– Kiekviena meilės istorija turi pradžią. Kokia yra jūsų ir Luko? Kada supratote, kad esate vienas kitam skirti?
– Susipažinome 2010-aisiais per bendrą vakarėlį studentavimo laikais. Bet ta pažintis buvo trumpa, nes beveik nebendravome. Tik po kurio laiko Lukas manimi susidomėjo ir tapome draugais socialiniuose tinkluose.
O artimiau bendrauti pradėjome praeitų metų gruodį. Tada iškart susitikome, pasivaikščiojome, išgėrėme arbatos ir viskas pasikeitė.
– Taigi, nuo pažinties praėjo beveik 11 metų. Vadinasi, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
– Mes ilgą laiką buvome tik pažįstami, todėl tas bendravimas apsiribojo pasveikinimais su Naujais metais ir gimtadieniu. O jau praeitais metais santykiai klostėsi labai greitai, nes turėjome daug pokalbių, todėl viskas brandžiai ir išsirutuliojo.
– Egzistuoja posakis – nėra namų be dūmų. Ar per šį laiką jūsų poroje buvo kokių nors rimtesnių išbandymų?
– Galbūt vienu iš pagrindinių išbandymų tapo tai, kad gyvenau Vilniuje, o Lukas – Kaune. Nors ir pati iš ten pat esu kilusi, bet save visada laikiau visiška vilniete. Mano visa darbinė ir socialinė veikla sukoncentruota aplink sostinę, aš tiesiog niekur kitur savęs nemačiau. Nuoširdžiai turėjau stiprų romaną su šiuo miestu. Ne veltui čia turiu savo kampelius, mėgstamiausias kavines. O štai Luko darbinė veikla Kaune, todėl būti čia jam sudėtingiau. Tai ir buvo mūsų pagrindinė kliūtis.
– Kaip pavyko tai išspręsti?
– Bandėme ieškoti kompromiso. Svarstėme važinėti kiekvieną rytą, bet ši mintis netiko. Tačiau noras kartu kurti šeimą, būti nuolatinėje vietoje privedė prie vieno sprendimo – aš išsikrausčiau gyventi į Kauną. Nežinome, kaip bus ateityje, nes visgi Vilnius – mano mėgstamiausias miestas.
– Jūsų sužadėtuvės įvyko labai simbolišką dieną – kovo 11-ąją. Kaip jas prisimenate?
– Buvo tikrai labai romantiška (šypteli). Tuo metu lankėmės Tenerifėje, kurioje kaip tik vyko daug vestuvių ir Vaido Baumilos organizuojamas koncertas. Su Luku nusprendėme vykti taksi. Atvykus jis man pasakė, kad viešbutyje paliko žiedą. Maniau, kad juokauja, nes turi aštrų humoro jausmą, bet, pasirodo, tai buvo tiesa.
Koncerto metu jis išvažiavo ir negrįžo gerą valandą. Sakė, kad ketina susitikti su savo verslo partneriais dėl darbo reikalų. O tada tikrai supykau, nes kaip jis galėjo palikti mane vieną? Aš žinau, kad jis daug dirba, bet gi ne tokiu romantišku momentu!
Supratau, kad kažkas ne taip tik tada, kai Vaidas jau trečią kartą dainavo paskutinę dainą. Tada buvo aišku – jis tempia gumą. O taip elgtis jo buvo paprašęs Lukas.
Galiausiai jis grįžo ir nuo scenos tarė, kokia jam esu ypatinga mergina, su kuria jis norėtų leistis į gyvenimo kelionę. Visi žmonės pradėjo fotografuoti, jam sakyti, kad atsiklauptų. Ir ties ištartu „taip“ Vaidas Baumila dar kartą atliko dainą „Myliu“.
Daugiau vestuvių akimirkų – galerijoje:
– Ar nesijaudinote norėdama ištarti „taip“, kai jus supo tiek daug žmonių?
– Ten buvo daug žmonių iš Lietuvos, kurie akimirką dėjo į savo story socialiniuose tinkluose. Kai kurie draugai net pyko, kodėl pirmiau sužinojo iš instagramo, o ne iš mūsų. Tačiau tą momentą norėjosi pasilikti sau. O išėjo taip, kad Tenerifės grupėje buvo pasidalinta sužadėtuvių nuotraukomis, tai apie tai sužinojo dar daugiau žmonių (juokiasi).
– Panašu, kad po lemtingųjų žodžių neilgai trukus pradėjote ruoštis ir vestuvėms. Kaip viską susiorganizavote?
– Jos galėjo įvykti ir dar greičiau, bet buvo per daug sudėtinga. Visgi nuo praeitų metų buvo daug norinčių, tai vos spėjome šią vasarą susituokti. O planuoti pradėjome maždaug po dviejų mėnesių. Mes žinojome, kad jei norime gražios šventės, jai reikia pradėti ruoštis jau dabar. Abu esame maksimalistai, tai bandėme dvi vizijas įgyvendinti nuo A iki Z.
Kai ieškojome vestuvių planuotojos, kiti sakė, kad jau dabar šventę turėtume nukelti kitiems metams, nes kitos poros kontaktavo su jais jau prieš metus. Todėl kliūtimi tapo tiek data, tiek skirtingos vestuvių vizijos. Aš galvojau, kad šventė turėtų būti nedidelė, klasikinė, tik su šeimos ratu. O Lukas turi daug draugų, verslo partnerių, tai niekaip negalėtų išsirinkti tik kelių. Jis dar norėjo didžėjaus iki paryčių. Na, priešingai nei aš – didelės šventės.
– Tačiau radote bendrą kompromisą?
– Taip, nes mes pasiskirstėme darbus. Aš buvau atsakinga už ceremonijos jaukumą, kad viskas būtų iškiliau, didingiau ir šilčiau. Tuo metu Lukas buvo atsakingas už linksmybių kūrimą, didžėjų pasirinkimą. Iš tiesų labai šauniai pavyko suderinti dvi vizijas. Manome, kad visi liko patenkinti. Šventė patiko ne tik mums, bet ir visiems svečiams.
– O kur apsikeitėte vestuviniais žiedais?
– Į bažnytinę santuoką abu žiūrime labai rimtai, nuoširdžiai norėjome jai pasiruošti, bet tiesiog neturėjome laiko. Vis tiek yra sakramentų sutvirtinimai, tam tikri kursai. Nenorėjome nekokybiškai visko padaryti, todėl ją palikome ateičiai.
Vietoj to šįkart padarėme išvažiuojamąją ceremoniją. Pasirinkome vilą Prienų rajone ir toje teritorijoje buvo surengta mūsų ceremonija. Patiesėme baltą kilimą, grojo gyva muzika su daina „Aleliuja“. Man tai buvo labai svarbu, todėl džiaugiuosi, kad viską gražiai išpildėme (šypsosi).
– Laiko trūkumas, greitas organizavimas ir svajonės išpildymas. Ar prieš pat šventę nejautėte jaudulio?
– Jaudulį jaučiau labiau po sužadėtuvių, kai atsibusdavau su žiedu ant piršto, suvokdama, kad viskas rimta, nes prasidėjo naujas gyvenimas. O vestuvių metu ruošėmės labai organiškai, su Luku kiekvieną dieną apie tai kalbėjomės, iš anksto lankėme šokių pamokas. Tad šventė mūsų negąsdino.
Atėjus lemiamai dienai, labai stipriai nerimavo tik jaunikis. Jis visą naktį negalėjo užmigti. Buvome atskirai, todėl jam buvo baisu ne kartu miegoti. O aš šiokį tokį nerimą jaučiau prieš pačią ceremoniją. Supratau, kad kažkas vyksta, kai pradėjo oro trūkti, virpėjau kaip lapelis. Bet tai nebuvo baimė, o labiau emocijos, nes žinai, kad tai kažkas nepakartojamo, vyksiančio tik vieną kartą gyvenime.
– Ceremonijos metu atrodėte išties įspūdinai. Ar ilgai rinkotės vestuvinę suknelę?
– Aš iš tų, kurios nuo pat vaikystės galvojo apie savo suknelę. Labai norėjau būti princese, kad galėčiau šventės metu pasijusti karaliene. Paprašiau tokios suknelės, kurios, na, ne visą laiką būna stilingos. Tačiau „Más 924“ įkūrėja Monika Kazakevičiūtė-Kriščiūnienė mano norą išpildė ir pasirodžiau su ganėtinai ilga, rekordinį 68 metrų tulį turinčia suknele. Norėjau, kad būtų kuo daugiau tulio dėl suknelės dydžio. Prie jos grožio prisidėjo ir rankų darbas bei minimalistinis stilius.
Taip pat turėjau ir antrą įvaizdį, nes su pirma suknele paprasčiausiai nepašokčiau. Jaunikis pirmą kartą pamatęs nuoširdžiai pasakė, kad aš esu jo tortas. Bet, žinote, tą dieną įvaizdis buvo ganėtinai saldus, tačiau kartu ir modernus. Tuo metu antra suknelė labiau priminė dar vieną vaikystės svajonę – tapimą balerina. Todėl galima sakyti, kad vestuvių metu įgyvendinau dvi svajones (šypsosi). Ir tikrai nieko nekeisčiau, nes man viskas patiko ir tiko.
– Galima drąsiai teigti, kad šalia savęs turėjote ir princą. Koks buvo Luko įvaizdis?
– Apsivilko klasikinį smokingo stiliaus kostiumą, kurį pasiruošė žymiai anksčiau, nei aš sukneles. Iš anksto siuvosi ir marškinius. Atrodė, kad visiškai nesijaudino, nes atliko visus žingsnius, netgi turėjome gražų momentą – jis avėjo „Dolce & Gabbana“, o jau prieš pat mergvakarį man padovanojo tos pačios firmos batelius.
– Panašu, kad planuojant įvaizdžius, kaip ir pačią šventę, buvo padirbėta iš peties. O kaip dėl vestuvinių žiedų?
– Vestuvinių žiedų gamyboje nedalyvavau, Lukas už tai buvo atsakingas. Jis turi juvelyrą, kuriuo pasitiki. Priėmėme sprendimą, kad nenorime vienodų žiedų, todėl juos padarė skirtingus. Aš norėjau balto aukso, su aplink žiedą juosiančiais deimantais, o jaunikis – kiek paprastesnio geltono aukso, kur žiede būtų vos keli deimantai. Kitoje pusėje išgraviravome vestuvių datą ir vienas kito inicialus.
– O dovanos jums – svarbi šventės dalis?
– Nenorėjome apkrauti žmonių, tad pakvietime nurodėme, kad nepirktų mums gėlių. Visgi šventės metu gėlėmis pasirūpino Mantas Petruškevičius, tai jų tikrai netrūko. Tiesiog gaila, nes jos greitai vysta.
O kitų dovanų neprašėme. Tik sakėme, kad jei norite, galite prisidėti prie medaus mėnesio fondo. Bet čia tikrai nebuvo privaloma.
– Prakalbote apie medaus mėnesį. Kur kopinėsite medų?
– Dėl koronaviruso visa keliavimo situacija pasidarė šiek tiek sudėtinga. Dar laukiame žinių, kaip bus su naujais apribojimais. Po vestuvių galvojome išskristi į Paryžių arba Santorini salą, bet supratome, kad dienas labiau norime praleisti su šeima ir draugais, su jais pasidalyti įspūdžiais. Dėl to su medaus mėnesiu neskubame. Tikrai įvyks ta povestuvinė kelionė, bet kol kas pasižiūrėsime, kaip bus su vidine būsena ir tinkamu metu.
