjo, kad ir vaikas suktų panašiu keliu, tai aš lankiau visokius kursus, bet vieną dieną, baigęs vidurinę, kai man buvo 17-a, nuėjau į tuometinę kultūros mokyklą ir įstojau į pramoginių renginių vedėjo specialybę. Tada ir mama, ir tėtis priėmė tai normaliai.

Tik tėvukas laukdavo manęs po diskotekos, nemiegodavo, kol negrįždavau. Diskotekos vykdavo nuo 20 iki 23 valandos, ir dar Žvėryne, o Žvėrynas tuo metu buvo neramus rajonas. Bet mane, kaip didžėjų, visi žinojo, tai man būdavo ramu, bet vis tiek, velnias žino, ant kokio durnelio gali užsirauti.

Tačiau praėjo keleri metai, prasidėjo tokie bajeriai, kad kažkas nori pratęsti diskoteką, ateina su doleriais, dar kitomis valiutomis, tada jau bėgdavau su dviem kapeikom iki automato tėvui skambinti, kad negrįšiu. Tokiu atveju kviesdavom taksus.

Tačiau apskritai tėvai į mano gyvenimą nesikišo. Pasakiau, kad dainuosiu su kokia Mažeikių grupe – okey, išvažiuoju dviems savaitėms – gerai. Pakankamai anksti ir šeimą sukūriau, 21-erių, tai tikrai buvau savarankiškas.

– Ar dabar pats, kaip tėvas, manote, kad gerai, kai tėvai leidžia rinktis, suteikia galimybę klysti?

– Tuo metu tai buvo gerai, todėl, kad pasirinkimas buvo gerokai mažesnis. Dabar diskotekos baigiasi šeštą ryto, tėvai su mašinomis atvažiuoja, ketvirtą ar penktą pasiima dukras, kad būtų saugios. Tada diskotekos baigdavosi 23 valandą, bet po jų būdavo organizuojami plotai.

Tačiau man su tėvais reikėdavo susitarti. Iki pat dvyliktos klasės tik vieną kartą nenakvojau namie, kai susitarėme, kad eisiu pas bendraklases. Ten buvo plotas, o kadangi dienos metu važiavome į žygį su klase, pasakiau, kad sugedo dviratis, tai tėtis nurodė taip – aštuntą ryto namo ir iškart į sodą. Čia buvo viskas, bet dėl nakties su bendraklasiais ko nepadarysi.

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis

– O ką jūsų mama veikė gyvenime?

– Ji tuo metu dirbo „Vilmos“ gamykloje, tiesiog tradiciškai, standartiškai. Bet ji, kaip sakydavo, žemaitė, nors aš jai prieštaraudavau, sakydavau, nieko tu ne žemaitė, Tauragė čia dar ne Žemaitija. Tai aš ją visą laiką pašiepdavau, bet ji sakydavo, kad vis tiek yra žemaitė. Ji turėdavo tokios meniškos natūros ir gal čia tokie perduoti man genai, nes jos sesuo labai gražiai piešė. Mamos pusė buvo tokia meniška, o tėvo – labiau ūkiška.

– Bet su ūkiu ir pačiam teko susidurti. Juk į sodą reikėjo nuvažiuoti, tai rankos ne tokios ir baltos?

– Galėjo būti baltos, bet nebūdavo kaip atsisakyti. Tai buvo katastrofa, kai tėvas pasakydavo, kad važiuojam į sodą. Tai buvo viskas, amen.

– Jūs – ne vienturtis?

– Turiu dvejais metais jaunesnį brolį. Jis baikeris, jam patinka motociklai, o man priešingai, nekenčiu jų. Jam roko muzika, man tuometinė pop muzika patiko. Mes visiškai skirtingi.

– Bet problematiškas vaikas, net įsisukęs į pavojingą pasaulį, nebuvote?

– Būdamas 18-os iš arbatos puodelio gėriau vyną už savo pinigus, valgiau kebabą ir draugus vaišinau. Taip kad koks aš galiu būti problematiškas, jeigu pats pirkdavau rūbus ir batus? Pamačiau kažkada Kaune kaubojiškus batus, neturėjau tuo metu pinigų, grįžau namo, vėl sėdau į traukinį, atvažiavau į Kauną ir nusipirkau. Pagalvojus apie šiandieninius laikus, nieko panašaus nėra.

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis

– Kaip atrodė populiarumas tais laikais, 90-aisiais? Ar jus persekiojo žiniasklaida, ar kiekvienas koncertas baigdavosi vakarėliais?

– Sąnariai“ buvo toks mano staigus trečias hitas, prieš tai dar buvo „Sugrįžk“ ir „Mano mieloji“. Aš jau buvau pripratęs prie to, kad daina – hitas, kita daina – hitas. Tai buvo laikai, kai mes koncertavome visur ir labai daug. Kažkada vedžiau savo koncertų kalendorių, tai metų gale suskaičiavau – turėjome beveik 200 koncertų.

Daug atributų, kurie yra dabar, nebuvo tada. Tada ne atlikėjas medžiojo žiniasklaidą, kaip dabar dažnai yra. Mes tuo metu gyvenome tokį rokenrolą, kad net neįsivaizduojate. Tiems visiems dabartiniams su milteliais ir tabletėmis pasitraukti į šoną, nes mes gyvenome tuo šou ir tai buvo tokios didžiulės apimtys, kai visas viešbutis yra užsakytas muzikantams ir žurnalistams. Tai buvo galingi tūsai dienom ir naktim. Mes ir koncertuodavom, ir mažai miegodavom, bet buvom jauni, turėjom daug jėgų, energijos.

– Jūs norėjote būti populiarus? Kai pasitraukėte iš grupės „Sekmadienis“ ir pradėjote solinę karjerą, norėjote būti žvaigžde?

– Taip, aš norėjau koncertuoti, rašyti muziką, būti matomas. Filmavau klipus, važinėjau į koncertus, tai buvo mano darbas ir gyvenimo malonumas, ekstazė, kurioje gyvenau daug metų. Dabar ta ekstazė yra gerokai mažesnė, bet vis tiek tame randu malonių akimirkų, dabar jau įrašų studijoje, kai nebe taip traukia tie koncertai, nes, žinot, Lietuva yra nepasiruošusi koncertų kokybei. Kartais pasižiūriu ištraukas iš atlikėjų koncertų, kaip jie šiandien dirba, tai viskas taip pat, kaip prieš 20 metų – tos pačios purvinos persirengimo patalpos.

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis

– Kaip pramogų pasaulis nesusuko galvos? Ar vertinote uždirbtą pinigą?

– Mes negyvenome labai turtingai. Mano tėvai nėra gimę Vilniuje, tai jie sunkiai dirbo, kiekvieną mėnesį skolindavosi dešimt rublių, nes jiems trūkdavo pragyvenimui. Vienu metu vaikystėje gyvenome trijų kambarių bute iš viso trys šeimos – su bendra virtuve, vonia ir tualetu.

Mes visą laiką su tėvais susėdę svajojome, kaip norėtumėme gyventi naujame rajone. Ir tėvui pasisekė, nes darbovietė jam pridėjo butą ir leido išsikeisti. Kai buvau paauglys, įsikėlėme į Karoliniškes, o ten viskas kitaip – trys kambariai tavo nuosavi, normali virtuvė, vonia, viskas normalu, tai mes visi tiesiog atsisėdome ir apsiverkėme, kaip tai buvo nuostabu. Buvo aštuntas aukštas, paskutinis namas, ir vaizdas – rugiai auga, kombainai pjauna rugius. Numirt galėjai, tai buvo ad astra.

Tada man iškart pagerėjo sąlygos, nes ten, kur gyvenome anksčiau, negalėjau pasikviesti draugų. Čia pradėjau kviestis draugus, mes subūrėme grupę, repetavome, patys gaminome dūmus, pridūmindavome kambarį, kažkokį prožektorių išsitraukdavome ir grodavome kažką. Matyt, jau buvo kažkaip užprogramuota, kad aš to norėjau, aš to siekiau ir man tas labai patiko.

– Prasidėjo populiarumas, pinigai, draugai. Kas buvo jūsų žiūrovai? Pagalvojus apie 90-ųjų diskotekas, ten turėtų būti ir mafijos, ir visko?

– Visko buvo – muštynių, peilių, šaudymų. Man pačiam diskotekoje yra įsmeigę peilį į nugarą. Buvo Žvėryno mafija, brigados, visame tame sukausi. Bet didžiuojuosi, kad dirbau tikrai geriausiose Vilniaus diskotekose.

Aš matęs daug – ir „princus“ visus, ir kurie dar gyvi, ir kurie jau negyvi, visus mačiau. Kaune koncertavome su Džordana Butkute. Tąkart veikėjai iš tos srities pasakė, kad nori matyti mus „Vilijoje“. Atvažiavo į viešbutį, paėmė mersedesas, pirmą kartą pamačiau, kad mašinoje yra telefonas, nuvežė, pasodino prie stalo, pavalgėme, išgėrėme, parvežė atgal ir palydėjo iki pat durų. Šiauliuose irgi ir pasitikdavo, ir lydėdavo, ir po koncerto ateidavo pasisveikinti, atsisveikinti.

Asmeninio albumo nuotr./Česlovas Gabalis, Tomas Augulis, Vytautas Šapranauskas
Asmeninio albumo nuotr./Česlovas Gabalis, Tomas Augulis, Vytautas Šapranauskas

– Ar jūsų draugystė su Džordana buvo artima?

– Negaliu pasakyti, kad buvome labai artimi, bet visą laiką buvo toks nematomas siūlas. Kažkada mane, visiškai nežinomą žmogelį, kuris mėgėjiškai su prigrojęs visokiausių dalykų, įmetė į „Pop centro“ organizuojamą turą po stadionus. Žinot, kaip sako – nori išmokti plaukti, įmeta į vandenį ir kapstykis, tai ir čia taip buvo. Aš ateinu į autobusą, sėdi žinomos grupės, o visi – kas čia toks? Sakau, aš Tomas Augulis. Nieks nežino, nieks negirdėjo manęs. Aš atsisėdau, kur tuščia buvo, ir galvoju – kur aš čia dabar papuoliau, kas čia bus?

Ir, aišku, pati paskutinė įplaukia Džordana. Visi apšalę, apakę, ji tuo metu buvo „Nerijoje“ – kelionės, gastrolės, dainos, jau kitas lygis. Nėra vietos, kur sėstis, ir ji prie manęs įsitaiso, o ar tu toks, ar anoks, koks jai skirtumas. Tai buvo toks pirmas mano kontaktas su ja.

Tai pirmas stadioninis koncertas man buvo Utenoje. Nulipu nuo scenos, prieina Alvydas Tautkus, „Pop centro“ direktorius, paduoda 50 rublių ir sako – viskas, tu važiuok namo, ačiū. Aš tada sakiau sau pasakiau, kad būsiu už juos visus geresnis, jie visi norės su manimi dirbti, o ne aš su jais. Taip ir atsitiko.

– Grįžkime prie to dūrio peiliu. Kas tai per įvykis?

– Tai buvo ne diskotekos laikas, diena, nes Pedagoginio instituto diskoteka mums būdavo kaip antri namai. Baigėsi pamokos, o aš po mokyklos su uniforma į diskoteką – tai kažką pažiūrėti, tai pasukinėti varžtus.

Ir vieną kartą į mūsų kompaniją atėjo kažkoks svečias, tik paskui sužinojau, kad jis į Afganistaną buvo pašauktas tarnauti. Gal jam smegenys susisuko, bet bendraujant, besėdint jis tiesiog priėjo prie manęs, uždėjo vieną ranką ant peties, ir surūdijusį peilį įvarė man į nugarą.

Kai pakėliau megztinį, pasisukau į chebrą ir paklausiau, ar stipriai, tai visi nusisuko, negalėjo žiūrėti į tą žaizdą. Apvyniojo mane rastom paklodėm, pas kažkokį šūdchirurgį nuvarėme, jisai ten nepraplovė, susiuvo ir man užsikrėtė tas šonas, ištino, negalėjau paeiti. Tada kitas chirurgas po kurio laiko prapjovė, viską išspaudė. Bet mes tada gyvenome tokioje aplinkoje. Nors ir dabar visko būna.

Tomas Augulis dabar ir anksčiau – galerijoje:

– Ar niekada nebuvo etapų, kai pačiame karjeros pike pagalvojote, kad ne taip įsivaizdavote? Atrodytų, tas pramogų pasaulis kenksmingas. O gal kaip tik tuo metu buvo toks geras rokenrolas, kad ir manėte, jog čia jūsų vieta?

– Aš atidariau duris, užėjau ir apsigyvenau tenai. Jau taip išėjo, kad paskui mes diktavome sąlygas – keletas žurnalistų prašėsi važiuoti į gastroles su mumis, nuolatos darydavo reportažus. Mes sakėme, ko norime, mums buvo atidarytos visos durys, visi restoranai, daugiau nebuvo ką atidaryti.

Būdavo aikštingų pavyzdžių, bet šiaip priimdavo labai gerai. Atvažiuoji į miestą, vienas viešbutis, sako – čia jūs atvažiavot, o Viešpatie, o pas mus penki laipsniai šilumos kambary! Duoda po 15 adejalų ir, kaip stoviu, su ta kailine striuke, batais, tai taip ir į lovą, dar 15 adejalų ant viršaus. O prausdavomės tai vandens užverdi, dvi stiklines pasidarai, vieną užsipili, užsimuiluoji, kitą. Tai kiek žmogus gali tiek pavilkti. Mes nebuvome išlepinti, bet vis tiek nenormalu.

– Kur dėdavote visą pelną? Tikiu, kad turėdavote galimybių pataupyti.

– Aš pradėjau verslą nuo to. Kompiuteriai atsirado, kurie tada buvo stebuklas. Pradėjau agentūrą dėlioti, nėra taip, kad pinigus išmėčiau, iššvaisčiau. Mums kainavo brangiai rengtis, siūtis. Ir būdavo etapų, kai turi koncertų, bet būdavo ir tokių, kai kai nieks nieko nedaro. Tada tu iš santaupų gyveni.

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis

– Vakarėliai tada buvo tikri – su daug alkoholio. Ar neįklimpote į tą liūną? Koks santykis su alkoholiu dabar?

– Aš esu pakeitęs stiprumą – dabar geriu daugiausia vyną, nors negalvojau, kad kada nors gyvenime jį gersiu. Ir kuo toliau, tuo daugiau laipteliais į viršų – vis brangesnis, vis reikia kitokio skonio.

Bet pagundų tai buvo pilna. Tuo metu narkotikų nebuvo, buvo žolė, nors nesu bandęs. Alkoholio būdavo daug ir dažnai, bet jis manęs nesugadino. Aš į sceną girtas neidavau, man, kaip jaunam, sveikam organizmui, tuo labiau, kad buvau sportininkas, krepšininkas, labai greitai viskas išsivaikščiodavo. Galėdavau išeiti paskutinis, atsikelti pirmas ir man viskas gerai. Bet taip ir darydavau, nes man patikdavo ir aš patikdavau kitiems, kad visi norėdavo su manimi iki pat pabaigos sėdėti, kalbėti, dalyvauti.

Bet tikrai į sceną girtas niekada nesu išėjęs. Gal esu neišsimiegojęs, bet girtas į sceną – tikrai ne.

– Kaip rinkdavotės su kuo dirbti?

– Visą laiką dirbdavome tik su geriausiais – aparatūra geriausia, žmonės geriausi, prodiuseriai, muzikantai geriausi, klipai geriausi. Pas mus nebūdavo šiaip.

Dabar, pavyzdžiui, įsijungiu grupę „Dar“, Žemaitytę, ir galvoju – mūsų diskoteka vidurinėje mokykloje geriau atrodydavo. Kažkokia tamsi moteris, ar ji gėdijasi kažko? Salėje sėdi kokie 15 žmonių, tai man toks siaubas, depresija.

Jeigu eiti interviu, tai ten, kur žiūrės daug, tūkstančiai. Tada pasirodei, faina ir viskas. Tai gali būti ir mažesnė žiniasklaida, bet tiktai ne toks lygis, kaip kartais dabar būna. Na, ne taip užbaigti reikia, negalima taip užbaigti savo karjerų, kai jau nėra ką laižyti, o vis tiek dar prilipęs, kampus kažkokius eini prilaižyti. Man baisu, negaliu pagalvoti, kad aš būčiau tokiame lygyje. Man jau buvo baisu pagalvoti, kad restoranuose geros, žinomos grupės groja, o chebra nekreipia dėmesio, kotletus valgo. Aišku, nesu išvengęs tokių dalykų, nes pasako vienaip, išeina kitaip, kažko neapskaičiuoja, bet čia buvo išimtys.

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis, Asta Pilypaitė, Česlovas Gabalis, Viktorija Mauručaitė, Arvydas Vilčinskas
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis, Asta Pilypaitė, Česlovas Gabalis, Viktorija Mauručaitė, Arvydas Vilčinskas

– Vedėte būdamas 21-erių. Ar teko dėl to paaukoti kažkiek karjeros?

– Kažkokio trukdžio karjeros atžvilgiu neturėjau, gal tik šeima daugiau nukentėjo, kad aš amžinai renginiuose.

– O kaip susipažinote su savo žmona?

– Diskotekoje, čia standartinė istorija, šventėme naujus metus.

– Kol kas palikime nuošalyje muziką. Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado verslai?

– Pagalvojau, koks tai galėtų būti darbas, kur nejausčiau diskomforto kaip atlikėjas, kaip Tomas Augulis, kur galėčiau susitikinėti su verslo žmonėmis. Aišku, apie verslą tada nelabai išmaniau, bet buvau darbštus ir galvojau, ką čia padaryti. Tad būdamas 29-erių, apie 2000-uosius, kai dar sočiai koncertavau, įkūriau reklamos agentūrą „7 natos“, pavadinimas pagal mano muzikinį profilį.

Bet įmonę iš pradžių įkūriau tam, kad ji tvarkytų mano kaip atlikėjo reikalus. Tik paskui ji transformavosi, visa tai paverčiau į reklamos agentūrą. Pradėjome ieškoti srities. Mano draugas, turėjęs kanceliarijos įmonę, pasiūlė užsiimti marškinėlių bizniu, nes galima iš jų daug uždirbti. Kai kurie žmonės supažindino su elektronine prekyba ir nėriau į tą pasaulį. Man labai tas tinka, ėmiau domėtis digital marketingu, elektronine prekyba.

Galiausiai padariau vieną sėkmingą žingsnį – nusipirkau marskineliai.lt domeną, paleidome pirmą elektroninę parduotuvę, joje pardavinėjami marškinėliai, ant kurių žmogus gali užsidėti norimą užrašą ar nuotrauką. Man visi sakė – ką tu darai, nesąmonė. Bet jau pirmą dieną gavome pirmą užsakymą, o tada elektroninė prekyba dar buvo pusiau stebuklas. Aišku, ji kurį laiką mums buvo kaip žaisliukas, kažkas ir pirko, bet mes tada daugiau mokėmės.

Paskui visa tai apsivertė aukštyn kojom, dabar žmonės bene viską perka internetu. Mes galvojame, kad esame labai unikalūs, nes marškinėliai toks biznis, kur žmonės atsiprašinėja, dėkoja, myli nemyli, protestuoja. Man taip prilipo, kad aš ir savo marškinėlių visokių prisigalvoju. Verslas veikia iki šiol puikiausiai. Vėliau įkūriau manodovanos.lt – gali užrašą ant pagalvėlės, puodelio užsidėti. Irgi prilipo.

Paskui mano gyvenime atsirado amazon, amerikonų portalas etsy, ir galop sukūriau tarptautinį brandą VivaMake, kuris ir apjungia tuos projektus, kas Lietuvoje yra marskineliai ir manodovanos. Daugiausia specializuojamės ties marškinėliais poroms, pavyzdžiui, jums ir draugui – per marškinėlius sakote, kaip vienas kitą mylite. Piešiam patys savo dizainus, turiu nedidelę gamyklėlę, kur patys viską gaminame ir turime savo kanalus, kuriais parduodame.

– Dažniausiai menininkai yra pametę galvas, plaukioja. Iš kur pas jus ta verslo gysla?

– Aš esu labai organizuotas, bet tą gyslelę ugdžiau. Dar kai buvau tik atlikėjas, man vienas žmogus pasakė – Dieve, kokia šiandien gera diena, padariau verslo sandorį, uždirbau kažkiek tūkstančių. O aš jam atsakiau – Dieve, kaip man tai svetima, aš tavęs nesuprantu, nuo ko kaifuoji. Albumą įrašei, tavo daina pirmoje vietoje – va čia tai jėga. Ir po kiek laiko viskas išėjo atvirkščiai. Bet, manau, tai išsiugdžiau darbu.

Asmeninio albumo nuotr./Karina Krysko ir Tomas Augulis
Asmeninio albumo nuotr./Karina Krysko ir Tomas Augulis

– Bet to reikėjo, reikėjo išmaitinti šeimą, turėti pastovų uždarbį, tai turbūt viena iš motyvacijų?

– Čia susidėliojo labai logiškai, nes gyvenime, atrodo, norisi pačiupinėti visko. Ne visi gali būti Stasys Povilaitis. O visi kiti yra praeiviai. Aš iš muzikos dabar negalėčiau pragyventi, prie Aušros vartų sėdėčiau, nes poreikiai dideli, o muzikinės pajamos nebent tai, kas iš praeitų metų prisikaupė – YouTube, Spotify, iTunes.

– Nauji verslai – tam tikra nežinomybė. Ar greit atėjo pinigai?

– Labai negreit, darėme didelį įdirbį, kol pradėjo suktis. Bet tada uždirbdavome algoms ir po truputį pradėjome investuoti, nes galvoju, kad jei versle bent nedidelė dalis gamybos, kada tu ne tik tarpininkas, bet ir gamini produktą, visada yra gerai. Pradėjau pirkti brangius prietaisus, nupirkau vieną – pasiteisino, nupirkau kitą. Aišku, iš uždirbtų pinigų, nes niekas tuo metu mums neskolindavo.

Iš apyvartinių lėšų pradėjome dirbti ir užsistatėme tokią kokybės kartelę – spaudos, prietaisų kokybė, nepirkti bet ko, negaminti bet ko, viską daryti kokybiškai ir tiekti geras paslaugas. Po truputį plėtėsi, pirmi Lietuvoje nusipirkome printerį, kuris tiesiai ant maikių spaudžia, tai kai sulėkė visi... Nors iš pradžių galvojo – gi maža rinka, neatsipirks. Bet per dieną atsipirko, paskelbėme, kad tokį turime ir spausdinome dieną naktį.

– Aukso gysla. Tai kam tos kelionės, kelionių agentūra?

– Tai buvo ambicija. Didelės Lietuvos turizmo įmonės vadovas mane dažnai pasikviesdavo į keliones, padėdavo jas įsigyti, su juo esame apkeliavę labai daug tolimų, egzotiškų šalių, tad supratau, kaip turizmas veikia. Tada buvo tokia ambicija, gal reikėtų papildomai pabandyti biznį. Energijos juk turiu. Buvo toks užmanymas, pakviečiau prisijungti keletą draugų, susimetėme ir įsteigėme įmonę, dirbančią iki šiol.

Parduoti keliones daug gudrumo nereikia, konkurencija baisi, tai dabar radome tokią specializaciją – vestuvės užsienyje. Dabar irgi buvome išvykę su partneriais, peržiūrėjome keletą vietų, viešbučių. Visa tai pavirto į specializaciją ir mums tas labai patinka.

– Sprendžiant iš to, kiek visko daug darote, jūs darboholikas, gerąja prasme?

– Man patinka būti veiksme, tai dar be to, kad klausau daug seminarų, mokausi montuoti vaizdo įrašus, reklamos agentūroje ėmiausi naujos srities – kuriame animaciją.

O reklamos agentūra „7 natos“ veikia jau 21 metus, čia yra geriausia, ką aš versle esu padaręs. Dizainas, verslo dovanos, animacija, marškinėliai – čia mūsų pagrindiniai dalykai, kuriuos darome, išsigryninę savo veiklas, ir viskas super.

– Bet dabar dirbate lygiai tiek pat, kiek anksčiau, gal net ir daugiau. Ar turite laiko sau, asmeniniam gyvenimui?

– Mano draugas sako, kad kai pradedi norėti mokytis, pradedi jaunėti. Ir aš dabar jaučiu tokį beprotišką norą mokytis... Anksčiau nepavyko, kadangi nebaigiau aukštojo mokslo ir negavau tos dozės kokybiško mokslo, kurią galėjau gauti, tai dabar, matyt, tas kažkaip apsisuko ir jaučiu tokį poreikį mokytis, tiek skaitau, tiek domiuosi, perku šimtus eurų kainuojančius bilietus į seminarus, einu, klausau, eksperimentuoju, ieškau, daug visko darau.

– Sausio mėnesį jums bus 50-imt. Ar nebaisu suvokti, kiek visko prabėgo? O gal kaip tik žiūrite tik į priekį?

– Atvirai pasakius, pagalvoju, kiek liko. Galvoju, kaip greitai praeis ir kiek aš iš viso gyvensiu. Jeigu gyvensiu 80-imt metų, tai man liko tris kartus po dešimt ir bandau atsukti, kas buvo prieš dešimt metų. Vieną kartą atrodo, kad, o Dieve, kaip seniai tai buvo, tai gerai, ačiū Dievui, man dar daug liko. Bet kitą kartą pagalvoji – Dieve, jau dešimt metų, taigi, atrodo, tik va praėjo, o ne tiek daug liko...

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis

– Ar bijote pasenti?

– Bijau susirgti. Pasenti nebijau, nes vis tiek prisižiūriu, esu atsakingas šiuo klausimu. Bet bijau, kad neatsitiktų kažkokia nelaimė, kuri, pavyzdžiui, prikaustytų mane.

– Esate iš tų žmonių, kurie šioje žemėje nori palikti pėdsaką?

– Man patinka, kai manimi didžiuojasi mano draugai, vaikai, kuriuos žiauriai myliu, didžiuojasi tuo, ką tėtis daro, gali, ką tėtis nuveikė, ką paliko įsimintino.

Pavyzdžiui, mano tėvukas nuėjo ir nusipirko plytą ten, ant Pedagoginio žiedo, ir taip įamžino visą mūsų šeimą. Man gal pirkti nereikia, bet kažkaip kitaip norisi.

Tas gyvenimas, kurį pragyvenai tokiame statuse, kokiame aš, juk buvau daugmaž žinomas žmogus, nemažai davė – atidarė daug durų, ir su kiek daug įvairiausių žmonių aš susipažinau, apie ką niekada negalėjau pagalvoti. Mūsų religija krepšinis, tai, pavyzdžiui, pažįstu visus tos kartus krepšininkus, į kuriuos kažkada žiūrėjau atsiklaupęs ant kelių, su jais dabar skambinuosi, kalbuosi, bendrauju.

Arba tie patys muzikantai, tas pats Vytautas Kernagis. Mes su juo važiavome kartu į Klaipėdą, kartu koncertavome delfinariume. Tai privažiavo draugas su moskvičium, abudu įsėdom, nuvažiavom ir grįždami prie Klaipėdos aerodromo nusprendėm pavakarieniauti. Užeinam, o ten tuo metu groja „Širdele mano“ užsakymą. Ir mes įeinam, aš ir Kernagis, abudu. Aišku, Vytautas tuo metu išvis buvo aukštumoj, banga baisi. Mūsų neišleido, kol jis nesudainavo vienos dainos, ir aš kol nesudainavau. Mus ten itin gražiai priėmė.

Jau nekalbu apie tuos atvejus, kai reikėjo kažkur prasimušti, pas kažką patekti arba kažko paprašyti. Taip, aš kartais pasinaudodavau tais dalykais, bet vėlgi, tai natūralu.

Yra labai daug žmonių, kurie nemėgsta manęs. Pavyzdžiui, vienas policininkas yra prašęs iš manęs kyšio ir pasakęs – klausyk, Auguli, aš tave vis tiek išgaudysiu. Tai supratau, kad aš jam nepatinku, gal kaip atlikėjas. Visokių yra žmonių, bet su tuo susitaikiau.

– Ar esate nostalgiškas tiems laikams, ar dažnai grįžtate į prisiminimus?

– Žinot, reikia, kad kažkoks kvapas praeitų arba muzika kažkokia užgrotų. Ypač muzika. Kai išgirstu tas dainas, kurias grodavau diskotekoje, man prieš akis visą laiką išnyra kažkokie momentai, vaizdai. Bet yra tokių gyvenimo etapų, kurių aš išvis neatsimenu, tai gal jie nebuvo kažkuo reikšmingi, bet aišku, diskotekos ir koncertai visą laiką būdavo svarbūs.

Žiūrėkite pokalbį su Tomu Auguliu iš 15min studijos:

VIDEO: Iš viešumos dingęs Tomas Augulis: apie seksualiausio vyro etiketę, pokyčius gyvenime ir muziką

– Dažnai gyvenime susimąstome. Kuo pats labiausiai gyvenime didžiuojatės – šeima, muzika, verslo pasiekimais?

– Pasiekimais ne man didžiuotis reikia, čia tegul įvertina kažkas kitas. Bet tikrai labai džiaugiuosi, kad galėjau išreikšti savo mintis, nes gi praktiškai visose dainose yra mano tekstai ir muzika. Ir kad jos patinka dar iki šiol, čia jau yra labai smagu.

– Tai nesijaučiate primirštas?

– Aišku, aš dabar nesu toks aktyvus, tai galvoju, ar dar kažkam įdomu visa tai. Nedirbu, kaip kai kurie mano kolegos, kurie dabar rengia koncertus, ir jiems aktualu visur rodytis. Jie, matyt, patys skambina ir prašo pašmėžuoti prieš kokį koncertą arenoje. Bet iš kitos pusės, man, aišku, labai malonu tai, kad tu kažką padarai ir kažkas kitas įvertina, kaip šeima tavimi didžiuojasi ir sako – čia mano tėtis.

Sūnus buvo stovykloje, tai jų būrio daina buvo „Sąnariai“, ir tik paskui sužinojo, kad jis yra mano sūnus. Tai ten visi buvo šoke. Įsivaizduokit, 16-os metų vaikai pasirinko dainą „Sąnariai“ kaip būrio dainą, eidavo maudytis visą laiką dainuodami. Paskui jie sužinojo mano vaiko pavardę ir klausė – čia tavo tėvas? O jisai patenkintas turbūt buvo.

– Ar vaikai turi kažką bendro su muzika?

– Nieko. Dukra dirba „7 natose“, yra dešinioji mano ranka, labai atsakinga, daro daug gerų darbų, labai daug išmoko, atsisakė karjeros banke, nes kai baigė mokslus, buvo tokia galimybė. Bet pasakė, kad nori pas tėtį, ir dirba pas mane.

O sūnus dabar abiturientas, jam viskas prieš akis dar, laukia armija, o paskui nori studijuoti sporto universitete Kaune. Tai aišku, kad visą laiką juos palaikau, mes tikrai turime stiprų ryšį.

– Suprantu, kad esate labai artimi?

– Su vaikais ypač esu artimas. Su dukra kiekvieną dieną darbe realiai matomės, o su sūnumi irgi kasdien ir kalbam, ir skambinamės, ir matomės.

– Ar taip buvo visuomet?

– Ne. Taip nebuvo visuomet ir čia yra mano juoda dėmė ir duobė gyvenime, kada to dalyko, matyt, nevertinau. Visada savo vaikus mylėjau, bet dabar kartais save plaku, kad tikrai galėjau daugiau duoti dėmesio tam tikru metu. Bet ką žinau, gal dabar kompensuosiu tai.

Asmeninio albumo nuotr./Steponas Januška, Tomas Augulis ir Arvydas Vilčinskas
Asmeninio albumo nuotr./Steponas Januška, Tomas Augulis ir Arvydas Vilčinskas

– Koks jūsų dabartinis gyvenimas?

– Dabar Vilniuje nuomojuosi būstą, ruošiuosi nuosavam etapui, bet man patinka gyventi ten, kur didelės terasos, kur yra privatumo, gražūs vaizdai. Taip ir gyvenu dabar, man tai tinka, patinka tas ritmas. Aš iš tikrųjų labai daug vaikštau, tyrinėju Vilnių, žmones, matau, kokie jie visi užsidarę, kokie jie visi su ausinėmis, telefonais.

– Bet negalima sakyti, kad gyvenate sėsliai – gyvenate aktyviai.

– Dar tokių metų dabar radau sporto galimybę, Šarūnas Marčiulionis yra parvežęs ispanišką žaidimą, vadinasi padelio tenisas, tai jį jau kelerius metus savo malonumui ir formos palaikymui žaidžiu. Tas man irgi patinka, ypač smagu vasarą, gryname ore, turnyrai būna, įvairūs žmonės susirenka, mes ten ir pramogaujame, ir naujų pažinčių yra atsiradę.

Dar nesu dirbęs taip, kaip dirbu dabar, ir nesu dar taip kaifavęs nuo darbo, kaip kaifuoju dabar. Anksčiau visą laiką galvodavau – Dieve, čia reikės dar tą, aną, kažką, o dabar visai smagiai tas laikas eina, nes, matyt, kažkoks įdirbis yra, supratimas ateina, mokslai, kuriuos dabar neakivaizdžiai bandau, kažkas pasiteisina, kažkas ne, esu įklimpęs į visa tai gerąja prasme, įnėręs baisiai į tą visą dalyką. Vaikai dideli, nereikia vesti į vonią kiekvieną dieną, pampersų keisti, savarankiški.

– Ar nepagalvojate, kad norėtumėte dar vaikų?

– Ne, dabar nebepagalvoju, kad dar norėčiau. Geriau būsiu senelis kažkada.

– O jau pasiruošęs tam?

– Ne, juokauju šiek tiek dėl to, bet iš tikro dabar turbūt yra, matyt, gražiausias laikas toksai, kada daug kas yra susiformavę, kada pats aiškiai žinai, ko tu sieki, ko nori, turi tam galimybių, taip pat ir muzikai įsirašyti, ir ją paskelbti, galbūt ir kažką su video, prekyba padaryti. Tokia improvizacija, kažkokia planeta sukasi, kurią pats padarei. Man taip yra smagu.

– Esate sakęs, kad vienatvė jums yra katastrofa. Ar šiuo metu turite antrą pusę?

– Turiu draugę, su kuria gyvenu ne vienerius metus.

– Ar namie yra studija? Kampas su jūsų albumais ar kažkoks įvaizdis, kad čia gyvena Tomas Augulis?

– Savo albumus spėjau Amerikos parduotuvėj dar paskutinius, senus nugriebti, kur viskas išdalinta, išparduota, ten tos įmonės leidybinės keitėsi, visi tie tiražai nebekartojami. Dar spėjau kažką atsidėti. Siunčiausi iš Amerikos, po 10 dolerių už vieną mokėjau.

Pats nusipirkau savo įrašus, nes Lietuvoje nebebuvo, buvo likę paskutiniai keli egzemplioriai, bet nuolatos jų prašo, tai kažkam vis padovanoju. 2006-aisiais yra paskutinis mano išleistas albumas, bet tikrai žinau, kad dar vienas tikrai bus. Tai bus naujos dainos, nes aš kaupiu medžiagą, tam yra diktofonas, labai dažnai ir tekstus, ir melodijas įrašinėju, galiu kai ką ir natom užrašyti, pavyzdžiui, lėktuvu skrendant šauna kažkas. Kaupiu, tada jau sėsiu, analizuosiu.

Tokios kaip ir studijos nėra, nors turėjau tokį išbandymą – vieną albumą įrašiau pats, viską įkroviau pats, nuo pradžios iki pabaigos visas partijas ir būgnų, ir bosų , ir klavišų. Paskui, jau studijoje, sutvarkė jį visą, sustatė, sudėliojo. Ir kažkada aš galvojau – būsiu prodiuseris, viskas, nuspręsta, nes galiu pats albumą įrašyti, tai aš būsiu prodiuseris. Ir taip kitą dieną – ne, prodiuseris aš nebūsiu, būsiu dar kažkas kitas.

Esu darbe nuotraukų su man įdomiais žmonėmis pasikabinęs. Į mano biurą kas ateina, iškart supranta, su kuo turi reikalą, nes ten galima pamatyti visokių bendrų nuotraukų su man įdomiais ir gerbiamais žmonėmis, kurie man patinka, su kuriais bendrauju. Albumų dar tik planuoju pasidaryti kolekciją, kada jie bus gražiai įrėminti, bet manau, kad uždaryti po stiklu juos dar per anksti, gal dar man prireiks jų kam nors.

Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis
Asmeninio albumo nuotr./Tomas Augulis

– Augulis – jūsų tikra pavardė? Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sceninis vardas.

– Sceninis galėjo būti ATomas, man ir Ramūnas Vyšniauskas visą laiką taip šaukia į ragelį. Dėl vardo aš labai dėkingas tėvams už Tomą, atrodo, tas vardas specialiai man sukurtas, man jis toks specialus. O mano sūnų tai visi vadina pavarde – Auguliu.

– ATomas neprilipo?

– Ne. Būdavo pamąstymų, ką dar reikėtų padaryti, kad atkreipčiau dėmesį, tai aš bandžiau nusiimti akinius, būti ne Tomas Augulis, o ATomas. Bet nei vienas, nei kitas neprigijo. Visiems reikia Tomo Augulio su akiniais.

– Kokį dabar muzikos pasaulį matote, ar jis atrodo kokybiškas?

– Man atrodo, kad labai kokybiškas. Vien tai, kad tikrai daug kas stengiasi judėti su gyvu garsu. Aišku, labai stipriai prasiplėtė galimybės, važiuoja mūsiškiai ir su švedais prodiuseriais dirba. Manau, yra ir labai gerų, ir įdomių kūrinių.

Bet jie dar kaip vynas turi subręsti. Šiandien man įspūdis geras, bet ar jų nepamirš, ar prisimins, kai praeis 20 metų, tai mes nežinom. Bet visiems prie širdies tie 80-ieji, 90-ieji, tie hitai, tiktai kad žmonės sensta, nors dar kai kurie sugeba užlipti ant scenos ir pasirodyti. Labai faina, kad pavyko papulti į tokį vertinimą man.

O šiandieninė mūsų popmuzika šiandien skamba gerai, yra gero skambesio, bet viskas laike, gal praeis 20 metų ir sakys – žiūrėk, čia buvo 2020-ieji, ta epocha kažkokia įsimintina... Nors 80-i, 90-i tai ne tik muzika, bet ir kultūra žavi, tai kažkoks laikmetis kaip Vudstokas. Ir kad mes tuo laiku kūrėme, čia išvis pasaka.

– Kaip manote, koks jums bus ateinantis dešimtmetis?

– Manau, kad tai bus paskutinis mano jaunystės dešimtmetis. Nuo 60-ies metų tikriausiai pasikeis kažkas taip, kad greičiausiai nebenorėsiu tiek dirbti, gali būti, kad gal aš laiką leisiu ne Lietuvoj, o gal sakysiu – ką čia su ta muzika, reikia jau klausyti tiktai, neberašyti.

Manau, kad tai yra tie paskutiniai dešimt metų prieš ramybės laikotarpį, kuris bus, nes dabar tai dar viskas kunkuliuoja, verda ir man gaila kiekvienos sekundės, kuri praeina, nes, atrodo, pakalbėjom, interviu ką tik buvo, bet viskas jau istorija. Todėl galvoju, kad šitie dešimt metų turi būti labai geri, kieti, aktyvūs, galbūt net įvyks kažkas tokio, kas paskui turės įtakos, gerąja prasme, tikiuosi, mano saulėlydžiui.

– Minėjote užsienį. Ar jau dabar planuojate kažkur išvykti?

– Mes tik galvojame, nes turime draugų, kurie tai daro ir girdime jų įspūdžius, kad išvažiuoja. Marčiulionį lankėm Kalifornijoje žiemos metu, matėme, kaip žmonės gyvena, kokybiškai leidžia laiką, sportuoja, ilsisi ir šildosi, daug lietuvių dabar daro tą patį su ta pačia Ispanija, tai po truputį galvojame. Bet tai yra tolimi planai, todėl, kad dar manęs reikia ir „7 natoms“, ir vaikams, negaliu taip ilgiau atitrūkti. Ir tėvuką dar turiu, mamos jau nebe, todėl dar reikia manęs artimiems žmonėms, kurie visą laiką, nuo pat pradžių yra kartu, aš turiu taip pat atsižvelgti į jų norus, pageidavimus, negaliu egoistiškai pasielgti.

– O ar yra kažkoks gyvenimo etapas, kurį ištrintumėte?

– Turbūt meluočiau, jei pasakyčiau, kad atsukus laiką nenorėčiau kažko pakeisti. Turbūt norėčiau ir vieną, ir kitą dalyką, bet ne tuos svarbiausius, nesusijusius su mano artimais žmonėmis, vaikais. Galbūt kažkokie kiti buvo etapai, kuriuos norėčiau ar apeiti, ar kažkaip sutrumpinti. Bet nesu tas, kuris sakytų – oj ne, taip viskas tobula buvo, tikrai nieko nekeisčiau, jeigu būtų galimybė.

Tačiau mes visada svajojame, niekada negalėsime to padaryti ir visą laiką galime tik pasakyti savo nuomonę. Mus padarė tokius, mes esam tokie ir turim džiaugtis, kad ta patirtis, kitą kartą galbūt labai brangiai nupirkta, bet ji yra vis tiek tavo patirtis ir galbūt niekas geriau už tave to dalyko,nepadarytų.

Ypač, jeigu tai susiję su kažkokiu sprendimu, tu galėsi labai greitai priimti sprendimą, nes jau turi patirtį, buvai kietas ir atlaikei. Žinot, kaip kažkas išeina iš kalėjimo ir sako – aš jau turiu patirtį, jau moku, žinau, arba kartosiu, arba ne, tai čia irgi taip. Mes kartais nusiperkame nebūtinai už pinigus, bet už kažkokius prarastus nervus, laiką ar kažką mes patirtį ir paskui klausimas, ar panaudojame, ar nepanaudojame.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?