Ilgai svarsčiau, ar rašyti šį tekstą. Juk apie mano vienintelį vaistą, kuriuo ginuosi nuo virusų ir kitų ligų gyvendama Italijoje jau ketvirtis amžiaus, prirašiau tiek ir tiek. Tačiau milžinišku greičiu kylanti koronavirusu užsikrėtusių Lietuvoje žmonių banga verčia pasidalinti patirtimi.
XXX
Ne, ne visi aliejai yra vaistai. Nes ne visų vienodos savybės. Tas, kuriuo tikiu aš, daugiau panašus į sultis, negu į riebalą. Tik jos spaudžiamos ne iš vaisių, ne iš daržovių, o iš kelių šimtų metų amžiaus medžio uogų – alyvuogių. Medis – alyvmedis – šimtametis, stiprus, pajėgus atlaikyti įvairiausius gamtos kataklizmus, todėl tai mane įkvepia galvoti, kad jo uogos kur kas pilnesnės vaistinių medžiagų nei kitų aliejaus nestokojančių substancijų – kanapių, kokoso, arachisų, linų sėmenų, saulėgrąžų, moliūgų sėklų, riešutų. Nors gerbiu ir naudoju ir iš jų išspaustą aliejų savo virtuvėje.
Protingiausias dalykas siekiant sužinoti viską apie tyrą aukštos kokybės aliejų, kuris mane saugo nuo virusų, yra įsirašyti į „Alyvuogių aliejaus mokymo“ kursus. Vos keleto pamokų užtenka, kad išmoktume atskirti pramoninį šlamštą nuo to produkto, apie kurį kalbu ir kuriuo tikiu.
Medis – alyvmedis – šimtametis, stiprus, pajėgus atlaikyti įvairiausius gamtos kataklizmus, todėl tai mane įkvepia galvoti, kad jo uogos kur kas pilnesnės vaistinių medžiagų
Tačiau – žiema jau „ant nosies“ ir laiko mokytis kaip ir nebėra. Todėl noriu iš savo patirties duoti keletą labai paprastų patarimų, kaip apsisaugoti nuo žiemos virusų, beprasmiškai nešvaistant pinigų. Kaip ketvirtį amžiaus saugausi nuo ligų plintančių virusiniu keliu aš, kodėl tikiu, kad apsisaugosiu ir nuo šių dienų planetą krečiančio koronaviruso?
Labiausiai suprantama kalba pabandysiu paaiškinti mamoms, o jos, savo ruožtu, savo sutuoktiniams ir atžaloms bei vyresnio amžiaus sulaukusiems tėvams, kokį reikia naudoti aliejų ne kepimui, o vartoti kitaip. Kaip tai daro ilgaamžiai italai.
Nes būtent jos, mamos, perka aliejų virtuvei. Juk su aliejumi kasdien gamina maistą savo šeimai. Pamokysiu, kaip atskirti pramoninį aliejų nuo aliejaus – antiseptiko.
Sakysite, ir tikrai suklysite galvodami, kad geras aukščiausios kokybės aliejus yra tas, kuris stovi butike už didžiausią kainą. Nebūtinai, kaina – tik iš dalies yra rodiklis. Kažkiek tiesos vis dėlto yra. Jei olio extra vergine di oliva kainuoja mažiau nei 15 eurų – tai ne tas produktas, kurį naudoju aš.
Jei perkate iš prekybos centro itališką aliejų su gražia etikete, kurio kaina vos siekia 10 eurų, puiku, kepkite ant jo fri bulvytes, blynelius. Kepimui, kaip reklaminiuose klipuose rodo Lietuvoje apsigyvenę italai, šie itališki aliejai puikiai tinka. Aš pati prekybos centrų aliejų įmaišau į tešlą ir paskaninu juo kepinius. Bet termiškai apdorotas aliejus yra ne tas produktas, kuris gali apsaugoti nuo viruso. Nes temperatūra nužudo jo chemines savybes.
Jei olio extra vergine di oliva kainuoja mažiau nei 15 eurų – tai ne tas produktas, kurį naudoju aš
Vaistinės pilnos gripuojančių ir virusus skleidžiančių žmonių, todėl geriausias būdas yra pirkti aliejų internetu. Kaip užsisakote aukštos kokybės jautienos išpjovą arba avieną tiesiogiai iš ūkininko, taip pirkite ir aliejų: jis turi būti „autorinis“, iš ūkio, apie kurį jūs viską žinote. Nes jo pardavėjas jums gali papasakoti viską – iš kokios rūšies alyvuogės išspaustas aliejus, koks jo rūgštingumas, kiek jame polifenolių, kuris pikantiškesnis, o kuris – delikatus, su kuriais produktais tinka kuris aliejus. Uždavę internetu keletą klausimų greitai suprasite, ar tai tik didelės įmonės, kuri vienodai gerai prekiauja ne tik aliejumi, bet ir apatiniu trikotažu, atstovas, ar pardavėjas, kuris yra kaip aukštosios mados dizaineris, dirbantis tik su vienu ir tuo pačiu – drabužiu, atsiprašau, aliejumi.
Aliejus, kurį ypač žiemą, ypač koronaviruso metu rekomenduočiau įsigyti kiekvienai geros šeimos moteriai ir kasdien juo pradėti dieną – yra šviežios, nekaitintos alyvuogių sultys. Jose yra gyva cheminė medžiaga – polifenoliai.
Kas rytą įsipilu į šaukštą ir „sutepu“ aliejumi tarsi apsauginiu kremu burnos ertmę, stemplę, skrandį, žarnyną. Pasitepu veidą ir rankas. Daugybę kartų rašiau, kad tyras šviežias termiškai neapdorotas aliejus – tikras antiseptikas. Būtent todėl, pakliuvęs į burną, jis verčia kosėti. Jei nekosėju, mano įsigytą aliejų dedu į spintelę ir kada nors panaudosiu kepti sausainius. Toks aliejus nuo virusų manęs neapsaugos.
Naujo sezono itališkas nepramoninis tyras alyvuogių aliejus mums, lietuviams, vis dar kelia nepasitikėjimą – jis neskanus. Kartus. Primena vaikystėje mamos per prievartą girdytą vaistą – žuvų taukus. Visiškai teisingai. Nes mūsų mamos jį pirkdavo vaistinėse, ne iš ūkininko. Nes niekas mūsų vaikystės laikais nežinojo, jog panašiai kaip mūsų seneliai raugia kopūstus ir spaudžia žiemai obuolių sultis, taip italai pasiruošia savo organizmui vaistą visai žiemai – tyrą alyvuogių aliejų.
Jis kur kas aktyvesnis nei obuoliai ir kopūstai, nes šie sunkiai apsisaugo nuo oksidacijos. Kokios geros bebūtų kokybės pats kopūstas ar obuolys, vis dėlto tai nėra riebalas. Riebalai mūsų organizmui reikalingi, ypač žiemos sezoną. Bet ne bet kokie, o pilni polifenolių – antioksidantų, antiseptikų, antivėžinių ląstelių protektorių.
Alyvuogių aliejaus spaudimo metodas panašus kaip ir sulčių. Konservavimo – taip pat. Sultys, blogai nehermetiškai ir nesteriliai supilstytos, pradeda rūgti. Tyras alyvuogių aliejus spaudžiamas pramoniniu būdu irgi genda, nes oksiduojasi ir praranda polifenolius. Todėl kokybišką aliejų galima atpažinti iš tam tikrų kelių bruožų. Ir nebūtina į prekybos centrą neštis akinių, skaityti etiketes. Atvirkščiai, štai kokį darau eksperimentą. Prekybos centre nusiperku vieną butelį pramoninio aliejaus, kitą internetu – kokybišką, su polifenoliais iš ūkininko. Ir palyginu degustuodama.
Pirmiausia, kamštis. Iš pramoninio aliejaus – „Pietro Corricelli“ arba „Monini“ iššoka piltuvėlis, ir tai jau geriausias įrodymas, kad oksidacija kur kas greitesnė nei aliejaus, įsigyto tiesiog iš ūkininko. Mat ūkininkas pirmiausia investuoja į brangų kamštį, primenantį tą, kuriuo hermetiškai užkemšamas konjakas, grappa. Pramoninio aliejaus, kurį lyginu su kokybišku, neišmetu, sunaudosiu išsikepti sausainiams, o aliejų, kurį naudoju kaip apsaugą nuo viruso, pasidėsiu šalia savo lovos. Kas rytą, vos pramerkusi akis, įsipilsiu šaukštą ir gersiu „ant tuščio skrandžio“. Pradėsiu dieną pasitikėdama savimi, kad virusas manęs neįveiks.
Kas rytą, vos pramerkusi akis, įsipilsiu šaukštą ir gersiu „ant tuščio skrandžio“
Mane labiausiai jaudina tai, kad žmonės – pasimetę, dažnai klausinėja – ką turiu galvoje kalbėdama apie kokybišką alyvuogių aliejų? Lentynos Lietuvos prekybos centruose lūžta: gražūs buteliai, puikios etiketės, kaip gerą aliejų tarp jų atpažinti? Kaip tokiomis sunkiomis sąlygomis, kai pajamos pandemijos metu smarkiai sumažėjusios, neišmesti pinigų „tuščiam“ riebalui.
Visiems, kurie panašiai kaip aš, bijo medikų ir adatų, o skiepai tai – adatos, patarsiu ir jau nenustebinsiu sakydama, kad nuo tos dienos Italijoje, kai supratau, kad yra aliejus kepti ir yra aliejus – antiseptikas, praėjo daug metų. Nuo tos dienos nebuvo nė vieno ryto, kai į „tuščią skrandį“ neįvarvinu šaukšto tyrų alyvuogių sulčių, atsiprašau, aliejaus. Bet nuo tos dienos prekybos centre aliejaus nebeieškau. Kodėl? Padarykime eksperimentą.
Paimkime du aliejus palyginimui. Priešais mane – dvi peršviečiamos plastmasės taurelės. Į vieną jų pilu pramoninio aliejaus iš prekybos centro, į kitą – iš ūkininko. Pirmiausia, skirsis spalva. Pramoninis – samanų atspalvio, iš ūkininko – ryškiai žalios smaragdo. Nors profesionalūs degustuotojai sako, kad aliejaus spalva kokybei reikšmės neturi, bet jie kalbasi taip lygindami vieną aukštos klasės aliejų su kitu, o ne kokybišką su pramoniniu.
Užmerkiu akis ir ragauju vieną ir kitą riebalą. Pirmiausia, ragauju kokybiško. Nes būtent šis, antiseptikas su polifenoliais, maloniai sudirgina mano uoslę. Įtraukiu oro ir mano smegenų failais keliauja prisiminimai, kaip vaikystėje laksčiau basomis kojomis po ką tik nupjautą pievą, nosies receptoriais jaučiu šviežią žolytę. Mane užvaldo puikios emocijos, nes jaučiu malonius kvapus.
O dabar uostau „Pietro Corricelli“ arba „Monini“ pramoninį aliejų ir akimirksniu įsivaizduoju automobilių alyvą, įsisenėjusius neplautos keptuvės riebalus. Bjauru.
Pramoninis aliejus – samanų atspalvio, iš ūkininko – ryškiai žalios smaragdo
Vėl grįžtu prie gerojo. Užsilašinu kokybišką aliejų ant liežuvio ir pro dantis įtraukiu oro. Jei aliejus – šviežias ir pilnas polifenolių – užsikosėju taip, jog iš akių ašaros ištrykšta. Tuo tarpu prekybos centro aliejus kosulio nesukelia, bet šleikštulį – taip. Kitą rytą tikrai nenorėčiau jo į tuščią skrandį. Tai ir yra kokybės testas. Logiška ir visai paprasta?
Nelieka abejonių, kuris aliejus yra kokybiškas, o kuris tinka tik kepti. Vos kelias dienas pavartojusi kokybišką aliejų iš ūkininko pastebiu, kad žalias smaragdinis skystis sukelia priklausomybę. Be jo gyventi jau nebegaliu. Jaučiu, kaip mano veido oda tarsi pasidengia apsauginiu sluoksniu. Panašiai, kaip žavių Italijos moterų, kurių amžių sunku nustatyti, nes senatvė tarsi sustoja pakeliui.
Keisčiausias mano atradimas, kurį aptikau gyvendama Italijoje daugiau kaip du dešimtmečius – priklausomybė nuo tyro alyvuogių aliejaus yra pozityvi.
Negano to, italai kokybišką riebalą vartoja kaip vaistus ne vien oraliniu būdu. Išspaudę alyvuogę, nuskintą nuo medžio, išsigydo čia pat vietoje kraujuojančias žaizdeles. Namuose, užsilašinę aliejaus, išsigydo išorines odos opas, šiek tiek pašildę ant ugnies šaukštelyje – net ausies uždegimą.
Išspaudę alyvuogę, nuskintą nuo medžio, italai išsigydo čia pat vietoje kraujuojančias žaizdeles, išsigydo išorines odos opas ar ausų uždegimą
Neretai man kildavo abejonės, o gal panašiai galėčiau panaudoti alijošiaus šaką. Juk alijošiaus sultyse tiek daug gydomųjų savybių. Visiškai teisingai, bėda tik ta, kad alijošiaus sulčių šaukšto niekaip neišgersiu ankstų rytą.
O gal panašiai veikia polifenolių nestokojantis medus? Žinoma, jo šaukštelis kas rytą – puiku. Medus yra saldus ir skanus.
Tačiau mano vaistas nuo virusų pasižymi dar keliomis unikaliomis savybėmis. Jis karaliauja ir virtuvėje. Sakysite, medus taip pat yra saldumynuose. Bet visą dieną mes saldumynais nesimaitiname.
Apsisaugoti nuo virusų man tikrai neužtektų vieno ryte išgerto alyvuogių aliejaus šaukštelio. Mano aliejus keliauja į mano šeimos valgiaraštį, be jo maistas atrodytų tarsi ištrauktas iš šaldiklio, atšildytas, neskanus, pernelyg sūrus, pernelyg rūgštus, per daug saldus. Nes būtent druska ir cukrumi dažnai yra „užmušinėjamas“ tikrasis nekokybiško maisto skonis.
Gausybė žmonių galvoja, kad žalią, termiškai neapdorotą alyvuogių aliejų galima naudoti tik ant salotų. Visiškai teisingai – kokybiškas alyvuogių aliejus turi savybę iš tam tikrų produktų „ištraukti“ naudingiausias medžiagas. Vienas dalykas yra nusiskinti pomidorą ir jį suvalgyti, kitas – jį supjaustyti ir apšlakstyti tyru alyvuogių aliejumi. Kodėl? Nes tik alyvuogės iš pomidoro „ištraukia“ naudingiausią cheminę medžiagą likopeną. Panašiai, iš šviežių artišokų pasisavina cinariną, iš aitriosios paprikos – kapsaiciną.
Tačiau aliejų galima naudoti ne tik apšlakstyti salotoms. Neretai gaminu tirštą žiemos daržovių ir mėsos šiupinį, supilu į dubenėlį. Štai tada atsuku hermetišką aliejaus butelio kamštį ir ant garuojančios sriubos užpilu srovę tyro alyvuogių aliejaus. Polifeliai nespėja žūti, nes per kelias minutes šaukštas su sriuba atsiduria mano burnoje. Supjaustau itališką ciabatta duoną ir savo šeimai gaminu traškią itališką bruschetta. Kvapniu žaliu lyg smaragdas aliejumi apšlakstyta bruschetta čia ir dabar.
Užmetu duonos riekeles ant ketaus grotelių, pakepinusi apverčiu, dar neataušusią duoną lengvai perbraukiu skiltele česnako, juk jis – puikus antibiotikas, bet duona tampa prabangaus skonio tik tuomet, kai karštos duonos aromatas susijungia su tyriausiu smaragdiniu mano riebalu.
Kai virusai žiemą įgyja ypatingą potenciją italai valgo daug ančiuvių. Štai kaip aš ruošiu savo šeimai šviežius ančiuvius ir tikiu, kad tai kur kas efektyvesni vaistai nei bet kokie skiepai
Kai virusai žiemą įgyja ypatingą potenciją italai valgo daug ančiuvių. Juose gausu Omega 3 rūgšties. Nesu žmogus, kuris smarkiai gilinasi į chemines formules, daugiau į tai, ką jaučia mano skonio receptoriai, tačiau šventai tikiu, kad kai kurių produktų junginiai yra stebuklingi antikūnai prieš virusus.
Dėl to dažnai gaminu ančiuvius. Mes lietuviai, šviežių ančiuvių neturime, bet turime kitą puikų produktą, pilną Omega 3 rūgšties. Tai – silkė. Bet mes kažkodėl jos neruošiame kaip italai, ją dengiame įvairiausiais „patalais“, prarasdami dalį aukso vertės naudingiausių silkės medžiagų.
Štai kaip aš ruošiu savo šeimai šviežius ančiuvius ir tikiu, kad tai kur kas efektyvesni vaistai nei bet kokie skiepai.
Išvalytus ančiuvius dedu nugarėlėmis į lėkštės dugną. Smulkiai sukapoju česnako, pabarstau juo žuvytes, sukapoju petražolių ir barstaus ant viršaus. Sutrupinu rankomis aitriosios paprikos ankštį. Išspaudžiu citrinos sulčių iš čia pat perpjautos citrinos. Na, o dabar svarbiausias šefo, ne, atsiprašau, eilinės šeimininkės – mamos gastronominis triukas. Visą patiekalą „paskandinu“ brangiame polifenolių prisodrintame žaliame kaip smaragdas alyvuogių aliejuje.
Jau supratote, ką turite padaryti jūs.
Supjaustykite silkę centimetro gabaliukais, išdėliokite sriubos lėkštėje. Sukapokite skiltelę česnako, petražolių, susmulkinkite aitriosios paprikos, išspauskite citriną ir visa tai paskandinkite žaliame smaragdiniame alyvuogių aliejuje.
Silkė jau savaime yra itin sveika. Bet joje daug druskos. Tyras aukštos kokybės alyvuogių aliejus subalansuoja druskos kiekį, kuris smarkiai kelia kraujo spaudimą. Negana to, jis dar ir mažina blogojo cholesterolio kiekį, iš silkės „ištraukdamas“ naudingą Omega 3 rūgštį ir padėdamas jį įsisavinti organizmui.
Beje, tie, kuriems alyvuogių aliejaus pikantiškumas atrodo pernelyg stiprus, būtent turėtų pradėti nuo derinių su silke, nes pačios silkės skonis – itin stiprus. Todėl vienas kitą šie du produktai tiesiog nuostabiai harmoningai papildo. Logiška? Taip. Ir visai nesudėtinga. Į sveikatą.
Prieš virusus kovokime kartu. Tai galima daryti neišeinant iš namų. Linkiu jums ir man pačiai sėkmės. Nes žiema, matyt, bus pikta.
