Ir ne vien todėl, kad lekiant motoroleriu laukiniu keliu jautiesi tarsi riedėtum Mėnulio paviršiumi.
Prieš prasidedant žiemai širdis taip trokšta keliauti. Bet...
Moterys ir vyrai, sutikti Tirėnų jūros pakrantėse skatina fantaziją, nes saulėje spindėte spindi: ant kaklo, ausyse, ant riešų, ant rankų ir kojų pirštų, ant Achilo sausgyslių mirguliuoja mažos, didelės, kartais tiesiog milžiniškos grandinės.
Šaunant Pantelerijos juodu keliu arba Formenteros „liežuviu“ įspūdis keistas dar ir dėlto, kad smegenys tarsi įjungia apsaugos mygtuką – atrodo, lyg lėktum į nieką, į nežinomybę, juk kelio pabaigos nesimato. Ir staiga – milžiniškas, kilometro aukščio skardis. Viena atsipalaidavimo akimirka ir krenti į bedugnę. Kaip sapne...
Iš tiesų, žingsniuodama juodu Tirėnų pakrantės smėliu – etruskų kultūros palikimu, pilnu geležies smilčių ir būtent todėl juodu kaip mėnulio paviršius, apima prieštaringi jausmai. Staiga prisimenu: juk šių Naujųjų metų išvakarėse gruodžio pabaigoje specialiai išsiruošiau į Romos Condotti gatvę pagrindinę mados arteriją siekdama sužinoti, kaip gyvensime kitąmet. Spindėsime? Lėksime į bedugnę?
Mados žmonėms ateitį pasufleruoja mados orakulai. Jie dar niekada nesuklydo, kaskart teisingai atspėdami ateitį.
Kas mūsų laukia, svarsčiau gruodį žvelgdama į Condotti gatvės pradžioje dizainerių „Dolce&Gabbana“ vitriną. O dabar, žingsniuodama Romos priemiesčio jūros pakrantės juodu smėliu lyg mėnulio paviršiuje mintimis grįžtu į atgal, į tą vėsią, vėjuotą dieną. Į praeitį. Ką aš mąsčiau tąkart, žvelgdama į pranašišką butiko stiklą?
Praėjo devyni mėnesiai, ištisa amžinybė, laikas, kai motinos įsčiose spėja susiformuoti kūdikis. Kas įvyko mūsų gyvenime per tą laiką? Ar atspėjo orakulai mus ištikusią apokalipsę?
Ne kiekvieną detalę vitrinoje prisimenu, tačiau niekas nepajėgs ištrinti giliai į atmintį įsirėžusio spindėjimo. Kas spindėjo? Juk spindėjimo buvo taip daug toje vitrinoje?
Spindėjo aukso rėmai, aukso kandeliabrai su žvakėmis, tarsi dekoracijos Romos bažnyčių apsidose, spindėjo juodi aksomai ir auksu siuvinėti Vatikano stancų damastai vyrų kostiumų liemenėse, širdys ant prabangių daugiau nei tūkstančio eurų kainuojančių rankinių, spindėjo kryžiai trapiose basutėse, inkrustuoti spalvotais brangakmeniais, perlai ir balti deimantai plaukų papuošaluose.
„Sacro ir profano“ – švento ir kasdieniško pasaulio fone – madonų atvaizdai, išsiuvinėti aukso siūlais ir Swarovskio kristalais. Ir ne vien – rausvojo ir mėlynojo aukso apsoduose spindėjo keistos brangakmenių kompozicijos – neįprastose papuošalų formose akino skaisčiai raudoni rubinai, mėlynieji ir žalieji smaragdai, safyrai, turkiai, koralai. Kiek daug mistikos, galvojau tąkart.
Vitrina pilna dramatiško laukimo, kažkokio keisto nerimo. Sacro (liet. šventas). Ir, o dangau... čia pat šalia juodų aksomų ir damastų, prabangių batelių, rankinių ir plaukų lankelių ant spindinčio padėklo – Sicilijos saldumynai. Saldžiausios varškės sicilietiški canoli (liet. trapios tešlos vamzdeliai) – profano (liet. kasdieniškas, banalus).
Atminties failuose išliko ir tai, jog metalo apsodai nė kiek nepriminė tradicinių formų. Rišamoji brangakmenių medžiaga tai – keistos grandys, formuojančios grandines. Tos grandys sunertos sudėtingiausiomis kompozicijomis. Tos pačios grandinės, kurios šiandien spindi Tirėnų jūros paplūdimiuose. Ant vyriškų riešų – stambios, iš raudonojo aukso. Moterų ausyse – milžiniškos grandys, kietais geometriškai tiksliais kampais. Keisčiausios variacijos – grandinėlės grandinėse, tarsi koks rebusas, kurį turėtų išspręsti žmogaus mintis. Ovalai ovaluose. Kartais mobilūs, keičiantys struktūrą priklausomai nuo nešiotojo judesių.
Taip keistai suraizgytos grandys, jog išnarstyti jas atrodo beviltiška. Ką visa tai reiškia?
Grandinėlės, primenančios vienuolių rožinius, apyrankės lyg iš tų pačių rožinio karoliukų, sudėliotų tarsi mišių maldai, kai vienuolės, pirštais sustodamos ties kiekvienu karoliuku kalba rožinį. Tai – tarsi kiekvieno iš mūsų asmeninė mintis, atskiras uždavinys – surasti atsakymą, surasti išeitį.
Grandinės – ne, ne vien išpuoštos brangakmeniais, kurie svyra nuo moters kaklo iki pat pilvo ir dar žemiau ant giliausios liurekso suknios iškirptės. Įdomu ir tai, jog suknios atspalvis – Sienos raudona. Siena – tai toks Toskanos miestas, keistai raudonas. Ta plytų raudona spalva šiame Toskanos mieste lydi kiekviename žingsnyje, tuo pat metu atrodydama ir prabangiai, bet ir grėsmingai, lyg šio didingo viduramžių miesto gyventojai turėtų nė akimirkai nepamiršti, kad gyvena tvirtovėje. Visas miestas, apjuostas milžiniška gynybine akmenų siena, vienos ir tos pačios spalvos. Kodėl gynybinės sienos spalvą išsirinko dizaineriai?
Gyvenimas prabangus, mažordomai ir šeichų drabužiais vilkintis aptarnaujantis personalas, prabangiai padengti stalai, kandeliabrai, sidabro indai, širdį apsaldinantys gardumynai, tirpstantys burnoje karališki pyragaičiai. Bet... Šis siužetas – tarsi siena apjuostame kalėjime.
Sienos miesto atspalvio suknelės jau ir šiaip dvelkia mistika. O jei dar tokiame fone atsiranda kekės sunarstytų grandinių?
Merginų šifono suknios Tirėnų jūros pakrantėje irgi dvelkia ateivių pasaulio mistika – grafito tendencija atsiradusi vasaros pabaigoje priminė, jog mūsų planeta keičia būvį, paviršių, keičiasi jos klimatas, flora ir fauna, apskritai retėja gyvybė.
Mada tarsi žvalgosi į aštuoniasdešimtuosius metus, devintojo dešimtmečio pradžią, kai spintoje triumfavo kontrastai – maksi ir mini. Jokio vidurio, jokio kompromiso. Ilgos, šlamančios žemę siekiančios suknios, suskleidžiamos priekyje ir surišamos diržu – iš trapaus gipiūro arba klostėmis krentančio plonyčio liurekso, kuris sukuria keistą „vedo non vedo“ (liet. matosi, bet nesimato) efektą. Netikėčiausiose vietose kūnas apnuoginamas, taip pat kaip dar neįprastesnėse – aklinai dengiamas, lyg vienuolių abitas.
Mistiška bažnyčių atributika dvelkia ne tik naujo sezono kolekcijos drabužiai – jie neįtikėtinai atrodo jūros ir skaisčios saulės scenografijoje. „Sacro ir profano“ įspūdį kuria būtent grandinės. Papuošalai – ne, ne bižuterija, bet jos nešiojimo stilius. Štai kas yra visai kitaip, nei vien baroko stilistika: raukinių, nėrinių kekėse, vyriškų marškinių apykaklėse, rankogalių atvartuose paslaptingai išnyrantys ir vėl pranykstantys.
Tiesa, naujasis barokas atrodo ganėtinai originaliai, nes devintajame dešimtmetyje niekas nebūtų galėjęs įsivaizduoti, jog panašaus kirpimo maksi ir mini suknutės bus vilkimos ne prie aukštakulnių su platformomis basučių, o derinamos prie carro armato (liet. šarvuočių) stiliaus apavo – suvarstomų juodų grubių, tačiau itin erotiškai atrodančių aulinių – „amfibijų“, „pasiskolintų“ iš amerikiečių pėstininkų arsenalo.
Ką reiškia tas lyg miražas pasirodančių grandinių – rožinių rebusas? Gal tai tikrai kažkokia pranašystė?
Ne, tai priminimas, koks buvo sotus mūsų gyvenimas, bet tuo pat metu – kokia suvaržyta mūsų laisvė. Jokių fantazijų, jokių kelionių, jokios Pantelerijos, jokios Formenteros. Nežinomybė...
Grandinės – tik simbolis, įprasminantis kiekvieno iš mūsų asmeninį uždavinį – surasti išeitį. Nes tik išsprendę rebusą išsilaisvinsime iš kalėjimo, atrasime galimybę eiti pirmyn, gyventi.
Gal ateitis priklauso tik nuo mūsų pačių? Ar aukso grandines sugebės išnarstyti mūsų protas, mūsų išsilavinimas, mūsų genialumas?
O gal mes patys pasirinksime grandines, nė nebandysime iš jų išsilaisvinti? Užmigsime tarsi pasakoje tarp saldumynų, mažordomų, apakinti prabangių akmenų spindėjimo? Gal?
Ar pastebėjome, jog grandinė – ne tik tarsi rebusas suraizgyta, ne. Jos apačioje lyg koks svarstis kaba smaragdais ir rubinais inkrustuotas kryžius.
Tai jis buvo „Dolce&Gabbana“ vitrinoje.
Galime jį įsivaizduoti kaip pabaigą, mirtį. Bet kai kuriems mūsų – aukso rožinis tai – kasdienė malda... Tai išeitis.
