Priartėjusi pagalvojau – visai kaip Neapolyje, kur prie legendinių picerijų „Starita“, „Da Michele“, „Sorbillo“ ar „San Gennaro“ laukia kilometrinė eilė, trokštanti išgirsti mikrofonu šaukiamą savo vardą – Giovanni, Vittorio, Salvatore ir taip toliau. Tik tada galima tikėtis pakliūti į vidų.
Trastevere kvartalo gatvelėje, prasibrovusi pro minią paaiškindama la stampa (liet. spauda) ir įkišusi į vidų galvą, aš – smalsuolė buvau pamokyta. Įraudęs restorano klientų linksmintojas, duodamas ženklą „be eilės – ne“, nei stampai, nei kitiems nemirtingiesiems, pamojavo man po nosimi milžinišku falo muliažu.
Ne, nemeluoju. Iš pradžių pasipiktinau, paskui užtrenkiau iš kitos pusės duris, pasiuntusi akiplėšą itališkai į va fan culo (liet. eik į subinę ), bet po kelių minučių – nusikvatojau. Štai kaip. Tik dabar nusišvietė protas, kodėl prie Trastevere restorano „Cencio e parolaccia“ net pandemijos karantino metu buriasi minia.
Nė norėdamas nesugalvotum bjauresnio mėnesio už sausį. Po nesibaigiančių Naujųjų metų švenčių skaičiuojamos savo noru gyvenimą pabaigusios aukos, viena po kitos – netektys kiekvienoje šeimoje. Negana to – saulės trūkumas, depresija. Žiemos mėnesiai ir šiaip blogai veikia psichiką. O ypač pandemijos metu, kai nebeliko kelionių laukimo nerimo, oro uostų kvapo, dirginančio vaizduotę, ir kai nėra galimybės paprakaituoti sporto klubuose mankštinantis ir šokant, kai barai ir restoranai – suvaržyti laike.
Kai organizmas ir šiaip nusilpęs dėl jodo trūkumo, vitaminų stokos, bendravimo bado, todėl seratonino – laimės hormono trūkumas – akivaizdus.
Nuo Senovės Romos laikų vietos gyventojai šį laiką leisdavo garsiose Amžinojo miesto termose. Jos, tiesa, kaip muziejai išliko iki šių laikų. Pačiame Romos centre visai netoli koliziejaus stūksančiose Karakalos termose šiandien vyksta nebent operos garsenybių koncertai.
O senovės romėnams tai buvo didžiausių žiemos malonumų vieta. Gėlių ir prieskoninių žolelių – rozmarinų, šalavijų, čiobrelių – aromatuose skęstančiuose calidarium (liet. karšto vandens natūralus baseinas), tiepidariumuose (liet. šilto vandens natūralus baseinas), frigidariumuose (liet. ledinio vandens natūralus baseinas) valandų valandas lepindavosi žiemą patricijai.
Plebėjų – liaudies – termos driekėsi Romos priemiesčiuose, taip pat garsėjančiuose natūraliais 37 laipsnių šilumos geizeriais, trykštančiais iš natūraliai susiformavusių lyg baseinai ežerų. Šiuos malonumas buvo lemta patirti visiems net žiemos metu atviroje erdvėje.
Tokiu būdu pasikeldami tonusą, gyvenimo džiaugsmą romiečiai išgyvendavo ir bjauriausią sausį.
Taip žiemos periodą praleisdavome ir mes, kasmet vykdami į vieną istoriškai svarbų Lacijaus miestą Fiuggi, kuris garsėja nuostabiausiais SPA centrais. Bet pandemija viską sustabdė.
Ir karantino metu romiečiai nepaliauja linksmintis
Bet, pasirodo, tik ne romiečiams. Trasteverės kvartale dar kartą teko nustebti. Ir karantino metu romiečiai nepaliauja linksmintis. Nesvarbu, kad tenka kartais patiems save apgauti. Tačiau laimės hormono ištekliai vis tiek vienaip ar kitaip papildomi.
Gyvendama daugiau kaip du dešimtmečius Romoje neretai romiečius keikiu dėl jų prepotenza (liet. pasipūtimo). Nuo Senovės Romos laikų jie įsivaizduoja esantys stipriausi, gražiausi, elegantiškiausi, protingiausi pasaulyje. Atsidūrus kompanijoje tarp Romos gyventojų, kokio menko išsilavinimo jie bebūtų, visada pasijusi žemesnis už juos. Ir nieko čia nepadarysi. Caput Mundi (liet. pasaulio valdžios) kompleksas.
Tačiau kaip ten bebūtų, Italijoje gyventi galėčiau tik viename mieste – Romoje. Ir ne vien todėl, kad architektūros ir istorijos prasme tai be konkurencijos gražiausias pasaulio miestas, didesnė dalis pasaulio kultūros turto sukaupta būtent čia. Aš atleidžiu Romai ir jos gyventojams už jų aroganciją ir pasipūtimą dėl vienos unikalios priežasties. Tai ji leidžia išgyventi sunkiausiais gyvenimo momentais. Tai jų nuostabus ironijos, autoironijos jausmas.
Romos senbuvių – vyresnių ir naujų, nesvarbu, iš aristokratų šeimos kilusių ar plebėjų, viena bendra charakterio savybė mane žavės, kol būsiu gyva. Liaudiško sugebėjimo tyčiotis iš kitų ir iš savęs jiems pavydžiu ne tik aš, bet visas nors kartą Romoje apsilankęs pasaulis.
Kiekviena Romos senbuvių frazė bendraujant su pašnekovu, nesvarbu, italas jis ar užsienietis, yra tam tikras kito „traukimas per dantį“, vadinamas battuta, „špilkų“ laidymas. Kartais grubokai, net vulgariai, bet svarbiausia, kai jų battute meistriškumas pasiekia aukščiausią tašką, jie moka subtiliai atsitraukti.
Liaudiško sugebėjimo tyčiotis iš kitų ir iš savęs romiečiams pavydžiu ne tik aš, bet visas nors kartą Romoje apsilankęs pasaulis
Nes tik iš pirmo žvilgsnio tai daro akiplėšiškai, grubiai, nes liejasi tam tikri keiksmažodžiai. Bet tai daro, iš tikrųjų, be vidinio pykčio. Romiečiai apskritai nežino, kas yra pyktis, agresija, žiaurumas, jėga. Bent man neteko su tokiais susitikti. Net apmulkina tave meistriškai, galiausiai priversdami juoktis.
Štai koks mane ne kartą nustebino solidaus amžiaus romiečių – rodos, auksinių poros vestuvių puotos scenarijus: liaudiškas daineles akompanuojamas gitara traukiantis solistas žengia per salę, išsirinkdamas auką prie stalo. Lyg deklamuodamas jį provokuoja, apdainuodamas jo kūno, veido, žvilgsnio, bendravimo su partneriu ar partnere detales. Ir tuoj pat meistriškai surimuoja. Tai tik iš pirmo žvilgsnio – amatininkams būdingas menas. Mano galva, tai neįkainojamas tikrų tikriausias talentas, toks svetimas kitoms tautoms.
Ir tai man dar kartą patvirtino apsilankymas Trastevere kvartale. Liaudies satyra gimė būtent čia, greta mano aptikto restorano „Cencio e parolaccia“ (liet. Vincenzo ir keiksmažodis), kuriame gavau per nosį, nes lindau be eilės, esančioje Trilussa aikštėje.
Trastevere pažodžiui reikštų – Užtibris, už Tibro upės, kuri kerta Romą į dvi dalis. Tarsi Užupis Vilniuje.
Priešais Tibrą kertantį Siksto tiltą stūkso Trilussa aikštė, jos centre – paties Trilussa – liaudies satyriko skulptūra. Iš tikrųjų Trilussa tai – romiečio Carlo Salusstri pseudonimas. Fašizmo laikais išgarsėjęs Romos rimuotojas tapo liaudies numylėtiniu. Trumputės jo eilės buvo tokios kandžios, taip gerai atspindinčios romiečių kasdienybę, socialinį ir politinį gyvenimą, kad Roma be šio menininko tapo neįsivaizduojama.
Moterys tiesiog alpo dėl jo, nors išvaizda Carlo Salusstri neišsiskyrė iš kitų – mažas, atsikišusiu pilvuku, su ūsiukais. Kaip bebūtų keista, Trilussa spektakliai su nuostabiai surimuotomis eilėmis ir lengvu vulgarumo prieskoniu teatro scenoje tapo net Italijos fašizmo lyderio Benito Mussolini maloniausia laiko praleidimo forma. Ne kartą jam buvo grasinama pasodinti į daboklę už politikų kvailinimą, bet galiausiai maestro gaudavo Mussolini užtarimą.
Parolaccia žodis itališkai pažodžiui reikštų keiksmažodis. Bet „keiksmažodis“ mums susijęs su kažkokiu prakeiksmu. Tuo tarpu itališkai „keikti“ skamba kitaip – maledire. Romoje parolaccia ne visada skamba vulgariai, nors dažniausiai romietiškas rimuotas „keiksmažodis“ yra susijęs su švelniai išreikštais vyro ir moters intymiais organais. Keiktis apie organus Romoje nelaikoma tokiu blogu ženklu, kaip, tarkime, keikti Dievą. Kur kas baisesnis keiksmažodis yra pasakyti Porco Dio (liet. Dievas Paršas) arba Porco Cane (liet. Dievas Šuo), nei Porca Troia, Porca Puttana (liet. Kiauliška kekšė) arba pavadinti vyrą Coglione (liet. Kiaušas), Cazzo (liet. falas).
Bėda yra tiems, kurie romiečių charakterio nepažįsta ir užsisakę vietą restorane „Cencio e parolaccia“ tikisi paragauti tik nuostabios romietiškos cucina povera (liet. varguolių virtuvės) delikatesų. O taip – šios virtuvės valgiaraštis sukelia seilių išsiskyrimą dar neperžengus Trastevere restoranų slenksčio.
Tai penkto skerdienos ketvirčio subtilybės – nuostabūs pastos patiekalai su pažande (it. guanciale), troškinta jaučio uodega (it. coda alla vacinara), veršienos kepsneliai su šalavijo lapais (it. saltimbocca alla romana), vištiena paprikos kremo patale (it. pollo alla romana). Patys romiečiai, tarp jų ir aš, lyg ir žino, kas jų laukia Trastevere restoranuose, bet „Cencio e parolaccia“ traukia užeiti tarsi koks uždraustas vaisius. Juk niekada nežinai, koks tavęs laukia siurprizas. Galiausiai nugali smalsumas. Gausi per nosį ar ne, na ir kas.
Jei aš pakliuvau į restorano linksmintojo pinkles, tai kas tada laukia į Amžinąjį miestą atvykusių užsieniečių. Iš anksto pasiskaičiusių internete apie nuostabią Trastevere restoranų virtuvę, mažas jos kainas. Juk iš tiesų, pastos patiekalas vos už 10–12 Eur kartu su taure užsienio turistams sukelia beveik užuojautą vietos šefams. Bet jie nežino, kas iš tikrųjų jų laukia restorano viduje.
Publikos klounas, minios slaptas valdytojas, kišantiems nosį be eilės parodo… kiekvienąkart ką nors nauja. Nelygu, kokia jo paties nuotaika, kaip jį įkvepia klientai, koks dienos oras.
Kas kalbama viduje klientams papasakoti neįmanoma. Ne visi užsieniečiai ilgai ištveria.
Išdeda į „šuns dienas“ jūsų išvaizdą, jūsų partnerės, nesvarbu, kad tai vyksta italų kalba. Jo veido mimika jums daug ką pasako
Tiesa, klientais parolaccia meistras Vincenzo „užsiima“ tik kol laukiate, kol atkeliaus užsakyti patiekalai. Išdeda į „šuns dienas“ jūsų išvaizdą, jūsų partnerės, nesvarbu, kad tai vyksta italų kalba. Jo veido mimika jums daug ką pasako. O visa kita – jūsų pačių vaizduotės reikalas.
Įsižeisite ar ne? Niekas iš anksto to nežino. Bet kad prisikvatosite, tai – tikrai. Tiesa, užmokėsite pinigus.
Šiek tiek daugiau nei kituose liaudies satyros kvartalo Trastevere restoranuose. Varguolių virtuvės patiekalai bus tik antraeilis džiaugsmas. Iš „Cencio e parolaccia“ išeisite jau – kiti.
Argi tai blogai niūrų sausį?
