„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Italas Gian Luca Demarco moko lietuvius patriotiškumo ir krikščioniškųjų tiesų

Biatlonininkės Dianos Rasimovičiūtės startus Vankuveryje per LTV komentavęs italas Gian Luca Demarco žaibiškai tapo žinomas Lietuvoje. Žodžio kišenėje neieškantis vyras sako nesąs žvaigždė. „Tai tik truputis triukšmo dėl olimpiados.“
Gian Luca Demarco
Gian Luca Demarco / Viganto Ovadnevo nuotr.

Kaip jūs papuolėte į televiziją?

Per pažintis (juokiasi). Turėjome idėją parodyti lietuviams, kad biatlonas Lietuvoje gyvas, kad yra sportininkų ir trenerių, kurie stengiasi kažko pasiekti. Paskambinome į televiziją vienam pažįstamam ir pasiūlėme bendradarbiauti per olimpiadą. Galiausiai sulaukėme sprendimo, kad tai gera idėja, ir pabandėme. Man atrodo, kad pavyko visai neblogai (šypsosi).

Kur mokėtės lietuvių kalbos?

Bendraudamas su žmonėmis. Be abejo, galūnės netikslios, gramatika netaisyklinga, kartais ir žodžių pritrūksta, bet viskas priklauso nuo situacijos. Galiu kalbėti puikiai, bet kai esu susijaudinęs dėl sportininkų pergalių ar puikų rezultatų, nebegaliu šnekėti normaliai – emocijos ima viršų. O ir šiaip lietuvių kalba yra labai sunki.

Kiek laiko jau esate Lietuvoje?

Birželio 6–ąją bus dveji metai. Atvykau čia dėl darbo ir olimpiados, įgyvendinti bendrą projektą su Lietuvos biatlono federacijos prezidentu Arūnu Daugirdu. Dirbu kūno rengybos treneriu ir rinkodaros direktoriumi. Iš pradžių neplanavau čia apsigyventi, tik ketinau su lietuvių biatlonininkų komanda važiuoti visur, kur vyksta stovyklos ir varžybos. Tačiau projekto veikla plėtėsi, taip ir likau.

Ir kaip jums čia patinka?

Lietuva labai graži. Ji visai neseniai tapo nepriklausoma, bet žmonės čia stiprūs, bandantys daryti kažką gero. Mano tėvynė – labai sena valstybė, daug kas jau nuveikta, o Lietuvoje reikia dar daug ką padaryti. Man patinka, kai žmonės nori kažko siekti. O sportininkai apskritai turi svajonių. Kadangi jų ir mano svajonė yra bendra, mes tapome komanda.

Ar savo ateitį siejate su Lietuva?

Nežinau, apie tai rimtai dar negalvojau. Man patinka čia gyventi, būti, dirbti, tik norėtųsi geresnių sąlygų. Vis dėlto suprantu, kad dabar tam nėra galimybių. Taigi dirbame toliau (šypsosi).

Dirbate ne tik treneriu, jūsų balsą galima išgirsti per radiją?

Tiesa, dirbu Marijos radijuje penktadienio vakarais nuo 22 iki 24 val. Turiu savo laidą, skirtą jaunimui. Kalbamės apie gyvenimą, krikščioniškojo gyvenimo kelio pasirinkimą. Esu užaugintas kaip krikščionis, man tos vertybės labai svarbios ir brangios.
Pirmą kartą lankydamasis Lietuvoje pastebėjau, kad jaunimui trūksta svajonių, tikslų, o man norisi juos įkvėpti ir paskatinti, rodyti gerą pavyzdį. Juokinga, kai žmonės sako: tu nebūtum toks patriotas, jei gyventum dviejų kambarių butuke. Aš gyvenu bendrabutyje! Svajoju apie dviejų kambarių butą – būtų nerealiai gerai tokiame gyventi (šypsosi).

Mes jums atrodome materialistai?

Tikrai per daug žiūrima materialių dalykų. Manau, kad laimė slypi tiksle. Jei mano gyvenime nebūtų tikslo, nebūtų dėl ko gyventi, neturėčiau pagrindo po kojomis. Per Marijos radiją mes ir kalbame apie krikščioniškąjį pagrindą. Nors daugelis mano, kad jei tu krikščionis, esi nevykęs… Aš nesu nevykęs, tai ir noriu įrodyti jaunimui.

Kaip jūsų šeima reagavo į sprendimą gyventi Lietuvoje?

Pirmasis žodis buvo „išprotėjai“ (juokiasi). Vėliau viskas pasikeitė. Aš dirbau su Lietuvos biatlono federacija nuo Turino olimpiados. Deja, mano tėtis patyrė sunkią avariją darbe, ilgai gulėjo ligoninėje, net du mėnesius buvo ištiktas komos ir liko invalido vežimėlyje. Turėjau dirbti per du darbus ir padėti šeimai. Tai atsitiko iškart po to, kai man pasiūlė dirbti Lietuvoje. Tąsyk turėjau atsisakyti, bet tik dėl susiklosčiusios situacijos – negalėjau palikti šeimos be pagalbos.

Tikrai per daug žiūrima materialių dalykų. Manau, kad laimė slypi tiksle. Jei mano gyvenime nebūtų tikslo, nebūtų dėl ko gyventi, neturėčiau pagrindo po kojomis. Per Marijos radiją mes ir kalbame apie krikščioniškąjį pagrindą. Nors daugelis mano, kad jei tu krikščionis, esi nevykęs… Aš nesu nevykęs, tai ir noriu įrodyti jaunimui.

Kaip viskas susiklostė vėliau?

Po metų manęs vėl paprašė atvykti į Lietuvą. Keturis mėnesius svarsčiau, ar priimti tą pasiūlymą. Jaučiau kaltę, kad paliksiu šeimą. Bet vieną dieną mama pasakė: „Luca, man atrodo, tu „durnas“. Jei nenori įgyvendinti savo gyvenimo svajonės, esi tikrai „durnas“. O jei norėsi jos siekti, tada žinosiu, kad esi mano vaikas. Toks, kokį tave išauklėjau.“
Taigi atsisakiau aukšto lygio vadybininko pareigų pasaulinėje Marijos radijo šeimoje ir susikroviau lagaminus. Tiesa, mano viršininkas pasakė, kad jei nepasiseks, darbo vieta visada lauks (šypsosi). Manau, jis matė, kad esu nelaimingas sėdėdamas biure, juk iš prigimties esu sportininkas.

Kokiu sportu užsiimate?

Esu ėjikas ir kalnų slidininkas. Deja, nors buvau perspektyvus sportininkas ir man sekėsi, neturėjau galimybių tapti čempionu. Reikėjo investuoti daug pinigų, vykti metams treniruotis su rinktinės treneriu, bet negalėjau sau to leisti ir nusprendžiau pasitraukti. Tačiau sporto nepalikau.

O ar nepalikote Italijoje merginos?

Mergina pati mane paliko... Draugavome daugiau nei metus. Kai pasakiau, kad noriu vykti dirbti į Lietuvą, ji nesuprato, atsisakė padėti įgyvendinti didžiausią mano svajonę. Jei žmogus, būdamas su tavimi tiek daug laiko, nesupranta, kokia tau svarbi yra svajonė ir nenori kartu jos siekti, geriau išsiskirti. Nenorėjau gadinti jai gyvenimo, todėl pasiūliau draugauti per atstumą, būčiau važinėjęs pirmyn ir atgal, bet ji nesutiko. Gal jai tada nebuvo svarbu... O vėliau ir man tapo nebesvarbu…

Ar lietuvaitė turi šansų užkariauti jūsų širdį?

Turi (šypsosi). Kalbėti visą laiką ne gimtąja kalba nebūtų labai didelė problema, tačiau didelis kultūrų skirtumas man kelia dvejonių.

Bet kol kas su buitimi kovojate vienas?

Italijoje dirbau virėju, man patinka gaminti, todėl virtuvė nekelia jokių rūpesčių. Tvarkyti namus truputį sunkiau, bet kai plotas nedidelis, nieko baisaus. Va, laidyti tai yra ohoho! Labai juokingai man išeina... Italijoje nešdavau baltinius į valyklą ir parsinešdavau švarutėlius ir lygius, bet čia negaliu tam leisti pinigų, todėl tenka pačiam pasirūpinti. Laimė, dar nesudeginau nė vienerių. Tikriausiai todėl, kad ne visai iki galo juos išlaidau, bet atrodo normaliai (juokiasi).

Ką veikiate, kai nekovojate su laidyne?

Laisvo laiko turiu labai mažai. Man patinka nueiti į barą su draugais, kalbėti, juokauti, klausytis muzikos, žiūrėti filmus. Vis dėlto daugiausia laiko skiriu sportui: slidinėju, važinėju dviračiu. Vakarais internetu bendrauju su draugais Italijoje.

Ko labiausiai pasiilgstate iš gimtinės?

Kalnų. Man trūksta kalnų. Vienintelis dalykas, kurio jūs neturite, yra kalnai. Lietuvos klimatas man patinka, jei sniego yra. Tik vasarą saulės mažoka ir truputį šlapia. Lyja, lyja ir lyja – Lietuva (šypsosi).

Pagyvenote net trijuose Lietuvos miestuose, kokie įspūdžiai?

Man labai patiko Ignalinoje, ten visi draugai. Net policija stabdo ir sako: „Labas, Luca, kaip sekasi?“ (šypsosi). Kaune, Palemone, gyventi taip pat patiko, tiesiog „super“, o Vilniuje aš beveik neturiu pažįstamų. Einu gatve ir atrodo, kad žiūri į mane kaip į kažkokį keistą juoduką… Sostinėje patinka, bet žiauriai brangu ir žmonės labai skuba, dirba dirba. Vakarais mažai pramogų. Jei nori ką nors nuveikti, reikia daug pinigų. Pripratau Italijoje prie nemokamų pramogų. Ten tu visur įleidžiamas už dyką, tik už gėrimus turi susimokėti…

Nepasiklystate?

Dabar jau nieko, bet iš pradžių kas dešimt minučių skambindavau mūsų federacijos sekretoriui. Paskambinu ir sakau: „Andriau, ar esi tikras, kad reikia čia sukti?“ Jis man: „Didelė geltona „Panorama“, matai?“ Aš dažniausiai nieko nematydavau ir sakydavau, kad nežinau, kur esu, nes aplink tik namai ir medžiai…

Ką manote apie sporto situaciją Lietuvoje?

Reikėtų daug ko pasimokyti iš italų. Italijoje sergama už visus sportininkus. Jei varžybose dalyvauja Italija, nesvarbu, kokia sporto šaka, visi serga, rėkia, verkia, stovi, ploja – viską daro. O Lietuvoje, jei krepšinis, visi serga, o kiti sportininkai yra pamiršti.
Aš norėjau per televiziją parodyti, kad reikia sirgti, nes ten nėra pavardžių ar sporto šakų – yra Lietuva. Diana Rasimovičiūtė iškovojo pirmą tokio lygio medalį Lietuvos biatlono istorijoje. Reikėjo tai skelbti, nešti vėliavą, kad visi žinotų, jog ta diena Lietuvai – šventė. Nereikia nusiminti, jei kas nors nepasiseka, nereikia verkšlenti, kad mes nevykėliai, kad mums neišeina. Dar ir kaip išeina, tik reikia pasistengti. Būtina įskiepyti žmonėms pagarbą sportui.

Kas turėtų atlikti šią misiją?

Žiniasklaida, ji formuoja požiūrį. Jei visą laiką rašoma ir kalbama, kad esame nevykėliai, taip ir bus, o jei žiniasklaida skelbs, kad Lietuva yra didi, garbinga šalis, mes ir būsime dideli. Pasiekus tokį rezultatą kaip mūsų Dianos, reikėtų organizuoti šventę aikštėje. Sutikite, jei tai būtų krepšininkų medalis, šventė būtų surengta, žmonės išprotėtų ir visi prisigertų iki komos. Aš nenoriu, kad dėl Dianos medalio visi prisigertų, bet noriu, kad visi žinotų ir gerbtų savo vėliavą, išeitų ir pasakytų: „Mes šiandien esame čempionai.“

Apie ką dar svajojate?

Noriu, kas Tomas Kaukėnas, Mindaugas Kavoliūnas, Karolis Dambrovskis taptų olimpiniais čempionais, kad ateinanti karta, visas būrys jaunimo iš Nemenčinės, pasiektų įspūdingų rezultatų. Noriu, kad Lietuva Sočio olimpiadoje turėtų visą biatlonininkų delegaciją – keturis vyrus ir keturias moteris ir kad jie gautų medalius. Aš esu treneris ir noriu, kad sportininkai gautų paramą.
Visi Biatlono federacijos nariai ir treneriai turi tris darbus, kad galėtų išlaikyti klubą. Tai darome ne dėl pinigų, bet tam, kad Diana, Tomas ir kiti galėtų sportuoti bei siekti savo gyvenimo tikslų. Mes buvome sportininkai ir žinome, ką tai reiškia. Galimybė yra svarbi, ją reikia suteikti, kad Lietuva pagaliau suprastų, vertintų bei gerbtų šiuos sportininkus.

Ar įsivaizduojate save ne sportininką?

Sunkus klausimas… Tikriausiai būčiau misionierius. Visą gyvenimą man svarbiausia yra Dievas ir sportas bei žmonės. Jei dėl kokių priežasčių turėčiau atsisakyti sporto, paskirčiau savo gyvenimą žmonėms. 
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“