– Kaip per tokį darbymetį sugalvojai naują premjerą?
– Šia premjera daugiau rūpinasi mano kolegė kroatų choreografė Sanja Tropp Fruehwald. Kadangi tai vyksta po mūsų teatro stogu ir su mano vėliava, turiu prižiūrėti, galbūt patarti, kad ji nenukryptų nuo mūsų teatro braižo. Iš pradžių planavome prie šio spektaklio dirbti kartu, bet mano laiką atėmė daug kitų dalykų: esantys spektakliai ir televizijos projektas. Todėl dabar esu spektaklio asistentas ar konsultantas menine prasme, rūpinuosi nematoma spektaklio gimimo puse – techniniais dalykais ir prodiusavimu.
– Ar iš tiesų bendradarbiauti su užsienio kūrėjais buvo tavo svajonė?
– Svajonėmis niekada negyvenu, bet tokia mintis visą laiką kirbėjo – padaryti tokią bendrą kooprodukciją Lietuvoje, kad lietuvių publika pamatytų ją iš arčiau ir įsivaizduotų, kas vyksta užsienyje.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gytis Ivanauskas |
– Tad kaip sekėsi bendradarbiauti?
– Su Sanja susipažinau prieš porą metų stažuotėje Austrijoje – sutapo mūsų požiūrio kampai, mūsų lengvas išprotėjimas, supratau, kad tas žmogus yra pajėgus atitikti mūsų teatro braižą ir su juo man būtų įdomu dirbti. Iš pradžių viskas prasidėjo juoko forma, bet per dvejus metus išaugo iki tikro spektaklio.
Mūsų kūrybinis braižas ir mąstymo būdas labai panašus. Gal aš ne tiek stiprus šiuolaikinio šokio technika, kurią ji ruošia, baigusi tokio šokio mokyklą. Man visų pirma įdomiausias teatro ir šokio santykis.
– Skelbiama, kad šio spektaklio stilistika skirsis nuo ankstesnių tavo teatro spektaklių. Ką ši choreografė įnešė naujo?
– Skirsis šokio stilistika. Man įdomiau aktoriniai dalykai, o tik paskui šokis. Šiame spektaklyje judesio bus nemažai, bet tai nebus nesustojančio šokio spektaklis. Pati judesio forma ir stilistika bus kitokia, kurios aš pats nepadaryčiau. Repetuojant kai kuriems aktoriams ir šokėjams buvo sudėtinga pritaikyti savo kūną visiškai svetimai formai, kurios jie niekada nebuvo ragavę. Bet visi dirba su didžiuliu entuziazmu – tai mane džiugina.
– Kokia šio spektaklio tema?
– Mes porą metų elektroniniais laiškais bendravome ir diskutavome dėl temos, kuri būtų atpažįstama ir aktuali žiūrovams. Tai spektaklis apie pėdsakus ir apie tai, ką mes paliekame po savęs. Žmogaus kūnas erdvėje palieka tam tikrą trajektoriją, jis grįžta į prisiminimus, kurie yra apie tai, kas kiekvienam pažįstama: diena po vakar, šiukšlių tarša, santykis, kuris lieka, išgyvenus su vienu ar kitu žmogumi, žmogaus reikalingumas vienam kito. Ir apskritai apie santykius tarp žmonių.
– Kaip manai, ar dalyvavimas projekte „Šok su manimi“ atves daugiau žiūrovų į tavo teatro spektaklius?
– Apskritai nesieju šių dalykų. Nors daug kas sako, kad man tai reklama, man, kaip aktoriui, reklamos nereikia, nes pamatę mane ant TV3 parketo režisieriai daugiau vaidmenų man nepasiūlys – greičiau atvirkščiai. Juk tarp menininkų gaji nuostata – arba televizija, arba menai. Nors man neatrodo, kad jei prie viso to, ką darau, dar ir šoku televizoriuje, tampu mažiau talentingas.
Jeigu televizijos žiūrovams, susižavėjusiems mūsų pora, kils noras pamatyti tai, ką darau teatre, man atrodo, bus tik į naudą tiek mums, tiek žiūrovams švietimo prasme.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Projekto „Šok su manimi“ akimirka |
– Gal ir savo partnerę pakviesi šokti į savo teatrą?
– (Juokiasi.) Buvo tokių minčių, kartą ji jau dalyvavo atrankoje pas mus. Bet lygiai taip, kaip ji yra profesionalė savo srityje, aš esu profesionalas savo srityje. Man tenka labai daug mokytis jos šokio stiliaus, o jai labai daug reikėtų išmokti dirbant su mano šokiais.
– Bandysi mokyti?
– Na, mokomės jau kelis mėnesius. (Juokiasi.) Žiūrėsime. Nebūtinai tai turėtų būti teatriniai projektai, bet gal kokios miniatiūros, kurios mums neblogai sekasi ir ant parketo.
– Kaip dabar, projektui „Šok su manimi“ einant pabaigos link, vertini savo sutikimą dalyvauti jame?
– Kad dalyvauju, iš principo nesigailėjau jau po pirmos laidos. Eidamas čia absoliučiai nežinojau, ko tikėtis. Bet gavau partnerę, su kuria galiu susišnekėti nuo A iki Z, – ne kiekvienai porai nusišypsojo tokia laimė, tai tikriausiai matyti ir ant parketo. Sakiau, kad jau po pirmos laidos galiu išeiti, nes tą žmogiškumo, profesionalumo, pasitikėjimo vienas kitu jausmą ir tą kaifą jau gavau. Tai man yra daug svarbiau nei pirma vieta. O dėl jos – kiekviena pora čia atėjo to tikėdamasi, kitaip nebūtų verta kovoti.
– Žiūrint į jūsų porą, atrodo, kad neišsikvepiate. Kas padeda išlaikyti tą kūrybinį potencialą?
– Kiekvieną numerį norisi padaryti maksimaliai gerai. Kartais, neslėpsiu, pritrūksta laiko, nes tokios galimybės, kaip vasarą repetuoti 8 valandas per dieną, mes nebeturime. Bet dabar, suspaudę tą trumpą laiką, stengiamės padaryti maksimumą. Kokią temą ir interpretaciją darysime, nusprendžiame kartu – o kai abiem partneriams tema įdomi, tada ir darbas vyksta produktyviau, pagauna azartas padaryti geriau negu kiti, kitaip nei kiti.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Gytis Ivanauskas |
