Abu, lyg susitarę, tvirtina, kad dainos atsiradimo istorija – netipiška. „Su Ieva kalbėjom apie bendrą kūrinį metų metus, bet kažkodėl nieko nedarėm. Vieną dieną parašiau dainos žodžius, bet joje nebuvo priedainio. Iškart prisiminiau Ievą ir nusiunčiau dainą jai“, – sako Pushaz.
„Aš priedainio tekstą ir melodiją parašiau prieš metus. Niekaip nesugalvojau, ką su juo daryti. Daug tokių niekam nepriklausančių gabaliukų turiu, pilnos užrašų knygutės. Staiga Pushaz man atsiunčia savo kūrinį. Paklausau, prisėdu prie instrumento, ir staiga nusprendžiu perversti užrašų knygutes. Randu priedainį: suprantu, kad net harmonijos nereikia koreguoti. Parašiau jam, kad galim ryt susitikti ir įrašyti bendrą dainą, jau turiu priedainį. Manau, jis buvo lengvai nustebęs“, – pasakoja Ieva.
„Gavau jos atsakymą ir nesupratau, kokiu greičiu ji dirba. Išgirdau priedainį ir tapo aišku, kad jis – labai į temą. Aš iš patirties žinau, kad jei kažkas stringa, nėra susidomėjimo ar laiko, geriau nė nebandyti. O kai yra toks „bam“, kaip šiuo atveju – viskas įvyksta be pastangų“, – sako Pushaz.
Kitą dieną abu jau sėdėjo studijoje ir įrašė „Tarp kažkada ir dabar“:
