J.Smoriginui – 66: gimtadienis Prancūzijoje, nesibaigiantys darbai ir meilė šeimai

Prieš savaitę iš Lietuvos atostogų išvykęs baletmeisteris Jurijus Smoriginas savo 66-ąjį gimtadienį sutiko Prancūzijoje. Ir nors dėl koronaviruso suvaržymų neaplankė savo mylimo Paryžiaus, tačiau ištyrinėjo ne mažiau gražesnį Strasbūrą. Apsuptas žmonos ir dukters, jis gurkšnojo vyną ir ne tik grožėjosi istoriniais pastatais, bet ir nusikėlė į įvairias savo gyvenimo akimirkas.
Jurijus Smoriginas, Dalia Smorigienė
Jurijus Smoriginas, Dalia Smorigienė / 15min klijuotė

– Jurijau, jūsų socialiniai tinkai mirga nuo pavydėtinai gražių vaizdų iš Strasbūro. Kodėl šįsyk gimtadienį sutikote būtent čia?

– Turiu tradiciją per savo gimimo dieną išvažiuoti į Paryžių. Anksčiau čia atvykdavome su žmona ir dukra. Tačiau šiais metais dėl pandemijos įvyko tokia košė makalošė. Viena šalis raudonuoja, kita žaliuoja, todėl mes nedrįsome važiuoti į patį Paryžių. Vietoj to nuvažiavome pas dukrą į Frankfurtą, o vėliau – į Strasbūrą.

Aišku, dukra Stasbūre buvo daug kartų, nes nuo Frankfurto traukiniu į jį galima atvažiuoti per dvi valandas, bet mums tai buvo pirmas kartas. Ir galiu pasakyti, kad likome tiesiog sužavėti. Šis miestas vadinamas mažąja Prancūzija. Planavome likti trims dienoms, bet prisidūrėme dar vienai nakčiai. Mums čia labai patiko, iš tiesų nuostabus miestas. Aš jau senokai tokio grožio nemačiau.

– Girdžiu, kad esate kupinas įspūdžių. Galbūt pasidalintumėte, ką šiame mieste pamatėte ir kas labiausiai sužavėjo?

– Negalėčiau akcentuoti vienos vietos, nes mietas labai turtingas savo istoriniu palikimu. Aišku, čia jaučiasi lietuviška virtuvė su dešromis, kopūstais ir kiaulienos gabalais, bet patys prancūzai tame mieste turi daugiau gyvybės. Pavyzdžiui, Frankfurte viskas prižiūrima, tvarkinga, tai ta tvarka truputį net įkyri pasidaro. O va Strasbūre yra prancūziško šarmo. Yra upė, kuri puikiai išnaudota, nes į krantą pasvirę namai, primenantys Amsterdamą su savo kanalais. Ir nors kanalų čia nėra, tačiau daug duoda ta upė.

Žaviuosi tuo miestu ir dėl to, kad jis atrodo labai mylimas, išsaugojęs daug senovės palikimo. Nepamatysi baisaus įvaizdžio, kai, tarkim, pas mus kažką greitai nugriauna ir vietoj to pastato stiklinę dėžę. Iš tikrųjų galėčiau valandų valandas pasakoti, kaip čia nuostabu, tačiau kiekvienam asmeniškai palinkėsiu nuvažiuoti į Strasbūrą.

Asmeninio albumo nuotr./Jurijus Smoriginas su žmona Dalia
Asmeninio albumo nuotr./Jurijus Smoriginas su žmona Dalia

– Minėjote, kad savo gimtadienio metu visada išvažiuojate į užsienį. Kaip susiformavo ši tradicija?

– Taip darau jau seniai, nes man tiesiog smagiau, o ir su dukra galiu susitikti. Ji jau dešimtmečius Frankfurte gyvena, kartais vienas kitam dovanas įteikiame. Vis tiek pas mus Vilniuje visos parduotuvės vienodos, o štai Vokietijoje, Prancūzijoje viskas truputį kitaip. Spalvingiau, įvairiau. Visada randu kažką naujo ir visada norisi gauti dovanų. Jų tikrai neatsisakau.

Išvažiavimas iš Lietuvos kokiai savaitei man suteikia gyvybingumo. Lietuvoje labai sunku gyventi, o ypač dabar. Kartais gera išlėkti į užsienį ir iš šono pamatyti, kaip viskas atrodo tėvynėje. Pas mus žmonės dabar labai suirzę, dėl to norisi pailsėti psichologiškai, kad per savo gimimo dieną nereikėtų savęs nervinti. O čia kažkaip viskas gerai.

Kelionės man yra nuostabus dalykas, nes per jas gali ir atjaunėti (juokiasi). Kartu pamatai ir kitas kultūras, tampi pasaulio piliečiu. Beje, aš dar prancūziškai kalbu, ir nors dabar rečiau, bet tokiose kelionėse galiu prisiminti.

– Taigi, lankydamasis Strasbūre bendravote prancūziškai?

– Kartais jauti, kaip kai kurie sako, kad prancūzai yra tokie bjauriukai, gal nacionalistai. Manęs net žmona klausė, kodėl leidau dukrai angliškai kalbėti, kai pats šneku prancūziškai. Ir tada momentaliai pradedi šnekėti prancūziškai, o jie su tavimi bendrauja kitaip. Būna, kad tam ir važiuoju, kad galėčiau pašnekėti prancūziškai. Atnaujinu kalbą, kai turiu tam laiko.

Asmeninio albumo nuotr./Jurijaus Smorigino gimtadienio kelionė į Strasbūrą
Asmeninio albumo nuotr./Jurijaus Smorigino gimtadienio kelionė į Strasbūrą

– Kaip švenčiate gimimo dieną? Galbūt su žmona nutarėte romantiškai pavakarieniauti?

– Man kiekviena diena – kaip šventė. Labai viltingai žiūriu į gyvenimą ir stengiuosi neįkliūti į kaimynų depresiją. Manau, kad dabar žmonės per gerai gyvena, yra nepakantūs valstybei. Tiesiog tokia burbanti tauta. Todėl man daryti specialios vakarienės nereikia. Aš ją ir taip per dažnai pasidarau. Kartais net specialiai internete įkeliu nuotrauką su taurele, nes pas mus dėl to daug įstatymų, o Italijoje, Prancūzijoje žmonės gamina vyną, dėl to jų policija negaudo.

Kelionės metu buvau fantastiškoje vietoje, į kurią susirenka mūsų amžiaus žmonės, jie geria rožinį vokišką vyną. Turi madą nusipirkti vyną ir jį gerti tiesiog gatvėje ant suoliuko. O pas mus jau būtų viskas. Gaučiau baudą, sėsčiau į kalėjimą ir turėčiau dar daugiau nemalonumų (juokiasi).

Man patinka čia atvažiavus pasijusti laisvu piliečiu. Todėl dar kartą sakau, kad aš nesu iš tų žmonių, kurie nuolat dirba ir neturi progos švęsti gyvenimo. Aš iš tų, kuris kiekvieną dieną gyvena kaip šventėje. Toks gyvenimas yra labai geras, saikingas ir nieko čia blogo su tuo nėra.

Jurijaus Smorigino kelionės akimirkos – galerijoje:

– 66-as gimtadienis atnešė daug apmąstymų?

– Žinokite, aš jus nuliūdinsiu, bet nesijaučiu esantis tokių metų. Ne dėl to, kad būčiau kažkoks nesusiformavęs žmogus, bet tiesiog to nejaučiu. Gal čia dėl mano profesijos, o gal gamta lėmė, bet pasižiūriu į veidrodį ir matau kažkokį diedą.

Aš viduje esu gimnastas, kiekvieną dieną vedu trenažą. Turiu rodyti, kad mano skeletas vis dar juda, yra raumeningas. Sustorėti negaliu, nes psichologiškai dėl to jaučiuosi blogai. O gerai jautiesi tada, kai jautiesi jaunas. Iš tiesų man labiau atrodo, kad mano kaimynui 66-eri, bet ne man.

Dažnai matau pakrante bėgančius vyrus ir moteris, tai čia – būsimieji pacientai. Džiaugiuosi, kad mane Dievulis apsaugojo nuo tos mados bėgti, nes nė vienas žmogus to nedaro organiškai, tiesiog įsitraukia į masinį bėgimą. O aš turiu gimnastiką, mankštą, kurią propaguoju dešimtmečius. Tas irgi mane palaiko jaustis kitokiu žmogumi – ne liūdnu, bet viltingu, linksmu.

– Ar panašiai mąstėte ir prieš kokius 30 metų?

– Galvoju, kad jaunystėje mes visi drovesni, bailesni. Būdamas jaunas patiri daugiau streso, nei būdamas vyresnis. Dauguma ant vyresnių sako, kad jie seni durniai arba nukvakusios bobos, bet jie tokie dėl to, nes atsikrato savo kompleksų. Pavyzdžiui, 20-ies ant smakro turėjau apgamą, dėl kurio jaudinausi gal 15 metų. O dabar man visiškai tas pas. Kompleksai su amžiumi išnyksta. Net juokas paima, dėl kokių niekalų kreipdavome dėmesį. Iš tiesų jaunystė geresnė tik tuo, kad turi daugiau noro padaryti didesnius dalykus, kažką nuveikti.

– Bet ir per pastaruosius metus daug nuveikėte – mokėte baleto, filmavotės seriale. Kaip šiuo metu klostosi jūsų karjera?

– Anksčiau mūsų Vilniaus baletą ne vieną dešimtmetį rėmė Kultūros ministerija, tačiau dėl tam tikrų ekspertų komisijos finansavimas buvo nutrauktas. Dabar teko pakeisti veiklos pobūdį ir pereiti prie studijos varianto, kuriame ne tik baleto mokome, bet ir šiuolaikinio šokio, gimnastikos, sportinių šokių. Kai visos pamokos dėl karantino buvo uždarytos, mokėme per vadinamąjį „Zoom“.

Labai dėkoju žmonėms, kurie mus parėmė. Nuomojamės patalpas, kurios buvo labai brangios, bet mums padėjo vienas privatus žmogus. Jis tiesiog suprato, suvokė, kad reikia palaikymo. Taip kažkaip išgyvenome ir neteko užsidaryti. Iš tikrųjų tai – baisi tragedija. Mano vienintelė baleto mokykla, per kurią pandemijos metu vaikai turėjo šokti, buvo virtuvėje.

„Vilniaus baleto“ nuotr./Jurijus Smoriginas jaunystėje
„Vilniaus baleto“ nuotr./Jurijus Smoriginas jaunystėje

– Galbūt buvote vienas iš tų žmonių, kurie karantino metu atrado save ir naujoje veikloje?

– Suprantate, man to nereikia. Prasidėjus karantinui aš iškart išvažiavau gyventi į sodybą prie Druskininkų, o ten visada yra ką veikti. Aišku, per tuos vienerius metus ne viską padariau, bet ne, naujų hobių neatradau. Suprantu, kad žmonės pradeda ieškoti savęs tik tada, kai juos priverčia gyvenimas, bet ieškoti reikia tada, kai tikrai kažko nori.

Tos kūrybinės veiklos pas mane buvo visą laiką. Netgi dabar atsiranda oponentų, pavardžių, kurios mane blokuoja, ir negali skirti spektakliams pinigų. Mane juokas imdavo, nes žinau, ką nuveikiau per savo baleto karjerą. Aš dirbau Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, Kauno muzikiniame teatre, prieš penkerius metus spėjau padirbėti ir Maskvoje. Buvo laikas, kai mano spektakliai vyko Londone, Paryžiuje, tai tikrai nematau, dėl ko turėčiau žudytis. Esu tiek sukūręs, kad man ramu gyventi nesigraužiant.

Daugiau baletmeisterio gyvenimo akimirkų – galerijoje:

– Prieš vienerius metus kai kurie žmonės jau spėjo jus nurašyti ir sakė, kad visiškai pasinėrėte į pensiją. Tačiau panašu, kad nuo to laiko darbų jūsų gyvenime tikrai nesumažėjo. Tad ką pasakytumėte tiems žmonėms?

– Kiekvienas žmogus, kuris sulaukia 60-ies, išeina į pensiją. Aš gaunu normalią pensiją, bet nesu tinginys ir dar dirbu pagal individualią veiklą, filmuojuosi naujame „Moterys meluoja geriau“ sezone. Manau, kad esu visur reikalingas, pas mane veiklų yra įvairių.

Yra tokia patarlė: durys užsidaro – atsirado langas. Tai reiškia, kad gyvenimas niekada nesibaigia. Manau, kad kai mes išeisime, jis irgi nesibaigs. Reikia paprasčiausiai žinoti, kad jei tu labai norėsi, tai tikrai išsipildys.

Aišku, truputį gaila, kad tam tikrus tarybinius menininkus valstybė dirbtinai nukerta. Kai kuriuos dalykus jaunas žmogus gauna nemokamai, neišmokdamas profesijos. Kartais netgi seku pavardes tam tikrų žmonių, kurie net per 10 metų neužauga, jokio meno nėra sukūrę.

Todėl tų 60-ies metų žmonių nuraukimas nėra išmintingas. Rusijos teatruose galima pamatyti dirbančius 80-ečius ir 90-ečius baletmeisterius, repetitorius. O pas mus to nėra, visi išvaryti. Tai stebint pasidaro liūdna, bet aš tokio charakterio žmogus, kuris pasakys: nenorit – nereikia, norėsit – nebus, tai eikit šikti.

– Esate tvirto charakterio žmogus, kuris neieško žodžio kišenėje. Kaip manote, galbūt šios savybės trūksta šiuolaikiniam jaunimui?

– Vyresnio amžiaus išmintis duoda gerą savijautą, nes tu kitaip reaguoji į kataklizmus, į visus tuos reiškinius, dėl kurių 30-ies nervindavaisi, jaudindavaisi. O jaudintis tikrai nereikėjo. Jaunystė yra emocionalus metas, o dabar viskas daug lengviau. Į viską reaguoju kitaip ir stengiuosi žiūrėti su humoru.

Pavyzdžiui, dabartinis mano personažas seriale „Moterys meluoja geriau“ nusivalkiojęs, neturtingas, o aš kaip tik dėl to kaifuoju. Man vis dėlto 66-eri, o mane dar kviečia filmuotis, esu kažkam įdomus ir reikalingas. Tai yra tikroji viltis, didelis džiaugsmas. O kai žmonės liūdi, nieko negali išspręsti, tai irgi neprotinga taip elgtis.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Jurijus Smoriginas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Jurijus Smoriginas

– Labai didžiuojatės savo nuveiktais darbais, pastatytais spektakliais ir kitomis gyvenimo akimirkomis. Bet ar yra kas nors, dėl ko vis dar gailitės?

– Gailiuosi, kad 40-ies neemigravau. Tais metais įkūriau Vilniaus baletą ir tada Kultūros ministerija projektams dar suteikdavo pinigų. Buvau tikrai įsitraukęs. Tačiau kartu labai norėjau gyventi Prancūzijoje. Manau, kad reikėjo su šeima emigruoti. Tada būčiau gerbiamas žmogus, nes esu labai darbštus, tikrai atsidavęs savo darbui. Manęs Lietuvoje nereikia jau kokius 10 metų. Yra talentų, kuriuos išmokiau ir atidaviau į plačiuosius vandenis, bet dabar tapau valstybei nebereikalingu, nors skyriau visą talentą.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Kęstutis Baranauskas ir Jurijus Smoriginas
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Kęstutis Baranauskas ir Jurijus Smoriginas

– Vis dėlto turite nuostabią šeimą – žmoną Dalią, sūnų Julių ir dukrą Agnę. Ar jie ir buvo ta priežastis, kuri sunkiais momentais Lietuvoje jus palaikė ir dėl kurių nenuleidote rankų?

– Visuomenės meilė man niekada nebuvo svarbi. Man visada buvo svarbiausia mano šeima. Yra menininkų, kurie jos neturi, dėl to labai liūdna. Kai esi jaunas, apie šeimą negalvoji, o būnant vyresniu tau jos labai reikia. Praeityje teatras buvo kaip psichiatrinė, nes išeidavai į jį ir palikdavai savo šeimą. Išeini ryte ir grįžti vėlai vakare. Skirdavau laiko visiems tiems žmonėms, bet staiga ateidavo laikas, kai turi auksinį šaukštą, paleidi talentą, o jie net nepamini tavo pavardės. Tokiu atveju kartu su šeima išgyveni tą skausmą.

Faktiškai aš savo šeimą skriaudžiau, nes gaminau šokėjus, formavau tikrus talentus. O kai nutinka taip, kad net nepamini tavo pavardės, prisimeni, kad tavo šeima visada buvo šalia ir skaudžiais momentais palaiko. Todėl manau, kad nesvarbu, ar tu mažas, ar didelis menininkas, bet šeima visada turi būti svarbi. Galiausiai atsirandi tokioje vietoje, kurioje tik šeimoje išlieka.

– Ko dabar norėtumėte labiausiai?

– Daugiau nieko nenoriu padaryti. Noriu tik sau palinkėti, kad galėčiau toliau išlikti optimistiškas, sarkastiškas ir viską, kas yra aplinkui mane, vertinčiau su išmintimi. Norėčiau, kad kuo ilgiau mano akys matytų mylimus žmones.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis