Praeityje garsaus atlikėjo Jono Jonušo koncertuojančio viešumoje nematėme jau kuris laikas. Nors nuo muzikos vyras visiškai ir nenutolo, kūrė dainas sau bei kitiems atlikėjams, pastaraisiais metais tai nebuvo pagrindinis jo užsiėmimas.
Tačiau prieš kelias savaites Joną vėl galėjo išvysti televizijos žiūrovai – vyras savo balsu bandė atsukti mokytojų kėdes projekte „Lietuvos balsas“. Ir jam pavyko.
„Visiems labai įdomu, kodėl nusprendžiau grįžti, nors pačiam tas klausimas kažkaip nekyla. Kai tu aktyviai nedainuoji, žmonės, kur nors išgirdę, stebisi – gi toks gražus balsas, ko nedainuoji, ko nieko daugiau nedarai? O kai jau dainuoji, klausia, kodėl dainuoji“, – pradėdamas pokalbį su 15min juokiasi J.Jonušas.
Jonas anksčiau jau yra turėjęs dalyvavimo televiziniuose projektuose patirties. Tačiau paklaustas apie sugrįžimą į televiziją sako, kad ji šiuo atveju tėra priemonė, suteikianti galimybę vėl dainuoti. Priemonė, leidžianti išmokti naujų scenos pamokų ir prisiminti sceną. Priemonė, padėsianti ateityje pristatyti savo kūrybą.
„Man ne pati televizija yra svarbi, o tai, kad gali dainuoti su gyva grupe, tai, kad tave vertina. Aš esu menininkas. Kai žmogus nupiešia paveikslą, ką jis su juo daro? Pastato į parodą, kad kiti galėtų pamatyti. Jei turi talentą, nori jį parodyti. Tai natūralu“, – sako J.Jonušas.
– Jonai, kodėl į sceną sumanėte grįžti būtent dabar? Ką gi veikėte visus tuos ankstesnius metus?
– Tiesiog sutapo labai daug dalykų, o ir laikmetis toks išėjo. Tai tarsi savotiška pramoga. Bet iš tiesų knietėjo jau labai seniai. Norisi dainuoti. Man tiesiog patinka tai daryti.
Prirašyta daug dainų, turiu daug turinio, kurį norėčiau paleisti į gyvenimą. Albumas ir kitokios kūrybinės užmačios labai ilgai brendo, niekur nedingo, tiesiog gyvenime buvo tokie etapai, kai buvo ne tas laikas.
Taip, kaip atlikėjas pastaraisiais metais tikrai nebuvau labai aktyvus. Turėdavau nebent privačių koncertų, užsakymų vakarėliuose, esu grojęs ir kavinėse savo malonumui. Muzika visą laiką buvo šalia, rašiau dainas kitiems žmonėms.
Kūryba egzistavo, tiesiog buvo toks vienas momentas, kai nusivyliau muzikiniu formatu, nes tai, ką norėjau daryti, prodiuseriai atmetė – sakė, jog nereikia, neįdomu. Gal nematė komercinio pasisekimo. Ir tuomet tas dalykas kažkaip sustojo.
Anksčiau buvo daugiau visokie skandaliukai, popsas – tokie dalykai, kurie manęs nežavėjo
– Viliatės, kad šįkart viskas bus kitaip?
– Dabar matau, kad žmonės yra pasikeitę, platesnių pažiūrų. Jau kuris laikas vietos yra visokiam formatui, tai galbūt man ir anksčiau reikėjo pamąstyti apie tai, kad dabar auditoriją randa visokie stiliai, gal galėjau ir anksčiau sugrįžti.
Net kai padainuoju savo nešokines dainas, sako, dabar yra ir tam rinka. Daug dalykų pasikeitę, tad dabar suprantu, kad mano dainos, kūryba jau turėtų klausytoją.
– Ir televizija pasikeitė. Juk buvo metas, kai ne dėl vokalinių duomenų ar kūrybos žmonės išgarsėdavo.
– Buvo daugiau visokie skandaliukai, popsas. Tokie dalykai, kurie manęs visiškai nežavėjo.
Po išėjimo iš grupės aš buvau sugalvojęs visai kitokį formatą – akustinį. Bet atsirėmiau į tai, kad niekam to nereikėjo. Todėl buvau nusiminęs, nusivylęs.
Bet galiausiai nueini į kokią kavinę, pagroji ir žmonės sako – kaip gražu, kodėl tu to rimčiau nedarai? Po to žiūriu, kad ir vienas, ir kitas atlikėjas kažkokį panašų formatą padaro. Ir tas visai limpa. Nebūtinai turi būti šokinė muzika, renkanti didžiulius stadionus. Gali būti visiškai kamerinė, jautri. Džiugu, kad atsirado daugiau galimybių.
Stebi konkurenciją, visada save pasimatuoji, ir matai, kad yra labai daug atlikėjų, bet priemonės šiais laikais jiems visiems yra prieinamos. Tada pradedi suprasti, kad seniau, jei neturėjai prodiuserio, išleisti albumą buvo kažkoks kosmosas, o dabar patys žmonės tai daro. Dabar žymiai paprasčiau tai vyksta, juk anksčiau negalėjai įsidėti savo kūrinių į muzikos platformas.
– Pasakykite, kokiu tikslu ėjote į „Lietuvos balsą“ – laimėti ar labiau parodyti save?
– Vieno konkretaus tikslo neįvardyčiau. Žmonės gal neišgirsta manęs, kai aš sakau, kad man tiesiog patinka dainuoti. Man patinka ne kamera, o mikrofonas. Patinka girdėti, kaip skamba muzika, ir kai tave po to dar įvertina – pasako, kur blogai, o kur labai gerai padarei.
Tai yra menininko, kūrybininko, dainininko gyvenimas. Kad kažkas pamatytų, jiems reikalinga scena. Aš tos scenos neturėjau, be reikalo į renginius nesiverždavau, o dabar atsirado tam tinkama platforma. Žinau, kad dainuoti moku, turiu gerą balsą, duomenis. Man pats faktas patinka, o ne tai, kad nueisiu į „Balsą“ ir jį laimėsiu.
Aišku, pačioje pradžioje galimybes vertinau atsargiai, o po to jau kažkaip pradėjo knietėti – geras, reikia man laimėti ar kažkas tokio. Visokių minčių kilo. Bet pagrindinė tiesiog ta, kad man patinka pats dainavimas. Žmonėms, kurie nedainuoja, kažkaip sunku tai priimti.
Lygiai taip pat, kaip man patinka gaminti maistą. Žmonės klausia – kodėl tu jį gamini? Juk turėtų būti katorga, daug darbo, vargo... O aš sakau, kad man tiesiog patinka, galiu visą dieną kepti, čirškinti. Neišeina – išmetu ir vėl bandau. Mane tai veža.
– Ar po pertraukos sugrįžti į sceną lengva? Nebuvote pamiršęs, ką reiškia ant jos stovėti?
– Jeigu išmoksti važiuoti dviračiu, tai tu ir moki visą gyvenimą. Jeigu esi savo vidumi, širdy atlikėjas, tu visą gyvenimą juo ir būsi. Nėra taip, kad jei kažkas tavęs nemato, tu staiga tampi nebe atlikėju.
Bet taip, iš pradžių buvo daug jaudulio, drebulio. Žiūri į savo konkurentus ir matai, kad jie irgi labai gerai dainuoja. Imi nuogąstauti, ar tau čia kažkas pavyks, ar tave pastebės, įvertins. Bet paskui pradedi suprasti, kad visi atlikėjai savaip faini, tad neteisinga lyginti.
Man labai patiko projekto mokytojų išsakyta mintis – būk Jonu. Būk savimi. Tu neturi būti kažkokios grupės kažkokiu eks, kaip tave traktuoja, bet turi pateikti save, kaip nori. Kad pamatytų tave, tavo balso galimybes. Tai mane labai sumotyvavo, ta kryptimi dabar ir noriu eiti. Būti ne kažkokios grupės buvusiu nariu, o tiesiog Jonu, atlikėju. Toks savotiškas pasikėlimas, katarsis ir metamorfozė viename.
– Erzina, kad vis dar esate asocijuojamas su „B'Avarija“? Net šiame projekte buvote taip pristatytas, bet ir tikitės, kad projektas tai pakeis?
– Būtent. Šiaip daug žmonių ir neatsimena, kad aš ten buvau – stebisi, negi jie ten dainavo keturiese, penkiese?
Ir taip, mane iš tikrųjų šiek tiek erzina, kai esu taip pristatomas. Aišku, nesu kažkokio kalibro žvaigždė, kad užtektų ištarti pavardę ir nebereikėtų plačiau aiškinti. Tačiau kartais žmonės tiesiog pernelyg ribotai mąsto.
Aš esu žymiai daugiau negu buvęs „B'Avarijos“ narys. Dainavau ir prieš grupės laikus, dainuoju jau nuo dvejų metų. O ir be to daug veikiu. Turiu daug ką parodyti, tad viskas susiklostys natūraliai. Manau, jau atėjo toks etapas, kai nebereikia aiškinti žmonėms, kas aš toks esu, galiu savo balsu tai parodyti ir jie iš naujo įvertins. Tas labai miela.
– Neseniai minėjote, kad grupę palikote ir dėl nebepatikusios krypties, ir dėl nemalonaus vieno jos nario elgesio. Ar niekada nesigailėjote šio sprendimo?
– Nemeluosiu, buvo tokių minčių. Buvo apmaudo, kad galbūt ne viską ten spėjau padaryti. Man pradėjo nebepatikti tas formatas, tai galbūt mes galėjome jį pakeisti. Aš norėjau dainuoti angliškai, labiau orientuotis į užsienį. Tuo metu tas atrodė kažkaip neįmanoma. O dabar mintimis sugrįžtu ir atrodo, kad mes galėjome daugiau padaryti.
Dar kurį laiką buvo gaila mūsų draugystės. Bet po to mes ją atgaminome.
Tačiau normalu, kad po išsiskyrimo visada būna kažkokių pamąstymų, ar aš čia teisingai pasielgiau.
Esu žymiai daugiau negu buvęs „B'Avarijos“ narys
– O dabar dar dažnai pagalvojate apie tuos grupės laikus, kuriuose būta ir šviesesnių, ir tamsesnių spalvų?
– Aš iš tų, kurie nubraukia etapą ir važiuoja toliau. Negyvenu praeitimi.
Nors smagu prisiminti gražius dalykus. Palyginti, kaip buvo tada, kaip yra dabar. Juk pasikeitė techninės galimybės, klausytojai, internetas. Nėra gaila, bet nostalgija užeina. Prisimeni, kad būdavo Nidos festivaliai, kai padainuoji ir dar duoda ungurį. Labiau toks mielas, romantiškas jausmas negu kad gaila.
– Bet atėjo metas, kada pavargote nuo to visiško popso?
– Tos įvairovės tikai labai norėjosi. Kažkas tokio galvoje buvo apribota, kad visi prodiuseriai aiškindavo, jog klausytojams reikia būtent to, visi tą mėgsta, tai tą ir darykim. Nuneši dainą į radiją ir sako – na, nėra ne formatas, bet reikia, kad prasidėtų trankiai, kad iškart būtų ritmas, nes lėtų kūrinių nepagrosim. O dabar yra visiškai ne taip, topuose visiškai lėtos dainos ir galvoji, kokio velnio jie tada neleisdavo?
Dabar yra tiek daug turinio, kad ir klausytojai labiau išpruso. Ir į užsienio rinką patekti lengviau. Pavyzdžiui, lietuviai groja muzikos festivaliuose Latvijoje. Kartais net būni jų negirdėjęs, o groja Latvijoje.
– Tai kokiu atlikėju dabar norite būti?
– Dainų prirašyta nemažai. Aišku, kai kurios išgyventos jau labai seniai, tai kažką gaivinsiu, perdarysiu moderniau, kažkas naujo gims. O stilius mano akustinis, ramus, nors šiokios tokios paieškos dar tebevyksta.
Džiugu tai, kad ir komercinis formatas nebėra toks vienpusiškas, dėl to turi žymiai daugiau galimybių. Dabar viskas yra įdomu ir jei tu kažką darai labai gerai, atsiranda ir kartu norinčių dirbti prodiuserių. Pačiam įdomu, kaip čia bus.
– Kodėl „Lietuvos balse“ mokytoja pasirinkote Moniką Liu?
– Nežinojau, kas atsisuks, tuo momentu tik galvojau, kaip sudainuoti, nepamiršti teksto. Bet kai atsisuko, buvo ramu, nes ji iškart pasakė, kad pajautė mane, mano balsą. Tas jausmas ir suveikė. Nes dainuoti aš moku, bet buvo labai svarbu, kad žmogus jaučia, ką tu nori daryti.
Su Justinu Jaručiu tikrai norėčiau pagroti, padainuoti, bet Monikos jautrumas mane užkabino ir galvoje iškart buvo aiškus atsakymas. Be to, Monikos kūryba visą laiką eina per jausmo prizmę, ji kuria dainas iš gyvenimo istorijų. Tas man su ja artima.
– Minėjote, kad bent jau anksčiau daugiausia kurdavote angliškai, nors dabar netrūksta atlikėjų, kurie kaip tik atsisuka į kūrybą lietuvių kalba.
– Daugiau kurdavau angliškai, nes man kažkaip limpa. Lietuviškai tekstas iškart juokingai skambėdavo, bet dabar suprantu, kad reikia ir lietuviškų dainų.
Anksčiau lietuviškos dainos būdavo tik apie dangų, paukščius, jūrą, meilę, o dabar atsirado instagramas, pasikeitė sociumas, žmonės išpruso socialinėje erdvėje. Pakito terpė, dėl to lietuviškas dainavimas visai smagus ir temų yra daug – ne tik apie paukščius ir jūrą.
Dainuoja žmonės ir žemaitiškai. Čia išvis fantastika ir padainuoti žemaitiškai yra mano svajonė. Bet tikrai žemaitiškai, o ne kažkaip keistai. Dabar, jei padainuočiau žemaitiškai, manęs niekas nesuprastų (juokiasi). Bet turiu tokį norą.
– Apie dalyvavimą projekte, sugrįžimą į sceną nelabai kam pasakojote, netgi vaikams. Tai kaip jie vis dėlto sureagavo?
– Turiu dvi dukras ir sūnų. Sūnus jau kurį laiką gyvena Amerikoje, irgi muziką kuria, tai pakalbame, kad galima kažką padaryti kartu. Ir, beje, dirbti su maistu jam taip pat labai patinka, sakėm, apsikeisim receptais. Todėl galima sakyti, kad sūnus kiek į mane (šypsosi). O dvi dukros gyvena Vilniuje.
Sužinoję apie dalyvavimą vaikai pasakė, kad cool. Bijojau, kad sakys ne cool, nelipk, bet sakė cool (juokiasi). Tokį išgirdau įvertinimą, tai tikiuosi, kad gerai. Pažiūrėsim, kaip seksis toliau.
Tai žmogus, kuris yra šalia manęs ir sunkiais, ir lengvais momentais
– Tikriausiai jūsų pasiekimais džiaugiasi ir mylimoji, su kuria ne vienerius metus esate kartu?
– Gerbdamas žmogaus privatumą nenorėčiau per daug apie ją atvirauti, bet tikrai sulaukiu palaikymo. Tai žmogus, kuris yra šalia manęs sunkiais, ir lengvais momentais. Yra dėl ko džiaugtis, jaučiuosi laimingas (šypsosi).
– Be muzikos, jūsų gyvenime yra dar dvi svarbios sritys – kulinarija ir videoreklama?
– Tais dalykais ir užsiiminėju. Darau videoklipus, su grafika šiek tiek dirbu. Mėgstu kurti reklamas, tai kūrybinis procesas, įdomi terpė. Ir turiu visokių užsakymų su restoranais, privačiais renginiais. Man labai patinka maisto gamyba, bet ne tiesiog kokį kotletą iškepti, o visa tai pateikti ir per edukacinę pusę.
Vieni dainininkai programuotojais dirba, kiti kavines atidarinėja, tai kodėl gi ne? Nėra taip, kad jeigu esi muzikantas, turi tik dainuoti. Pas mus labai maža rinka, tai vien iš to išgyventi nelabai gali.
Bet viskas vis tiek yra susiję su kūryba – save matau šitoje vietoje.
– Kulinarija ilgą laiką buvo hobis, vėliau tapęs ir pajamų šaltiniu?
– Vis dar vadinu hobiu, nes taip ir yra – neturiu savo studijos ar restorano, neturiu tam lėšų ir galimybių, bet man tiesiog patinka įnešti į maisto gamybą naujų prieskonių, įdomybių. Tai yra kūryba, kuri irgi mane veža. Jei reikėtų stovėti virtuvėje ir per dieną iškepti šimtą burgerių, tai, ko gero, man nepatiktų. Bet aš dirbu ir su pasaulio virtuvėmis, kelionėmis, bandau edukuoti žmones. Tai medžiaga, su kuria labai smagu dirbti.
– Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po projekto? Ar laukia didysis Jono Jonušo sugrįžimas į Lietuvos muzikos pasaulį?
– Norėtųsi, kad gyvenime būtų daugiau muzikos. Šita platforma suteikia daugiau galimybių. Jeigu nusiųsiu kokį gabalą į radiją, gal jau paims, ne taip, kaip anksčiau.
Be to, kreipėsi prodiuseris iš Anglijos, klausinėjo, o kaip bus toliau, neaišku. Turėsiu ką pamąstyti ir paplanuoti. Nieko žadėti nenoriu, tiesiog norisi ramiai, atsargiai viską įvertinti, bet dainuoti nesustosiu. Norėtųsi sugrįžti kaip Jonui – tokia pagrindinė mintis.
-
Šlovę balsu pasiekęs Ilja: nusivylė televizija, pakeitė karjeros kryptį ir ateitį mato Vokietijoje
-
Vaikystėje išgarsėjęs Nojus Bartaška atsiribojo nuo praeities. Kas privertė pasikeisti ir kur jis dabar?
-
„Lietuvos balso“ laimėtoja Gerda pristabdė muzikinę karjerą: baigusi mokyklą pasuko visai kitu keliu
