Maudynės sausakimšame Romos pajūrio paplūdimyje. Restorane – jūros gėrybių grilis ir litras gėrimo iš ledinio ąsotėlio tik už 10 eurų.
Draugų rekomenduotoje miegamojo Romos kvartalo, kurį galima būtų palyginti su Šilainiais Kaune, trattoria (liet. užeigoje) užsisakėme šeštadienio vakarienę. Po pandemijos antplūdis į restoranus, paplūdimius, drabužių butikus toks, jog net nebandyk atvykti be išankstinės rezervacijos. Bet mums svarbu ne tik tai. Svarbu, ką valgysime. Koks bus mūsų stilius. Įkvėpti svečią ir pačius save vietoje, kurios dar nepažįstame, – tikslas toks.
Plonos lyg šydas viskozės suknelės, pasibaigus pandemijai, Romoje jau kainavo pigiai. Dabar viskas atpigo dar tris kartus. Ta pati suknelė tekainuoja 18 eurų, vyriški polo marškinėliai – 6 eurus, „vergių“ stiliaus basutės, dekoruotos spalvota bižuterija, – 29 eurai, baltos, žvyneliais išsiuvinėtos espadrilės – 12 eurų, „Valentino“ rankinė – 39 eurai. Jei yra geismas rafinuotesnio stiliaus drabužio „Luisa Spagnoli“ suknelės vilkėtojų taip pat laukia gera naujiena – 295 eurus kainavusiam rūbui užteko tik 150.
Tad eleganciją susikurti visai nesunku. Netgi itin malonu, nes vietoje vienos suknelės galima sau leisti tris.
Keliaujant prie jūros lengva susikurti paplūdimio eleganciją, neišleidžiant 100 eurų.
Nuo Romos centro pasiekti pajūrį pilame degalų už 20 eurų. Paplūdimyje skėtis kainuoja 5 eurus, tiek pat ir ištiesiamos lovelės. Pernai 50 centų kainavęs dušas šįmet – nemokamas.
Pernai 50 centų kainavęs dušas šįmet – nemokamas.
Už pietus keturiese su ką tik ištrauktomis iš jūros gėrybėmis – aštuonkojų karpaču, soute' di cozze – midijų sriuba, rizotu, keptais grilyje kalmarais, karališkomis krevetėmis, omarais, žalių lapelių salotomis bei gėrimais paplūdimio restoranėlyje palikome 88 eurus. Terasa tiesiog ant jūros kranto – jokios išorinės prabangos. Vidutinio romiečio mėgstamas liaudiškas stilius su paplūdimyje detonuojančiu mėgstamo cantautore (liet. dainų ir tekstų autoriaus) Alessandro Manarini balsu. Ir truputį nešvankiais romiečių mintinai išmoktais tekstais. Jie iš tiesų griebia už širdies kiekvieną, neišskiriant mūsų.
Pisolino (liet. pokaičio miegelis) paplūdimyje po skėčiu ir vėl maudynės iš naujo. Išvykstame atgal į Romą apie šeštą vakaro, vėl išalkę kaip žvėrys. Vakarienę užsisakėme 20 valandą.
Paprastai ruošdami garderobą šeštadienio vakarienei Romoje būdavome įpratę stilių kurti itin atidžiai. Tai mūsų pačių malonumo reikalas. Viskas privalo būti harmoninga. Šio principo neišduodame ir restorane „Pas Jurgą ir Paulių“.
Šio principo neišduodame ir restorane „Pas Jurgą ir Paulių“.
Vis dėlto buvome draugų įspėti: tik nesugalvokite puoštis. Ne, ne todėl, kad už lango svilina 40 laipsnių karštis, žliaugia prakaitas vos iškišus nosį į lauką. Ne, tiesiog jūs šį kartą pakliūsite į kitokią – comune (liet. naminę, populiarią) vietos romiečių – kvartalo – aplinką. Taigi, nesistenkite išsiskirti.
Na, tai argi mes jos nepažįstame?
Na, tai argi mes jos nepažįstame? Tai bent, pagalvojome. Juk ir mūsų prabangiajame Apijaus Latino kvartale neretai valgome picą „Core di Roma“ , „Romolo e Remo“, „Madia“ picerijose, rafinuotai pateiktus mėsainius su rūkyta pažande ir gorgoncola „L'Officina“ restorane, epochines mašinas eksponuojančiame interjere. Juk tai taip pat miegamojo kvartalo restoranai, kurių stilių neblogai pažįstame. Bet draugai kraipė galvas. Ne, šito jūs nepažįstate.
Iš tiesų, ką pamatėme „Kamputyje“, – Romos darbo žmonių kvartalo užeigoje – mus privertė dar kartą nusijuokti. „Kamputis“ – užeiga, kurioje apie šešiasdešimt vietų.
Pirmiausia, jokios automobilių aikštelės, automobilį reikia priglausti prie šaligatvio tiesiog gatvėje. Bet Romoje tai – jokia naujiena. Kelis kartus apsukome kvartalą. Įėjimas – iš gatvės, beveik nepastebimas. Lauke – kokie šeši septyni staliukai po tentu. Mūsų staliukas keturiems priglaustas prie metalo tvorelės, prie jos tvirtai sumontuotas tentas. Apačioje mūsų – požeminis garažas. Kaip supratome, užeiga, kaip ir mūsų kvartale, pirmajame daugiabučio aukšte, vadinamame piano terra (liet. pirmasis aukštas ant žemės). Metalo aptvaras išpuoštas lemputėmis žaižaruojančiomis lyg Las Vegase Naujųjų metų naktį. Na ir stilius. Greičiau jokio stiliaus. Jokios elegancijos.
Klientai vieni į kitus beveik remiasi alkūnėmis, triukšmas – nežmoniškas, tipiškai itališkas. Tai ir yra vietoje restorano muzikos. Visi vieni kitiems turi ką pasakyti. Keli stalai – ilgi. Prie jų didelės kompanijos. Prosenelės, senelės, tėvai, anūkai. Būtent prosenelės – su kabančiais auskarais, dailiomis šukuosenomis, paryškintomis lūpomis. Mamos ir tetos vilki paprastai – plazdančias šifono tunikas, nelimpančias prie kūno. Svarbiausia taisyklė Romoje galioja ir čia – jokių kvepalų, vieninteliai – švaraus kūno agrumų dezodorantų aromatai.
Nes tikrieji aromatai atkeliauja tiesiog iš virtuvės. Jie visiškai nesibičiuliauja su senais, nutrintais, ne vintažiniais stalais, tiesiog toks užeigos stilius – paprastas, savas. Bet mums stalų dizainas kur kas mažiau rūpi nei kvapai iš virtuvės – pagal juos sprendžiame bet kuriame pasaulio krašte, ko vertas yra restoranas. Puikiai žinome iš mūsų pačių patirties, ką reiškia skrudinti patiekalai ne itin aukštos kokybės aliejuje. Štai jis – aliejus – ir nulemia viską.
Vos mums prisėdus prie stalo, padavėjas – jaunas vaikinas, šaukiamas Simone, uždengia stalą sugeriamojo popieriaus, panašaus į tą, iš kurio sukami konusai, skirti nusausinti skrudintoms jūros gėrybėms, staltiesėlėmis.
Pastebime, jog lauko erdvėje ir dar panašiai tiek pat staliukų viduje dirba tik jis vienas – Simone. Du stambūs žaismingi vyriškiai, vienu metu itin solidūs, bet visiems – savi kalba romietišku akcentu. Kaip supratome, užeigos savininkai. Jie Simone leidžia padengti stalą mums ir netrukus susėdame.
Kažkoks chaosas, galvojame.
Kažkoks chaosas, galvojame. Triukšmas, žmonių pilna, padavėjų nėra, kiek čia reikės laukti. Bet betvarkė – tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų, viskas vyksta greitai ir tvarkingai, lyg tiksint šveicariškam laikrodžiui.
Laukiame valgiaraščio, jis – yra, bet mūsų draugai patarė – pasitikėkite savininkais, imkite tai, ką siūlys jie, nesigailėsite.
Netrukus prisiartina vienas savininkų. Nematome rankose nei bloknoto, nei planšetės, nei telefono. Klausia, ar reikia valgiaraščio. Matome, kaip ant kitų stalų atkeliauja i'fritti (liet. skrudinti). Savininkas juos rekomenduoja paragauti ir mums. Pasitikime, va bene (liet. gerai), visi keturi užsisakome skrudintus. Alyvuogės – in salamoia (liet. savo sūryme) įdarytos keturių rūšių mėsa ir brandintais sūriais, skrudintos palmių aliejuje. Jos vadinasi olive ascolane (liet. Askolio alyvuogės).
Marinuotas artišokas skrudintas žydiškuoju būdu ant kitų staliukų padėkluose atrodo gundančiai. Žinome gamybos metodą, bet namuose ryžtamės gaminti retai. Karštame aliejuje artišoko lapeliai išsiskleidžia dailiai lyg gėlės, jei pagaminti teisingai. Jei aliejus – geros kokybės. Cukinijos žiedas įdarytas bacala (liet. menke), mocarelų bumbuliukai duonos drožlėse, arancinai su buivolių mocarelos ir ragu įdaru.
Prie skrudintų daržovių užsisakome po bokalą – birra artigianale grande (liet. amatininkų alaus, stiklas – didelis) ir mineralinio vandens. Šalto gėrimo ąsotį prie kito patiekalo. Visi išsirenkame skirtingai – dvi picas, romietiškas, plonas ir traškias, ne dumplines kaip Neapolyje. Vieną pizza romana – su kumpiu ir buivolių mocarela, kitą – diavola, pikantišką su aštria Kalabrijos kiaulienos dešra. Vieną porciją pasta all'amatriciana (liet. makaronai su pažande ir pomidorų padažu), ir scalopine al limone (liet. veršienos eskalopą citrinų padaže) su garnyru – troškinta cikorija.
Vėliau salė darosi sausakimša. Italai, kaip paprastai, pradeda vakarienę apie devintą ir vėliau.
Jau po 10 minučių pasirodo Simone su padėklu, pilnu I'fritti (liet. skrudinti). Aliejaus nei kvapo, nei skonio patiekale nėra, daržovės, alyvuogės, sūriai, arancinai – traškūs, neprisigėrę taukų. Tobula.
Jie tiesiog ištirpsta mūsų alkanuose skrandžiuose. Netrukus atkeliauja picos – sultingos ir traškios tuo pat metu. Lėkštė garuojančios pasta all'amatriciana – tokia kaip namuose. Vienam iš mūsų kyla klausimas: kam eiti į restoraną to, ką gali pasigaminti ir namuose? Bet klausimas skamba kvailai. Nes šį receptą tiesiog dievina visi romiečiai, tarp jų ir mes. Tai tipiška Lacijaus virtuvė, todėl vietos gyventojams ji artima. Tiesa, jei all'amatriciana būtų prasčiau pagaminta čia, senelės ir prosenelės štai prie ano stalo daugiau čia kojos nekeltų. Nes būtent jos yra reikliausios cuoco (liet. virėjos), nepralenkiamos virtuvės meistrės. Bet all'amatriciana egzaminą išlaikė – pomidorų padažas nerūgštus, guanciale (liet. pažandė) – traški, bet nesuskrudinta. Porcija, tiesa, pernelyg įspūdinga, ūkiška. Juk čia valgo kvartalo mūrininkai.
Il bello deve ancora arrivare (liet. visas grožis dar tik turi atkeliauti) – romiečiai dažnai vartoja šį posakį. Nujaučiame ir mes. Nes pirmiausia mums labai įdomu, kad šešiasdešimties klientų salėje nematome jokio būdo apskaičiuoti suvalgytus patiekalus.
Dieve, kaip tie savininkai viską prisimena? Kaip nesupainioja, ką užsisakė klientas. Gėrimai, patiekalai. Kaip, kokiu būdu visa tai perduodama virtuvei? Tiesa, matome, kad padavėjui Simone skirta misija – artėjant prie stalo užrikti pizza diavola, per chi (liet. pica Diavola, kuriam iš jūsų?). A, jums, panele (it. ecco, per Lei, signorina). Štai čia negalima padaryti klaidos. Jei solidžią ponią pavadinsi singorina (liet. panele), jokios nuodėmės nebus, bet jei atvirkščiai, būsi romietiška battuta (liet. kandi replika) nubaustas. Ne, ne arbatpinigiais. Miegamajame kvartale arbatpinigiai paliekami retai.
Miegamajame kvartale arbatpinigiai paliekami retai.
Pastebime, kad nuo staliukų Simone nunešinėja lėkštes ir skrudintų daržovių padėklus, keičia lėkštes, bet taures ir ąsotėlius rikiuoja į stalo kampą. Aha, štai kaip vėliau užeigos savininkai juos suskaičiuoja.
Vakarienės pabaiga. Saldumynų nemėgstame užsisakyti po sočių skanių patiekalų. Todėl ant stalo atgabenama grappa, limoncello, žolelių užpiltinė „Fernet Branca“ ir stikliukai visiems. Po stikliuką virškinamųjų išgeriame. Pilamės patys, kas kiek pageidauja. Niekas menzūromis virškinamųjų neskaičiuoja, ir apskritai viskas čia pilstoma iš akies.
Užsigeriame mineraliniu. Pakylame lengvi nuo stalo su puikiais skoniais nel palato (liet. burnoje).
Prieiname prie kasos. Kaip jis, savininkas, dabar mums apskaičiuos, ką suvalgėme, jei nieko neužsirašė. Tikriausiai apgaus mus? Kaip įmuš į kasą?
Tarsi Senovės Romos senatorius jis vos minutę pasikrapšto galvą stebuklingai greitai prisimindamas, ką mes užsisakėme. O gal ir ne, gal visai ką kita galvodamas. Ir iššauna – 15 eurų a testa (liet. ant galvos). Šešiasdešimt eurų keturiese.
Paliekame padavėjui Simone šiek tiek mancia (liet. arbatpinigių). Mes patenkinti. Mintyse pasiskaičiavome kur kas daugiau. Kažko matyt nepriskaičiavo. Bet, kaip minėjo mūsų draugai, tai ne mūsų, o „Kampučio“ savininkų problema. Jiems taip – gerai. Jų sistemą čia žino visas kvartalas. Visiems ji – sava, todėl užeiga nuolat pilna.
Atsisveikiname, keliaujame pasidžiaugti naktine Roma už likusį nuo vakarienės biudžetą.
Ir galvojame – jau savaitgalį būsime gimtajame Druskininkų kurorte. Kaip ten vakarieniausime, ką ir už kiek? Ar pasitikėsime savininkais? Ar kas nors po vakarienės pavaišins virškinamaisiais gėrimais?
Dar kitą savaitgalį šoktelėsime į Nidą. Kiek biudžeto prireiks degalams, kelio išlaidoms? Restoranui, nakvynei, pusryčiams?
Keliaukime...
