Pasiteiravo, ar jos dukrelė Fabiola gali pažaisti su mūsų vaiku, nė neįtardama, kad mes lietuviai. Taip susidraugavome su dviem Romos baltarusėmis.
Šiandien nuo susipažinimo akimirkos prabėgo daugiau kaip du dešimtmečiai. O aš prisiminiau savo draugę Galiną atostogų Lietuvoje metu, skaitydama spaudoje apie Svetlaną Cichanouskają, įvykius Baltarusijoje.
Galina atvyko vos keliais metais vėliau už mus gyventi į Romą su ką tik gimusiu vaiku. Juodaakė dukrelė Fabiola – bendravimo su italu diplomatu Angelo vaisius, užmegztas dar Galiai dirbant Minske.
Baltarusė su dukrele ir italu Angelo apsigyveno Romos priemiestyje – kurorte, visai netoli Tirėnų jūros. Skirtingai nuo mūsų per du dešimtmečius netapo Italijos gerbėja, vis rasdavo, dėl ko italus pakritikuoti. O ir jie traukdavo moterį per dantį dėl jos vardo – itališkai galina yra „višta“. Tad netrukus Galina visiems laikams pasivadino Gala, italams paaiškindama, jog jos vardas toks kaip Ispanijos tapytojo siurrealisto Salvadoro Dali žmonos rusės.
Mano draugė baltarusė labiau žavėjosi Italijos mada nei virtuve.
Mano draugė baltarusė labiau žavėjosi Italijos mada nei virtuve. Ji niekada taip ir nepakeitė mitybos įpročių, ir šiandien produktus – grietinę, kefyrą, įsigyja keliaujančiame ukrainiečių turgelyje Romoje. Savo italui Angelo ji gamindavo baltarusiškus patiekalus.
Jos dukters tėvas išėjo pas kitą moterį, palikęs Galiai ir jos dukrai pajūrio mieste butą. Iš Galinos pasakojimų supratau, kad galbūt itališkos virtuvės netoleravimas ir tapo pagrindine skyrybų priežastimi, o gal ir ne. Gal buvo kitų priežasčių.
Dukrelė Fabiola šiandien – Romos La Sapienza Universiteto Medicinos fakulteto paskutiniojo kurso stomatologijos studentė. Kaskart su Galina susitikdamos Romos pajūrio namuose kalbėdavomės ne tik apie mūsų dukras, jų mokslą La Sapienza Universitete, kuriame studijuoja ir mūsų dukra politikos mokslus. Galia mus užpildavo naujienomis apie Baltarusijos politinę padėtį. Vidinės šalies problemos mums – žurnalistams, akredituotiems Romoje, kaip ir visiems kitiems, kurie negyveno toje šalyje, buvo tik išoriškai pažįstamos. Galina neretai kritikuodavo ir sudėtingą italų universiteto sistemą. Ją buvo išstudijavusi iš esmės.
Šiandien Galinos mama, kuri visą savo gyvenimą praleido prabangiame bute Minsko centre, jau mirusi. Tačiau Minske gyvena ir dirba viename metalurgijos fabrikų sesuo. Ji Galiai pasakodavo neįtikėtinus dalykus apie tai, kas dedasi Baltarusijoje. Gerokai anksčiau, prieš dešimt, penkerius, dvejus metus ir pati Galina kiekvieną vasarą į Baltarusiją nuvykdavo. Jai reikėdavo Romoje prašyti vizos. Minske ji buvo išnuomojusi savo asmeninį butą vietos žmonėms.
Fabrike dirbanti sesuo moteriai ne kartą pasakojo, kaip jos darbo vietoje vykdavo balsavimas už prezidento – vieno vienintelio ir visada to paties – kandidatūrą.
Fabrike dirbanti sesuo moteriai ne kartą pasakojo, kaip jos darbo vietoje vykdavo balsavimas už prezidento – vieno vienintelio ir visada to patieks – kandidatūrą. Vienas atsakingas asmuo išdalindavo visų darbuotojų sąrašus. Darbuotojai privalėdavo į vieną laukelį pasirašyti, kad sutinka. Kitame laukelyje būdavo akinančiai balta. Niekas į tą lapo dalį patekti nerizikuodavo. Visi buvo su likimu susitaikę, linksėdavo galvomis ir vieni kitus ramindavo: mūsų prezidentas geriausias ir apie kitokį svajoti neturime teisės.
Kartais Galia man pasakodavo apie KGB sekimo sistemą jos namuose. Ji manęs klausinėdavo, ar mes, žurnalistai, nesame sekami. Atsakiau, jog gal dėl to jos butas sekamas, nes ji buvo garsaus partkomo veikėjo dukra. Mano tėvai nebuvo partiniai. Na, pati iš savo praktikos atsiminiau mano pirmąjį išvykimą į užsienį – jo metu tikrai buvau slaptųjų tarnybų sekama. O dabar?
Tiesa, prisiminiau, kaip jau nepriklausomos Lietuvos laikais dirbdama viename garsiausių Lietuvos dienraščių visai netyčia aptikau, jog šeimos bičiuliu apsimetantis portalo direktorius neretai panaršo po mūsų elektroninius paštus. Kokie buvome naivūs... Beje, jis ir toliau sėkmingai direktoriauja, tik nebe portale, televizijoje.
Šiandien abi baltarusės jau – Italijos pilietės.
Sugrįžusi vieną vasarą į Romą baltarusė Galia man prasitarė: „Ne, Minske padėtis niekada nepasikeis. Mes esame per daug nusižeminę, bailūs, kad sukiltume prieš savo prezidentą“. Netrukus Galina parašė prašymą Italijos vyriausybei suteikti jai ir jos dukrai Italijos pilietybę. Šiandien abi baltarusės jau – Italijos pilietės.
Sekdama spaudoje ir televizijoje įvykius Baltarusijoje dažnai galvoju apie Galiną ir jos tautiečius. Druskininkuose „Belarus“ sanatorija jau penki mėnesiai kaip neveikia. Langai tamsūs, liūdni. Šios sanatorijos itin jaukiame restorane ne kartą esame šventę įvairiausias šeimos šventes, o ir pati Galia man minėjo, jog tėvui dar einant Minske atsakingas pareigas, ji atvykdavo pasigydyti į nuostabiuosius Druskininkus, pušyne stūksančią prabangią sanatoriją „Belarus“.
Šiandien Druskininkuose tai turbūt vienintelė tokio masto įstaiga, kuri po pandemijos durų nebeatvėrė. Kas žino, galbūt tas pasaulinis reiškinys ir tapo impulsu sukilti baltarusiams prieš savo ideologinį vadą.
Druskininkiečiai su baltarusiais visais laikais puikiai sutardavo.
Druskininkiečiai su baltarusiais visais laikais puikiai sutardavo. Tai atsimenu nuo savo vaikystės. Galbūt todėl ir mes su Galia Romoje puikiai sutariame. Ne tik mes, bet ir mūsų panašaus amžiaus dukterys, abi kalbančios dviem kalbomis – itališkai ir savo gimtąja kalba.
Baltarusių turgus Druskininkuose buvo mylimas, nes jame buvo galima rasti keisčiausių produktų, namų ūkio daiktų. Aš pati visada dievinau baltarusišką hematogeną ir aukščiausios kokybės siuvinėjimo siūlus, kurių kaskart pas baltaruses moteris prisipirkdavau, nes jie buvo nuostabios kokybės, itin gražių spalvų. Ir šiandien Romoje juos dar saugau.
Kiekvienas druskininkietis gali papasakoti, kiek kartų ir į kokį miestą važiuodavo automobiliais įsigyti puikios kokybės apavo. Baltarusija sovietmečio laikais garsėjo kaip kokybiškų prekių valstybė. Maloni buvo ir kelionė traukiniu į Pariečę, nors traukinys išvykęs iš Druskininkų pusiaukely keisdavo bėgius. Praleisti laiką Gardino zoologijos sode buvo viena didžiausių atrakcijų.
Bendraudama su Galina Romoje aš dar geriau perpratau šios tautos charakterį.
Bendraudama su Galina Romoje aš dar geriau perpratau šios tautos charakterį. Nors moteris man teigė, kad jos tautiečiai – nusižeminę, nuolankūs, vis dėlto žvelgdama į ją jau tuomet supratau, jog galbūt tai ne visai tiesa. Pati Galia buvo išdidi. Sunkiausiu savo gyvenimo momentu, išsiskyrusi su savo svajonių vyru italu Angelo moteris kreipėsi į Romos priemiesčio savivaldybę prašydama įdarbinti. Galiai pasiūlė valyti vietos turtuolių butą. Ilgai šiame darbe moteris neišsilaikė, nugalėjo jos išdidumas. Tačiau neleido sau nuobodžiauti, nes teko užsidirbinėti pinigus pragyvenimui. Dukters tėvas nelepino. Netrukus baltarusė pradėjo tapyti, lipdyti keramikos dirbinius, dalyvauti parodose.
Kitas Galinos bruožas, žavėjęs mane – beveik liguistas atsidavimas savo dukrai. Fabiolos mokslas tapo Galios kasdienybe ir tikslas – La Sapienza Medicinos fakultetas – ir jos pačios, ne tik dukters svajonių išsipildymas. Dėl dukters ji atsisakė savo asmeninio gyvenimo. Preciziškai išstudijavusi Italijos įstatymus iš tėvo išsireikalavo pilną finansinį išlaikymą dukrai.
Solidarumo jausmas man vis dėlto buvo pats žaviausias mano draugės baltarusės charakteryje.
Mus suartino ir begalinė meilė gyvūnams. Po motinos mirties iš Minsko Galia atsiskraidino mamos gyvūnus – dvi kates ir šunį baltą kiemsargį Laiką. Vienas katinas buvo be akies, šuo – sunkiai sergantis. Augintiniams gydyti baltarusė kartu su dukra skyrė ne tik laiką, bet ir nemažus pinigus.
Solidarumo jausmas man vis dėlto buvo pats žaviausias mano draugės baltarusės charakteryje. Kartą mums išvykus į tolimą kelionę atsitiko bėda mūsų augintiniui – šunų pensione savaitei paliktam dabar jau šviesaus atminimo šarpėjui Romeo. Pensione priežiūra buvo puiki, tačiau mūsų augintiniui prireikė skubios operacijos. Chirurgas telefonu ilgai neleido svarstyti – arba paliekate 500 eurų užstatą, arba su šuniu teks atsisveikinti.
Mūsų situacijos tragiškumą Galia puikiai suprato. Paskambinusi draugei paprašiau nunešti į ambulatoriją pinigus. Ji nesuabejojusi ir metusi visus darbus į šoną nuskubėjo į bankomatą, išsiėmė reikalingą sumą, nunešė chirurgui į ambulatoriją. Ir pranešė mums: Romeo išoperuotas, sveikas ir gyvas, avansas sumokėtas. Baltarusės draugės dėka Romeo buvo išgelbėtas.
Jautėme Galiai begalinę padėką. Nežinau, ar tai galėjo kiek lemti požiūrį į baltarusius kaimynus, bet mūsų solidarumo jiems sunkiu momentu tikrai nepritrūks.
