Trečiadienį, kai tik baigėsi jo pasirodymo filmavimas, Jarmo skuodė rinktis daiktų ir – į lėktuvą. Skrydis iš Vilniaus, kartais, jei nusivėlina – Rygos, paskui nuo Helsinkio iki namų – Tamperės, pora valandų autobusu. „Daug dirbu. Orivesio mieste „Eräjärven Työväen Näyttämö“ teatre mano premjera jau šį penktadienį. Spektaklis pagal Frances Hodgson Burnett pjesę „Mažoji princesė“ – apie tai, kaip greitai žmonės puola teisti kitų vien dėl jų šaknų, aplinkos, iš kurios atėjo. Aktoriai suprato beprotišką mano grafiką – repetavome labai mažai... Po premjeros būsiu laisvesnis, nebelėksiu kaip akis išdegęs. Tikiu, iš „Duetų“ dar neiškrisime ir turėsiu progą ramiau pasirodymus ruošti, o kol kas į Vilnių kas antrą savaitę atskrendu ne visoms keturioms dienoms, per kurias filmuojamos dvi laidos“, – pasakoja Jarmo.
Be spektaklių teatre, jis dirba dviejose valstybinėse kultūros ir švietimo programose Tamperės ir Lempelės miestuose: vaikus ir jaunimą moko cirko, dramos meno. Pastarojo pagrindus perteikia ir proto bei fizinę negalią turintiems žmonėms keliuose specialiuose centruose. Po visų šių užsiėmimų vakarais pats vienas, su Ruslanu pasikonsultuodamas telefonu, elektroniniu paštu ar skaipu, rengiasi „Žvaigždžių duetams“, taip pat klausosi lietuviškų dainų – pastaruoju metu pamėgo Marijaus Mikutavičiaus kūrybą, žavisi Jurga Šeduikyte, Birutės Dambrauskaitės energija ir balsu, taip pat daug skaito lietuviškai.
Per kiek laiko susikrauni lagaminą?
Kol kas lagaminas su būtiniausiais daiktais namuose stovi kaip koks baldas. Nespėju jo viso perkraustyti, tiesiog kai ką įsidedu, kai ką išmetu.
Sutinku, dabar gyvenimas kiek beprotiškas, bet tai, ką gaunu čia, verta visų pastangų. Televizijos komanda, ypač – kiti „Duetų“ dalyviai, man draugiški, šaunūs. Iš jų tiek išmokstu, kad nežinau, ar daug gyvenime turėsiu panašių progų.
Tau svarbu, kaip pasirodymus priima žiūrovai?
„Žvaigždžių duetus“ vos du kartus mačiau, kai buvau Lietuvoje. Bet nesvarbu, kurioje šalyje esu, kiekvieną šeštadienį nervinuosi laukdamas publikos įvertinimo. Esu ambicingas ir jautrus kritikai – ją priimu visokią ir tikiu, kad tik taip galiu tobulėti. Niekada nemanau, kad padariau geriausia, ką galėjau.
Kartais viskas galvoje taip susisuka, kad nuėjęs į maisto prekių parduotuvę išpyškinu „labą dieną“, o tik paskui susivokiu, jog esu... Suomijoje.
Esi vienintelis projekte dalyvaujantis užsienietis. Nesijauti svetimas?
Anksčiau dar buvo graikė Lola. Tik epizodiškai pasimatėme iki jos iškritimo. Svetimas nesijaučiu. Visi puikiai sutariame. Padėjau Agnei Armoškaitei ir Karoliui Ramoškai, kai ruošė suomišką dainą. Paskui pats laksčiau su tekstais paskui merginas: „Onute, Onute, kaip jūs tariate šitą žodį?“ „Rūta, ką tas reiškia?“
Nustebau, kokio aukšto lygio Lietuvos dainininkai. O ir tie, ne profesionalai, stebina darbštumu, tobulėjimu.
Ko nors nesuprasti lietuviškai bijai labiau nei kamerų?
Nebuvau prie kamerų pratęs, bet kasdien jos mane vis mažiau baugina. O dėl savo lietuvių kalbos niekaip negaliu atsipalaiduoti. Sakai, gerai kalbu? Mokausi, stengiuosi, bet esu perfekcionistas. Kalbos tobulinimas užtrunka. Vadovaujuosi principu „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Galiu įsiminti daug žodžių. Kur kas didesnė problema – tarimas. Pavyzdžiui, mes Suomijoje turime vieną paprastą „s“, o jūs ir „s“, ir „š“... Kur dar visokios raidžių kombinacijos. Kartais viskas galvoje taip susisuka, kad nuėjęs į maisto prekių parduotuvę išpyškinu „labą dieną“, o tik paskui susivokiu, jog esu... Suomijoje.
Lietuvoje jau esi atpažįstamas, televizijos žiūrovų balsai rodo, kad turi gerbėjų. O kaip pats čia jautiesi?
Kai pirmąsyk prieš penkerius metus pagal „Erasmus“ programą atvažiavau į jūsiškę Muzikos ir teatro akademiją, iškart pajutau, kad pusmetį praleisiu nuostabioje mokykloje. Ir tikrai čia radau atsakymų į klausimus, kurie studijuojant Suomijoje taip ir liko neatsakyti. Lietuva man padarė didžiulę įtaką. Niekaip nesuprantu, kodėl jūs niurnate, skundžiatės, esate savo šalimi nepatenkinti. Visur yra savų problemų, skaudulių, bet jūs tikrai turėtumėte didžiuotis Lietuva, jos kultūra. Suomijoje taip pat ne viskas tobula. Mes esame gana melancholiški, todėl užsieniečiams gal atrodome labiau depresuoti už lietuvius.
Čia stinga tolerancijos? Man apskritai nepatinka šitas žodis. Juo tarsi pripažįstama žmonių nelygybė. Kiekvienas turi teisę gyventi ir niekas negali vertinti kito pasirinkimo, požiūrio, lyginti jo su savimi. Nė vienas nesame vertingesnis už kitą. Gyvenimas toks gražus ir trapus, tiesiog džiaukimės neužsiimdami beprasmiais vertinimais.
Lietuvoje man patinka ir patys paprasčiausi dalykai. Kad ir maistas, gėrimai. Pikantiškos salotos (sako gražiai lietuviškai – aut. past.)! Tai tikrai ne įprastos salotos, o nuostabus užkandis. Dar koldūnai, kai kurios žuvys ir tas jūsų parmezanas „Džiugas“. Beveik nevartoju stipriųjų gėrimų, bet jūsų baltasis alus – puikus, tokio Suomijoje neturime. Tik atvežtiniai.
Su Ruslanu pykotės, skyrėtės. Apie savo dabartį ir ateitį abu kalbate užuominomis. Ar tapę scenos kolegomis, duetu, pamatėte vienas kitą kaip nors kitaip nei anksčiau?
Jau anksčiau žinojau, kad mes dirbame skirtingai. Aš – tvarkaraščio žmogus. O Ruslanas toks daugiau skrajojantis. Žiūrėk, pasiduos kokiai įtakai ir nuplasnos... Jis emocingesnis, jautriai į viską reaguoja. Jei kas nutiks, įžeis, gali imt ir spjaut į viską. Aš abiem kojomis ant žemės. Kiekvienu atveju esu linkęs pagalvoti, pakalbėti, kas gerai, kas – ne. Mes skirtingi.
Kas mus sieja? Suomijoje mes vis dar susituokę. O Lietuvoje drauge dalyvaujame televizijos šou...
