Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto žuvo 14 žmonių. Per 700 buvo sužalota. 30 iš jų – labai sunkiai. Visi šnekinti tą naktį žuvusiųjų artimieji tikino, kad vaikų ir vyrų apsisprendimas tą vėlų sausio 12-osios vakarą eiti prie televizijos bokšto nebuvo netikėtas. Visi jie priklausė tai daliai Lietuvos žmonių, kurie stengėsi dalyvauti visuose Sąjūdžio rengtuose mitinguose.
„Jis tikėjo tuo. Sakydavo, bus laisva Lietuva, tai, mama, mes visi labai labai gerai gyvensime. Tu matysi, – pasakojo tą naktį žuvusio Virginijaus Druskio mama Milda. Virginijus buvo 21-erių. Studijavo Kaune. – Jis buvo patriotas. Aš ir pati tada kitaip galvojau. Tada atrodė, kad iš tiesų bus viskas nuostabu. Bet kai pasižiūri dabar...“
„Mes šiandien esame nei reikalingi, nei reikšmingi. Eiliniai Lietuvos pensininkai, valdantiesiems tapę keiksmažodžiu“, – paklausta, ar Sausio 13-osios aukų artimieji šiandien jaučia kokią valstybės paramą, atsakė Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų bendrijos „Bičiulystė“ pirmininkė Ona Povilaitienė. 53-ejų Mokslų akademijos darbuotojas Apolinaras Povilaitis yra vyriausias amžiumi tą naktį žuvęs kruvinųjų įvykių dalyvis.
Lietuvos didvyriais vadinamų žuvusiųjų artimieji šiandien renkasi privačiai. Tikino, valdžios skirtas patalpas bendrijai buvę per brangu išlaikyti. Jiems mokama valstybinė pensija – 1 200 litų. 50 procentų nuolaida, mokant komunalinius mokesčius. 80 procentų nuolaida transporto bilietams visoje Lietuvoje. Už kiekvieną žuvusįjį netrukus po sausio įvykių buvo sumokėta po 180 tūstančių bendrųjų talonų (to meto piniginis vienetas Lietuvoje; šiandien ta suma yra lygi 1 800 litų – Aut. past.). Visi 14 žuvusiųjų po mirties buvo apdovanoti Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinais. Šio ordino kavalieriams skiriamas sklypas namo statybai.
„Mums ne kartą Seime buvo pabrėžta, kad mes esame lygiai tokie patys eiliniai pensininkai, – kaip nuoskaudą sakė O. Povilaitienė. – O kad mūsų artimieji žuvo, na... tai žuvo. Mane tai skaudina. Jie juk ne kur nors girti per gatvę eidami žuvo. Jie už Lietuvą žuvo. Ir mūsų pačių kiekvienais metais vis mažiau. Mes esame prisimenami tik valstybinių švenčių metu. Ar galite patikėti, per Sausio 13-osios šventinį minėjimą Seime susitikti su Parlamento pirmininku gauname kvietimų tik dešimčiai asmenų. Rajonuose gyvena žmonės, kurių vaikai žuvo tada Vilniuje. Atvažiuoja abu tėvai. Mūsų dar yra daugiau negu dešimt. Negi taip sudėtinga rasti dar kelias kėdes tą dieną žuvusių tėvams? Mes nenorim vieni kitų žeminti. Mes taktiškai raštu padėkojame, kad mūsų neužmiršo ir atsisakome dalyvauti...“
Tada atsiranda vietų ir kvietimų visiems. Šiemet, Kovo 11-ąją, į šventinį 20-ųjų Nepriklausomybės atkūrimo metinių minėjimą Seimo rūmuose 14-os Sausio 13-ąją žuvusių artimiesiems buvo skirtas tik... vienas kvietimas. Tada jie vėl raštu padėkojo. Tik tada vėl pakvietė visus...
Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau – ketvirtadienį 19.10 val. žiūrėkite per LNK žurnalistinių tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.
