Kaip neišprotėti nuo kasdieninės informacijos, visomis žiniasklaidos priemonėmis skleidžiamos panikos? Ir ramiai sutikti svarbiausias metų šventes.
Aš turiu receptą. Duokite man ranką, eime pasivaikščioti po švenčiausias Romos vietas.
XXX
Išgyvenusi ketvirtį amžiaus Romoje, mieste, kuris vadinamas Amžinuoju, nes visi pasaulio keliai veda į Romą, neblogai pažįstu unikalias meditacijos vietas. Kuriose ne tik pasieksite sielos katarsį, netikėtą atsipalaidavimą, bet ir perkainosite gyvenimo vertybes. Man atsidūrus ne vienoje šių vietų įvykdavo keisti stebuklai. Nes Roma – smarkiai su ezoterika susijęs miestas. Ir tai ne vien mano atradimas.
Nebūtinai turite būti prisiekę katalikai, kad širdis pradėtų smarkiau plakti išvydus vieno didžiausių pasaulyje krikščionybės pastatų Vatikano San Pietro (liet. Švento Petro) bazilikos apimtis. Kasmet prasidėjus adventui keliauju į Gianlorenzo Bernini suprojektuotą rankų formos, tarsi apglėbiančią pasaulį, aikštę. Man labai įdomu, kaip šįmet atrodys Vatikano fone sukonstruota milžiniška prakartėlė, kokia bus eglutė.
Vargu ar žinote, kad Kalėdų eglutės tradicija Vatikane atsirado palyginti neseniai. Eglė buvo papuošta 1982-aisiais metais, praėjus keturiems metams, kai konklava paskelbė naująjį bažnyčios pontifiką lenkų tautybės Joną Paulių II. Būtent jam, naujajam Vatikano Popiežiui, atvykusiam į Romą, nuostabioje Švento Petro bazilikos aikštėje pritrūko vaikystės džiaugsmo emocijas primenančios išpuoštos žaislais eglutės.
Kalėdų eglutės tradicija Vatikane atsirado palyginti neseniai. Eglė buvo papuošta 1982-aisiais metais
Per kiekvieną adventą stovėdama aikštės centre prisimenu keistą įvykį. Dvyliktaisiais Jono Pauliaus II popiežiavimo metais, atsidūrusi sausio pabaigoje Vatikane prie eglutės susidūriau žvilgsniu su žaislus nurinkinėjančiu, kopėčių viršuje saugiai įsitaisiusiu Vatikano darbininku. Matyt, įsiterpė kažkokia ezoterinė jėga, nes netrukus du milžiniški žaislai – sidabro bumbulai buvo nuimti nuo eglutės šakos ir įteikti man. Iki šiol juos saugau Romos namuose, pakabintus ant naminės gėlės šakos.
Kasmet stovėdama Švento Petro aikštės milžiniškoje eilėje prie metalo detektoriaus kantriai ir ilgai turėdavau laiko apmąstyti praėjusių metų pergales ir netektis. Šįmet eilutėje – vos keli žmonės, aikštė tuščia, spalvingomis Michelangelo sukurtomis uniformomis vilkintys šveicarų gvardiečiai man jau nebeatrodo tokie didingi kaip visada, greičiau liūdni, susikaupę, susimąstę.
Vatikano Švento Petro bazilikoje apeinu savo magiškąjį ratą – paliesdama delnu Porta Santa (liet. Šventąsias duris), kas ketvirtį amžiaus išmušamas Šventųjų metų proga, akimirksnį sustodama prie baltojo Kararos marmuro Michelangelo skulptūros „Pieta“, prisimindama visas prarastus vaikus apverkiančias motinas, vos už kelių žingsnių gretimoje koplyčioje atsiklaupdama prie Vatikano eglutės autoriaus Jono Pauliaus II sarkofago ir prisimindama daugiau kaip prieš dvidešimt metų man asmeniškai ištartus Popiežiaus žodžius. Juos girdėjo visa Vatikano bibliotekoje apsilankiusi Lietuvos delegacija. Popiežius pasakė savo garsiąją išminties kupiną frazę: „Non abbiate paura. Tutto si sistemera“ (liet. „Nepasiduokite baimei. Viskas susiklostys“).
Kaip dažnai praėjusiais metais žvelgiau į mano Romos namų sienoje įrėmintą fotografiją, įamžinusią tą svarbią akimirką: dramblio kaulo spalvos Popiežiaus abitą su baltąja pijuse ant galvos, susiraukšlėjusius senus, bet ryžtingus delnus, apglėbusius lyg kokia antgamtiška aura mano mažas plaštakas, susikaupusį Pontifiko žvilgsnį, tarsi man būtų skiriama kažkokia ypatinga pasaulio misija.
Būtent šiais 2020-aisiais, baisiais pandemijos metais, kai pasaulis minėjo Jono Paulius II gimimo šimtąsias metines, aš, sunkiausiais metų momentais, lyg kokią mantrą kartodavau tai, ko mokė pontifikas. „Tutto si sistemera“ – (liet. Viskas susiklostys).
Popiežius man pasakė savo garsiąją išminties kupiną frazę: „Nepasiduokite baimei. Viskas susiklostys.“
Juk kažkokia antgamtinė jėga, ir gal ne vien man taip atrodė, visus metus tarsi tyčia statė barikadas, kad būtų kuo sunkiau, kuo sudėtingiau, kartais – beviltiška. Mano menkos problemos nublanko prieš pandemijos griūtį, medikų pasiaukojimą gelbėjant lyg maro šluojamas viruso aukas. Bet kiekvienas mūsų sprendėme dar ir savo problemas. Kaip jūs, taip ir aš.
Kaskart prie Jono Pauliaus II palaikų susimąstau, o gal tos kliūtys irgi buvo aukščiausiojo ranka? Nusileidusi ant mūsų, kad patikėtume, jog išeitį vis dėlto reikia rasti, nenuleidžiant rankų, nepasiduodant baimei, liūdesiui, tikint: „Tutto si sistemera“ – ( liet. „Viskas susiklostys“).
Žinoma, viskas atsistos į savo vietas. Bet kaip nepasiduoti pykčiui, netrokšti duoti atkirtį arogancijai ir piktnaudžiaujantiems valdžia? Susitaikyti, nusižeminti, melstis už nuodėmių atleidimus tiems, kurie į tavo ištiestą draugystei ranką atsakė veidmainyste, klastingumu. „Juk jie patys nežino, ką daro“, – sakė Jėzus, suklupęs prie kryžiaus priešais savo žudikus, jiems atleisdamas. Kaip atleido Jonas Paulius II kulką į Popiežių, važiuojantį papamobiliu Švento Petro bazilikos aikšte, paleidusiam savo žudikui fanatikui Ali Akca.
Taip, aš galiu tik sutikti su Jono Pauliaus II man duota pamoka: „Nebijok, neišsigąsk. Viskas susiklostys.“ Jis tarsi įspėjo mane, kad neprivalau pervertinti savęs, suklysti galvodama, jog esu tokia stipri, kad galiu paklupdyti meluojančius ir disponuojančius mano likimu. Tai būtų beviltiška kova. Tačiau stiprybės eiti žvelgiant pirmyn ir kuriant man užtenka. Visa kita atliks aukštesnė už mane jėga.
Juk Šventasis Petras taip pat sugrįžo į Romą, kad išgyventų nukryžiavimo kančias. Aš žengiu Appia Antica (liet. Senuoju Apijaus) keliu, kuris nusidriekęs visai greta mano namų. Jis grįstas milžiniškais juodo bazalto luitais toje vietoje, kur Kristus Šventojo Petro paklausė „Kur eini“? – „Quo Vadis“. Taip šioje vietoje pavadinta miniatiūrinė, tiesiog ant kelio krašto stūksanti bažnytėlė. Joje tylu, kaip niekada.
Kaip tuščia Appia Antica kelyje, kuriame nuolat būdavo pilna žmonių. Būtent šioje gatvėje buvo nukryžiuoti pirmieji Romos krikščionys. Kaip gaila, kad bažnytėlėje nebegaliu pamerkti rankos kaip paprastai, į Šventąjį Vandenį, juk pandemija pakoregavo net seniausias krikščionybės tradicijas. Tačiau būtent Senajame Apijaus kelyje, ten, kur buvo pralieta tiek kraujo, jaučiu aukštesnės jėgos buvimą. Ir tai man suteikia stiprybės.
Roma iš pirmo žvilgsnio atrodo beribė, bet visai paprasta dvasingiausias vietas aplankyti per kelias valandas. Advento savaitgalį labiau nei Vatikanas mane įkvepia Švento Jono Laterane (San Giovanni in Laterano) bazilika, vos pusvalandis nuo Senojo Apijaus kelio. Tai viena seniausių ir svarbiausių iš keturių Popiežiškųjų bazilikų – San Pietro, San Giovanni in Laterano, San Paolo, Santa Maria Maggiore. Jos vadinamos popiežiškosiomis, nes tik jose yra Porta Santa (liet. – Šventosios durys).
Švento Jono Laterane bazilika stūkso ant vienos iš septynių Romos kalvų – Celijaus. Balto travertino akmens fasadas žvelgia nuo kalvos į milžinišką aikštę ir Romą juosiančią imperatoriaus Aureliano dviejų tūkstančių metų senumo sieną. Pro sienos arkas dieną naktį griaudėja didmiesčio eismas. Švento Jono Laterane bazilikos fasadas – identiškas Šventojo Petro bazilikos. Ir mažai kas žino, jog ši bažnyčia taip pat laikinai vadinosi Vatikanu. Joje popiežiavo Kalikų bažnyčios galvos.
Prie metalo detektoriaus beveik eilės nėra. Vos kelios minutės ir jau žengiu pro bazilikos atriumo duris. Dieviško grožio cosmati giminės mozaikomis sudėliotos grindys tarsi pakylėja aukštyn kiekvieną atvykusį čia pasimelsti. Jei nepataikėte į eilines mišias, kurias po įspūdingu ažūriniu pulpitu su šventųjų figūromis ir skaisčiai mėlynomis lazurito lubomis laiko purpuriniu abitu vilkintys Vatikano vyskupai, galima tiesiog prisėsti milžiniškoje erdvėje ant kėdės ir pasižvalgyti į biblinius auksu dekoruotus lubų siužetus.
Tiek Vatikane Švento Petro bazilikoj, tiek ir San Giovanni Laterane ant grindų išvysite keistą piešinį – tai baltas taikos balandis, laikantis snape alyvmedžio šakelę. Biblija teigia, kad Nojaus laive išgelbėtiems žmonėms apie tolumoje pasirodžiusią žemę pranešė būtent jis – taikos balandis, atskraidinęs iš pažadėtosios žemės stiprybės medžio – alyvmedžio šakelę.
Tiems, kas tiki medžio jėga, stiprybės suteikia galimybė pamedituoti būtent šiame bazilikos taške. Juk fone skamba stulbinamo dydžio aukso vargonų garsas, paprastai Kalėdų išvakarėse laukiant kūdikėlio gimimo, akompanuojantis Piemenėlių mišioms giedančiam chorui. Vargu ar šįmet choras giedos, juk pandemija sugriovė net mišių tvarkaraštį. Tačiau advento savaitgalį ypatingą susikaupimo nuotaiką bazilikoje pajusti nesunku.
Ir vėl mane lydi Jono Pauliaus II drąsa: „Nebijoti. Tikėti. Nenusivilti.“ Išeidama pro bazilikos duris atsiduriu jau temstančioje aikštėje. Šioje aikštėje 2005-ųjų balandžio 2-ąją mirusio Jono Pauliaus gedėjo ištikimiausi krikščionys. Kairėje San Giovanni in Laterano aikštėje stūkso baltas klasikinio stiliaus rūmas, antrame aukšte – ilgas liberty stiliaus balkonas. Popiežiaus agonijos ir mirties metais tai buvo mano šeimos namai. Iš korpunkto balkono į žvakių šviesoje skendinčią aikštę žvelgė dviejų Italijoje akredituotų žurnalistų iš Lietuvos šeima.
Ir štai netikėčiausias stebuklas – vos keli žingsniai nuo Švento Jono Laterane bazilikos – Scala Santa – Šventieji laiptai. Kasmet lipdama keliais privalau įveikti 28 medinius laiptelius. Šie Šventieji laiptai į Romą buvo atgabenti iš Jeruzalės. Trečiajame amžiuje imperatoriaus Konstantino motina Elena Šventuosius laiptus įkurdino visai šalia San Giovanni in Laterano bazilikos.
Kūno skausmas tai – tarsi simbolinis savo paties nueito gyvenimo kelio įvertinimas – vienas laiptelis, viena malda, meditacija, susitaikymas, atleidimas
Mediniai Scala Santa laiptai – vieninteliai pasaulyje, juose įsirėžusi ne tik keliais lipančio žmogaus anatomija, bet ir mintys, kančia. Juk šiais laiptais išklausyti Poncijaus Piloto nuosprendį Jeruzalėje lipo Jėzus. Nuo erškėčių vainiko, įsirėžusio Jėzaus kaktoje, krito ant laiptų kraujo lašai. Jie įamžinti vos ant kelių laiptelių. Šias vietas kartu su kitais lipančiais keliais pasiekti nėra labai paprasta. Jas privalau pabučiuoti. Kūno skausmas tai – tarsi simbolinis savo paties nueito gyvenimo kelio įvertinimas – vienas laiptelis, viena malda, meditacija, susitaikymas, atleidimas.
Jėzaus kraujo lašai šiandien priklauso visam pasauliui. Jie uždengti po stiklu lyg brangiausia pasaulio relikvija. Ar galėjo Jėzus kada nujausti, kad tokia bus jo kančios vertė?
Ar pagalvojame mes, kad ir mūsų kančia turi vertę? Kad kiekvienas iš mūsų, susiduriantis su skausmu, įveikiantis savo kryžiaus kelią šioje žemėje liks įamžintas. Ir jausis nepaprastas.
Jausis svarbus, atlikęs misiją išgyventi.
