Stilingumo prasme ceremonija buvo nepriekaištinga.
XXX
Priklausau tai žmonių kategorijai, kurie visą gyvenimą vengė laidotuvių. Kuo labiau mylėdavau išeinantį žmogų, tuo labiau bijodavau atsidurti procesijoje. Švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano kino juostoje „Žemuogių pievelė“ pavaizduota laidotuvių procesija vidurdienį tvieskiant saulei mano minčių archyve buvo tik maža dalis mano siaubo emocijų, kurios vėliau ilgai atsikartodavo baisiausių sapnų pavidalu, užsifiksavusios pasąmonėje.
Nuo vaikystės nieko baisesnio neatsimenu, kaip atsisveikinimas su karste gulinčiu velioniu, mirusiojo ir gedinčiųjų nuotraukos stambiu planu, į kurias tik viena akimi iš mandagumo žvilgtelėdavau, nes prisiminimas vėliau pranokdavo net I.Bergmano filmo scenas.
Visada surasdavau priežasčių, net mirus artimiausiems mano žmonėms, kaip laidotuvėse nedalyvauti. Mane pasmerkė geriausia mano klasės draugė – jos nuomone, „išsisukau“ nuo mano senelio laidotuvių dėl pragmatiškų priežasčių. O, kaip menkai ji mane pažino...
Visada surasdavau priežasčių, net mirus artimiausiems mano žmonėms, kaip laidotuvėse nedalyvauti
Šiek tiek vėliau, kai išdrįsdavau įžengti į laidotuvių biuro salę, mane šokiruodavo visiškai abejingi prie karsto patarnaujančių moterų veidai. Man atrodydavo, jog matau tik veidus, bet iš tikrųjų, mane, mados žmogų, pasąmonėje labiau gąsdindavo aprangos kodo samprata. Tiesą sakant, jokio kodo nebuvimas, išskyrus juodos spalvos apdarus.
Mūsų tauta neretai vadinama Marijos žeme dėl to, kad sureikšmina Mirusiųjų dieną – lapkričio 1-ąją. Man taip pat kyla jaudinančios emocijos žvelgiant į žvakių šviesoje skęstančias kapines, vis dėlto natūraliai žvelgti į mirusiųjų pagerbimo procesą išmokau tik atvykusi į Italiją. Pirmosios grandiozinės didingos laidotuvės Romoje žvelgiant iš mano balkono baltąjame klasicizmo stiliaus rūme į Švento Jono Laterane bazilikos aikštę pakeitė sampratą apie mirtį, laidotuves, atsisveikinimą. Aš nustojau bijoti ir vengti.
Tąkart, prieš daugelį metų Roma laidojo vieną garsiausių Italijos aktorių Alberto Sordi. Antrąkart San Giovanni in Laterano aikštėje mačiau panašią sausakimšą minią tik 2005-aisais balandžio 2-ąją mirus popiežiui Jonui Pauliui II. Kai mirė Romos kino legenda A.Sordi, galbūt nebūčiau pro balkoną ceremonijos stebėjusi, jei mano dėmesio nebūtų patraukęs keistas garsas. Tarsi griaustinis.
Panašiai kaip per princo Philipo laidotuves, tąkart Romoje tvieskė saulė, tik karstui iškeliaujant iš Švento Jono Laterane bazilikos minia sugraudė neįtikėtino garso aplodismentais. Kas tai, klausiau tada savęs, kam? Kaip? Kodėl? Kas per patyčios?
Karstui iškeliaujant iš Švento Jono Laterane bazilikos minia sugraudė neįtikėtino garso aplodismentais
Bet nuo to momento mano pasąmonėje įvyko lūžis – laidotuvės man paliovė kelti siaubą. Italai netruko man paaiškinti, kad su žmogumi atsisveikinama ne liejant ašaras, koks bebūtų didelis skausmas, bet palydint jo nuveiktus darbus plojimais.
Princo Philipo laidotuvėse nei raudų, nei ašarų taip pat nebuvo. Vos 30 artimiausių žmonių. Nebuvo ir itališkų aplodismentų, Anglijos karalienės Elizabeth II sutuoktinio garbei griaudėjo kariuomenės salvės. O mano mintys televizijos ekrane tuomet skenavo britiškų laidotuvių procesijos moteris ir vyrus.
Mes, lietuviai, tiek daug investuojame į sutuoktuvių ceremoniją, kartais beprasmiškai švaistydami pinigus, bet retai galvojame apie mūsų įvaizdį laidotuvių atveju. Nebent pats velionis, dažniau – velionė, pasirūpina savo apdaru, kuriuo vilkėdama atguls į karstą paskutinei kelionei. Retai kas iš mūsų spintoje saugo juodą drabužį, kuris skirtas tik laidotuvių ceremonijai.
Vargu, ar daugelis žino, jog princą Philipą Anapilin palydėjusios tautos tradicijos numato mums neįprastą protokolą. Jei Anglijos karališkosios giminės atstovai dėl kažkokių priežasčių yra priversti atitolti nuo savo gyvenamojo būsto, kažkur išvykti, kelionės garderobe būtinai įskaičiuojamas lagaminas su preciziškai sudėliotu garderobu netikėtoms laidotuvėms.
Pasaulio mados žinovai šią britišką elegancijos tradiciją vertina kaip vieną galantiškiausių, mat tokiu būdu ši tauta išvengia įvairiausių akibrokštų. Tarkime, kaip atsitiko vieno pasaulinio garso australų vokalisto Michaelo Hutchense'o netikėtos mirties atveju – į jo laidotuvių ceremoniją atvykusių garsenybių svita priminė Holivudo red carpet (liet. raudonąjį kilimą), kuriuo žengė išsinuoginusios garsenybės – Linda Evangelista, Helena Christensen, Kylie Minogue, Paula Yates. Moterys buvo pasipuošusios juodų audinių, tačiau visiškai atsisveikinimo ceremonijai netinkamais drabužiais.
Mados pasaulio žinovų neliko nepastebėtas ir Meghan Markle – Anglijos karališkosios giminės princo Harrio sutuoktinės – nedalyvavimas laidotuvėse. Ironijos nestokojantys mados kritikai nepagailėjo aštrių replikų dailios išvaizdos velionio marčiai, kurios stilingumas nuo vestuvių dienos žavėjo pasaulio galinguosius. Bet tai neturi nieko bendra su Meghan protokolo samprata, kuri Anglijai yra svarbesnė nei mados tendencijų išmanymas. Todėl atsiprašymas, kad kūdikio besilaukianti moteris negalinti skristi lėktuvu buvo sutiktas palankiai. Mat išlaisvino karališkąją šeimą nuo įtampos, kad M.Markle išsilavinimo lygis gali sugriauti ceremonijos stilių.
Tuo tarpu prieš kelis dešimtmečius skandalingai išgarsėjusios princesės Dianos stilius, kurį ji ne kartą demonstravo karališkos giminės atstovų laidotuvėse, šiomis dienomis buvo ištrauktas iš archyvų. Pasaulio žiniasklaida pateikė Dianą kaip gero skonio pavyzdį. Jos įvaizdis, nekreipiant dėmesio į nearistokratiškas šaknis, spinduliavo donna di classe (liet. kilmingos moters) eleganciją. Pasak mados žinovų, Diana Spencer – visų laikų laidotuvių ceremonijos stiliaus ikona.
Visai nelauktai Edinburgo kunigaikščio princo Philipo laidotuvių metu Dianos – stilingiausios moters – titulą pasisavino kita karališkosios giminės atstovė princo Williamo sutuoktinė Kembridžo kunigaikštytė Kate Middleton. Ceremonijos metu liekna moteris spinduliavo nė kiek ne prastesnę donna di classe (liet. kilmingos moters) graciją.
Neretai Kate Middleton Anglijoje buvo vadinama „antrąja“ moterimi, kaip pats princas Philipas – dvi šešėlyje nuolat liekančios asmenybės, tačiau dabar išėjo į pirmąjį planą. Pirmąkart, kaip juokavo žiniasklaida, princas aplenkė savo žmoną tik per savo paties laidotuves, Kate – tapusi naująja stilingumo ikona, pralenkusi Dianą.
Jei karalienė Elizabeth II, princo Charleso sutuoktinė Camilla ir kitos procesijos moterys avėjo batelius pusaukščius kulniukus, Kate Middleton prie Rolando Moureto sumodeliuotos apnuoginančios kaklą suknelės ir dizainerės Catherine Walker elegantiško silueto palto su įmantriai pernertu pro kilpą kaspinu derino decolette (liet. smailanosius) juodus aukštakulnius.
Jei kitos moterys vengė papuošalų, Kate Middleton pasipuošė vienu prabangiausių Elizabeth II brangakmenių kolekcijos kolje – „Fuor Row Japanese Pearl Choker“ iš keturių eilių baltųjų perlų, ir sege su deimantu. Į ausis ji įsisegė auskarus su Bahreino perlais. Beje, perlų kolje karalienė Elizabeth II buvo jau kartą paskolinusi. Jos marti Diana Spencer kolje pasipuošė Olandijos karalienės oficialaus vizito 1982 metais į Angliją proga.
Nė viena Didžiosios Britanijos karališkos giminės moterų laidojant princą nepažeidė protokolo pasipuošdamos kažkokiomis papildomomis detalėmis. Nors vyriškoji ceremonijos dalis, vilkėjusi juodą smokingą, pilkas kelnes ir baltus marškinius, spinduliavo šventiškesnį stilių. Juodus aukščiausios kokybės angliško tvido paltus moterys „sdramattizavano“ (liet. palengvino, sušvelnino) dengdamos galvą skrybėlaitėmis, „tabletės“ formos galvos apdangalais su tinkleliu arba brokato lankeliais.
Stilingumui nepakenkė ir laikmečio aksesuaras – juodos veido kaukės, visai neblogai derėjusios prie juodų pirštinaičių. Kate Middleton stilių papildė piniginės tipo rankinė su aukso furnitūra, pirštinaites ji laikė nusimovusi rankoje.
Vargu, ar princo Filippo paskutinę kelionę stebėjusios viso pasaulio moterys atkreipė dėmesį į vieną svarbią detalę, kuri, kaip bebūtų gaila, sugriovė mūsų – Lietuvos delegacijos, atvykusios prieš dvejus metus su vizitu į Vatikaną, įvaizdį. Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės ir likusios delegacijos dalies moterų stilius vizito pas Popiežių Pranciškų metu pademonstravo progos neišmanymą.
Lietuvės į Vatikaną atvyko tarsi į Vindzoro laidotuvių ceremoniją. Visos delegacijos moterys vieningai mūvėjo juodomis kojinėmis, sukeldamos sarkastišką, šiek tiek nuliūdusio popiežiaus šypseną.
Esu tikra, mūsų delegacijos moterys nebuvo pasiryžusios paskelbti Vatikano Pontifikui iššūkio kaip, tarkime, Raisa Gorbačiova. Tuometinio Rusijos vadovo Michailo Gorbačiovo sutuoktinė, prisistačiusi į oficialų valstybės vizitą Vatikano bibliotekoje, vilkėjo skaisčiai raudoną kostiumėlį. Tačiau net toks akibrokštas nesudirgino popiežiaus Jono Pauliaus II pasąmonės taip, kaip lietuvių delegacijos Popiežiui Pranciškui sukeltos mintyse įsivaizduojamos savo paties laidotuvės.
Subtilios mažos detalės, bet jei jos atsiduria pasaulio padidinąjame stikle, privalo būti atidžiai kuruojamos. Karališkosios Anglijos giminės kojinių denai princo Philipo laidotuvių ceremonijoje negalėjo viršyti 30-ies, kaip teigia itališkasis vieno garsaus mados leidinio internetinis portalas, nes taip reikalauja protokolas. Nekalbant apie spalvą, kurios ruošdamos garderobą vizitui Vatikane, neįvertino lietuvės.
Anglijos princo Philipo žmonos Elizabeth II guvumą per laidotuves įvertino viso pasaulio televizijų žiūrovai, kurie gal net atleistų karalienei už vieną kitą su protokolu prasilenkiantį judesį. Juk našlei šiandien jau – 95-eri.
Bet kojinių atspalvio klaidos – niekada.
