„Vieni važiuoja prie jūros poilsiauti ar į kalnus kopia, o aš per atostogas pabūsiu aktore. Net saldu, kaip norisi avantiūros, išbandymo...“ – prisipažįsta režisierė.
Vyras pasiūlė vaidmenį savo filme ar pačiai kilo mintis: „Galiu. Noriu.“
Nei vyras, nei aš. Žmonės iš šalies pasiūlė pasibandyti. Algimantas žinojo mano nuostatą, kad pirmiausia esu režisierė. Kai prieš dešimt metų sutikau kurti epizodinį vaidmenį vyro filme „Elzė iš Gilijos“, iš tiesų norėjau pabandyti. Tačiau šįkart apie aktorystę tikrai negalvojau. Kitaip nebūčiau ėmusis antrosios filmo režisierės pareigų.
Rašydamas scenarijų vyras vis konsultavosi su manimi: „O kaip tokioje situacijoje elgtųsi moteris? O ką apie tai pasakytų Monika?“ Ir pamažu aš taip pat į širdį įsileidau Moniką, šitas vaidmuo man pasidarė labai artimas. Dėl šio personažo tarp mūsų su Algimantu net konfliktų ir ginčų kildavo! „Monika šito niekada negalėtų padaryti!“ – įrodinėjau. Kai scenarijus buvo baigtas, aš su Monika mintyse atsisveikinau – juk ją turėjo įkūnyti kita moteris. Prasidėjo atrankos. Atrodydavo, jau jau radome... Bet po fotobandymų vykdavo vaidybiniai bandymai. Paskui – bandymai su partneriu. Vieni aktoriai nepereidavo pirmos atrankos, kiti – antros. O kartais aktorius būdavo idealus vienas, tačiau duetu – nieko neišeidavo... Aš bandžiausi paskutinė. Buvo nuspręsta, kad tinku labiausiai. Galbūt taip įvyko todėl, kad aš su Monika gyvenu kur kas ilgiau nei kuri kita aktorė.
Kai Algimantas sako komplimentus, jaučiuosi prastai. Jis tai žino ir stengiasi per dažnai negirti.
Negąsdina komentarai: „Pagrindinį vaidmenį gavo todėl, kad yra režisieriaus žmona... Saviškę vyras gražesniais rakursais nufilmuos...“
Nieko čia nepadarysi... Kai pradėjau kurti dokumentinius filmus, labai ilgai mane lydėjo komentarai: „Aišku, kad viską daro Puipa... ji tik pasirašo...“ Paskui buvo pirmieji dokumentikos festivaliai, apdovanojimai ir vėl skambėjo: „Matyt, Puipa pažįsta ką nors komisijoje ir susitaria, kad būtų apdovanotas žmonos filmas...“ Galiausiai tos kalbos aprimo, nes, nieko nepaisydami, toliau kiekvienas dirbome savo darbus. Ir dabar jokie gandai manęs nenustebins: ar taip, ar kitaip – vis tiek kalbės. Net juokiuosi Algimantui: „Suprask, kad joks kitas režisierius į savo filmą manęs niekada nepaims, nes aš tarsi pažymėta Puipos ženklu.“ Man dabar svarbiausia – kad pačiai nebūtų gėda dėl savo darbo. Jeigu matysiu, kad dėl mano kaltės ar kad abu ko nors nesužiūrėjome, nepadarėme, pati sau būsiu baisiausias kritikas, didžiausias nakties košmaras.
Kiek filme bus tos Monikos iš Jurgos Ivanauskaitė knygos „Miegančių drugelių tvirtovė“?
Algimanto nuomone, jeigu rašytojas parašė knygą, ją reikia skaityti. O jeigu filmas yra knygos ekranizacija arba sukurtas jos motyvais, idėją ar temą būtina transformuoti. Aišku, filmo Monika skirsis nuo knygos Monikos. Kur kas ryškesnė bus pagrindinės herojės ir jos vyro santykių linija, nebeliks artėjančios apokalipsės nuotaikos, kurios pilna knyga.
Knygoje Monika – gana ramų ir sotų gyvenimą gyvenanti, į depresiją linkusi asmenybė, kuri vieną dieną (galbūt net ne savo valia) supurto nusistovėjusio gyvenimo rutiną. Kokia Monika būsite jūs?
Aš jau nugyvenau ilgą gyvenimą, užauginau vaikus, sukaupiau daug patirties. Ir jeigu gyvenimas pasiūlo kokią nors netikrą, melo situaciją, sugebu ją atpažinti ir atmesti. Todėl ir mano Monika – mylinti, tikra, nuoširdi. Dabar galiu pasakyti, kad man atlikti šitą vaidmenį patogu, komfortiška. Nėra tokių situacijų, kad galvočiau: „Netikra... taip nebūna... žmonės taip nesielgia“, bet vis tiek turėčiau vaidinti, nes taip nori režisierius. Moniką aš suprantu, jaučiu. Kinas velniškai išduoda, jeigu esi netikras, apgaudinėji, nežinai, kaip elgtis. Prieš kameras stengiuosi ne vaidinti, o išgyventi: jeigu skauda Monikai, tai tikrai skauda ir man. Ir neapsiverksiu, jeigu nebūsiu nuoširdžiai susigraudinusi. Paskui kartais net pati savimi žaviuosi: „Pažiūrėk, kaip tu moki...“ Jeigu man tai būtų sunkiai suvokiamas vaidmuo, gal ir negalėčiau vaidinti.
Labiausiai bijojau filmo finalo... labai slidi vieta... Daug diskutavome su Algimantu, kaip turėtų pasielgti moteris, kai vyras ją palieka dėl kitos, jaunesnės, o po devynių mėnesių buvusiai žmonai džiaugsmingai praneša, kad jam gimė vaikas. Algimantas scenarijuje iš pradžių buvo aprašęs Monikos pyktį, agresiją... Bet man nuojauta kuždėjo, kad ne taip moteris elgiasi tokiose situacijose: jeigu žmogų myli, džiaugiesi kartu su juo, nepaisydamas net savo skausmo. Tikiuosi, mūsų finalas išėjo vykęs ir gerokai skirsis nuo knygos pabaigos.
Jurgos Ivanauskaitės knygose daug erotikos, seksualumo, meilės scenų, net brutalaus sekso... Kiek to bus filme?
Tiek erotikos, kiek buvo Jurgos knygoje „Ragana ir lietus“ ir jos motyvais pastatytame Algimanto filme „Nuodėmės užkalbėjimas“, čia nebus. Tačiau erotikos, seksualumo neišvengsi atskleisdamas Monikos ir jos vyro santykius ar pasakodamas apie merginas, kurios prekiauja savo kūnu. Bet viskas saikingai ir nesimėgaujant...
Jums teks vaidinti vadinamąsias lovos scenas?
Taip. Kai kurios scenos jau nufilmuotos. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad jų nebijojau... Juk įvertinu ir savo amžių, ir statusą (esu pedagogė, Kino ir televizijos katedros vedėja), todėl per daug įsijausti negalėjau. Kita vertus, mūsų kolektyvas filmavimo aikštelėje buvo labai supratingas, jautrus... Gal dėl to, kad jiems buvo režisieriaus žmona (juokiasi)... Bet, tiesą sakant, filmavimo aikštelėje jaučiausi puikiai. Net nebuvo jausmo, kad sceną pradėjai, atvargai ir akis nuleidusi iš gėdos turi grįžti į realybę. Tik kai baigėme filmuoti, susimąsčiau: „Palauk, juk aplinkui buvo visi tie žmonės...“ Toks jausmas, kad aplinka tiesiog ištirpo.
Po nufilmuotų scenų vyras dosniai apiberia komplimentais?
Bent jau matau, kad jis manimi tiki. Ir tuo, kas jau nufilmuota, nenusivylė. Tačiau kai Algimantas sako komplimentus, jaučiuosi prastai. Jis tai žino ir stengiasi per dažnai negirti.
Po darbų grįžus namo pavyksta nebediskutuoti apie filmą, neaptarti jau nufilmuotų scenų?
Mūsų namuose apskritai dauguma kalbų – apie kiną. Natūralu, kad dabar jų dar daugiau. Kartais net tenka susitarti: „Šiandien – išeiginė.“ Būna, lovoje net bijai apsiversti ant kito šono, kad tik Algimantas nepajustų, jog nemiegi, ir neprasidėtų tos pačios kalbos apie filmą... Kitaip ir vėl nemigo naktis... Ir vėl kalbos, kalbos, kalbos... Kartais net pakeltu tonu! Juk mums abiem vienodai brangi šita kūryba. Abu kiekvieną minutę galvojame apie filmą, vaidmenis, aktorius. Poilsio mūsų namuose šiuo metu tikrai mažoka. Kita vertus, jaučiu: kai spalio pabaigoje baigsime sukti filmą, atsiras be galo didelė tuštuma...
Ilgą laiką svarbiausias būdavo Puipa, o Lapinskaitė – šalia. Dabar, žiūrėkite, jūs būsite žvaigždė, pagrindinio vaidmens atlikėja, o Puipa – tik šalia...
Lietuvoje, kaip ir daug kur pasaulyje, vyrauja aktorių kultas. Bet man režisierius vis tiek yra svarbesnis. Tiesą sakant, labai norėčiau, kad Algimantui nebūtų gėda dėl manęs. Ir būtų nuoširdžiai liūdna ir skaudu, jeigu nepadaryčiau to, ko jis iš manęs tikisi, ko pati noriu. Tada stovėti šalia režisieriaus, kad ir kokio didumo, populiarumo žvaigždė tu būtum, jausmas negeras...
Mūsų dažnai klausia, ar mes, du režisieriai, vienas kito neuždengiame, neliekame šešėlyje... Matyt, tie trisdešimt trys kartu pragyventi metai duoda savo: labiau pradedi išgyventi ne dėl savęs, o dėl artimo žmogaus, kito sėkmė ar nesėkmė sukelia daugiau emocijų nei sava. Netgi kurdama šitą vaidmenį noriu, kad Algimantui pasisektų filmas. Nežinai, kiek dar gyvenime bus duota tų filmų... Nežinai, tai buvo priešpaskutinis ar jau paskutinis darbas. Lietuviškas kinas – toks: kiekvieną juostą kuri kaip paskutinę... Labai norėčiau, kad Algimantui pasisektų, o aš būčiau tos sėkmės dalis. Tada šalia jo tikrai jausčiausi žvaigždė.
Svarsčiau, ar galėčiau pasielgti taip, kaip Monika: savo namuose apgyvendinti tris prostitutes? Galėčiau.
„Miegančių drugelių tvirtovėje“ analizuojama prostitucijos tema. Kiek jūs esate su ja susidūrusi?
Pati nesu kūrusi dokumentinio filmo tokia tema, bet vienu metu ji buvo labai populiari. Pirmaisiais nepriklausomybės metais nuvažiavus į kokį dokumentinių filmų festivalį pusė kūrinių būdavo apie prostituciją. Kai pradėjome rašyti savo filmo scenarijų, nuėjau Jurgos Ivanauskaitės pėdomis – susitikau su reabilitacijos centro, skirto buvusioms prostitutėms, direktore. Ji papasakojo apie prostitucija užsiimančias merginas, apie jų bandymus arba nenorą grįžti į normalų gyvenimą, apie tai, kad jos ir toliau ieško meilės. Ir dažniausiai ta meilė vėl būna nukreipta į vyrą... Vieno dalyko nesinorėjo: ši tema tiek daug kartų naudota, kad pilna klišių, trafaretų ir stereotipų. Jaunos mūsų aktorės, kurioms teko vaidinti tris mano globojamas prostitutes, stengėsi, kad jų herojės būtų daug platesnės, įdomesnės, žmogiškesnės.
Ir pagrindiniai filmo akcentai kitokie nei knygos: kalbame ne apie prostitucija užsiimančias moteris, o apie santykius – Monikos su merginomis, Monikos su savo vyru, prostitučių su pačiu gyvenimu...
O jūs kada nors galėtumėte pakeisti gyvenimą taip, kaip Monika: imtis globoti prostitutes ir galbūt taip rasti savo gyvenimo prasmę?
Kiekvienos moters gyvenime yra tokių periodų, kai reikia keisti darbą, namus arba vyrą. Su vyru mes pragyvenome jau trisdešimt trejus metus. Kur jau ten bekeisi... Namus ir baldus gali stumdyti, bet kokia prasmė? Lengviausias dalykas – pakeisti darbą. Ne kartą taip ir dariau: dirbau televizijoje, paskui sukausi kino projektuose, tada – aktorystė... O kartais net nereikia norėti keisti gyvenimo: vienas įvykis, postūmis ir – tu esi priverstas viską apversti. Kaip sako: likimas paklusniuosius veda, o nepaklusniuosius – priverčia.
Svarsčiau, ar galėčiau pasielgti taip, kaip Monika: savo namuose apgyvendinti tris prostitutes? Galėčiau. Kuriant dokumentinius filmus teko sutikti įvairaus rango žmonių, valgyti prie vieno stalo su didžiausiais keistuoliais, integruotis į neįprastas aplinkas. Daug ką galėčiau. Todėl turbūt net Puipa nenustebtų vieną dieną grįžęs namo ir radęs tris priglaustas prostitutes (juokiasi).
