– Baimė, nežinia, liūdesys. Tiek aplink slogių emocijų, kad ir ta šviesa tunelio gale, atrodo, niekur neregima. Jau metai gyvename itin sudėtingo laikotarpio sąlygomis – kokie jie buvo jums?
– Baimė, nežinia, liūdesys yra ne man. Mes, visa Lietuva, esame vienoje situacijoje, kurią turime suprasti. Stengiamės, bet nelengva. Beje, jūs, kaip žinodama, paklausėte apie šviesą tunelio gale, taigi prisiminiau, kaip Šlagerių festivalio rėmėjo prašiau paramos, o šis manęs kaip tik ir paklausė: tai ką – matosi šviesa tunelio gale? Tai ir buvo maža gyvenimo pergalė.
Aš pati tikiuosi tik to, kas geriausia, nes esu nepataisoma optimistė. Visgi daug kas, su kuo kalbėjau, tą tikėjimą praranda ir sako: ne, tikriausiai jau niekada nieko neatidarys, nieko gero nebus...
Žmonės yra absoliučiai pasimetę, tas ilgas laiko tarpas, matyt, duoda savo negerą foną. Bet ką padarysi – vieni gali iškentėti daugiau, kiti mažiau.
Dabar daug kam atsitiko taip, kaip niekada gyvenime nebuvo, juk mes visi buvome įpratę laisvai keliauti, kurti. Kai kurie žmonės dabar išgyvena ir itin sunkų laikotarpį finansiškai – ir renginių organizatoriai, ir vedėjai, ir t.t.
Turiu pripažinti, kad esu patiklumo įsikūnijimas, kiekvieną kartą lipu ant to paties grėblio, o po to vėl iš tos situacijos kapstausi. Man Aukščiausios jėgos duoda tiek pamokų, kad išmokčiau jas... kaip sakoma, kiek paneša, tiek ir krauna (juokiasi). Gal esu toks žmogus, nežinau.
Man jau nebe 30 metų, kada būdavo po keturis koncertus per dieną. Dabar to net nenorėčiau, tai yra nepakeliama. Tiek gali pakelti tik jaunas žmogus, šiuo metu tą daro Lietuvos jaunosios žvaigždės, kurios dirba labai daug.
Turiu pripažinti, kad esu patiklumo įsikūnijimas, kiekvieną kartą lipu ant to paties grėblio, o po to vėl iš tos situacijos kapstausi.
Taip, dabar yra ir televizija, o kai mes buvome jauni solistai, nė to tiek daug nebuvo. Į LRT nuvažiuodavome vieną kartą per metus, nes turėdavome po 40-50 koncertų per mėnesį, todėl kitaip neišeidavo.
Kitas dalykas – savo šlovę taip pat jau atgyvenome. Ir gerbėjų turėjome tikrai daug, beveik visą Lietuvą. Kiekvienas žinojo mūsų kartos atlikėjų pavardes – mane, Stasį Povilaitį, Laimą Žemaitytę, Nijolę Kelpšaitę, Simoną Donskovą, Vitalijų Pauliuką, Antaną Čapą, Edmundą Kučinską, Stasį Meškauską, Liutaurą Čepracką, Nijolę Maceikaitę, Liną Urnikytę ir kitus...
Kalbant apie šį laiko periodą, man patinka tai, kas vyksta, man patinka, kad atsirado naujas dainavimas, nauja muzika ir ta naujoji karta. Taip, yra tokių, kurie labai pyksta, esą, jaunimas kažkokį mėšlą dainuoja. Aš taip nemanau – manau, kad tai yra kita karta, kuri nori absoliučiai viską pakeisti. Ir tegu jie keičia, nes mes jau nebepakeisime nieko.
Dar noriu pasidžiaugti tuo, kad per karantiną Stano parašė kūrinį „Amžina“. Į jį kelio nesuradau bene metus, bet jau per šį karantiną jis pasiteisino, mes sukūrėme ir klipą, turime nemažai peržiūrų. Siūlau visiems, kurie skaitys šį interviu, klipą pažiūrėti.
Tai tokios mano nuotaikos – nesureikšminu, kad būčiau padariusi labai daug, tiesiog sukūrėme tokį klipą, kaip įsivaizdavome mes ir režisieriai. O jaunimas daro visai kitaip, ir tai yra natūralu. Būtų juokinga, jeigu su jaunimu lyginčiausi ir kažkaip išsišokčiau.
Esu savo vietoje, kaip sako – gražiai senstu (juokiasi).
– Praėjusiais metais teko atšaukti Tarptautinį šlagerių festivalį, nebuvo lengva ir išlaikyti restorano. Ar dabar atrodo, kad ateitis bus šviesesnė, o gal visgi tenka priimti faktą, kad finansiškai išsikapstyti bus labai sunku?
– Iš tikrųjų labai norėčiau, kad šiemet Šlagerių festivalis įvyktų. Jis man kaip vaikas, vyksta jau 16-ika metų, į jį atvažiuoja žmonių iš įvairių pasaulio šalių.
Ir, žinokite, kaip visi atlikėjai pasiilgo dainuoti su orkestru! Būtent dainavimas su orkestru ir buvo mano idėja. Esu labai dėkinga Vytautui Lukočiui – visą laiką esame vienoje komandoje, o vaikai labai džiaugiasi, kad gali padainuoti su orkestru, tai jiems didžiulė šventė.
Festivalis turėtų įvykti pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, bet ar įvyks – nieko mes nežinome (juokiasi). Visgi labai norėtume, kad įvyktų.
Bet viena yra planuoti, o įgyvendinti yra visai kas kita. O ir ne man vienai yra sunku, sunku visiems. Ir dabar mes jau turime vienytis, dabar esame kur kas geresni vieni kitiems, pakantesni, bet pavydo vis tiek labai daug.
– Kaip pati tvarkotės su sunkumais, problemomis? Kaip jūs save motyvuojate nepasiduoti?
– Problemų yra visą gyvenimą, nori tu to ar nenori, nors kadaise ir atrodė atvirkščiai – kad kai baigsiu mokslus, dirbsiu, nebus jokių bėdų. Su metais supranti, kad problemos didėja ir kiekvieną kartą turi rasti būdų, kaip jas išspręsti.
Tiek problemas, tiek ir liūdesį reikia išspręsti, o pats gyvenimas yra emocija, kurią mes patiriame per džiaugsmą, meilę, laimę, kas ir yra pagrindas gyventi. Jei to nesupranti, gyvenimas gali būti liūdnas.
Niekam neprimetu kažkuo tikėti, bet aš pati myliu, tikiu, ir tai man padeda gyventi, džiaugtis tuo gyvenimu, kuris galų gale yra labai trumpas, nors gal kitiems atrodo kitaip. Gyvenimas bėga labai greitai – septynmyliais žingsniais.
Niekam neprimetu kažkuo tikėti, bet aš pati myliu, tikiu, ir tai man padeda gyventi, džiaugtis tuo gyvenimu, kuris galų gale yra labai trumpas, nors gal kitiems atrodo kitaip.
Man pačiai kuris laikas atrodė, kad dar nepridainavau, kad dar kažkaip daug ko nepasiekiau, bet žiūriu, kad jau esu tokiame amžiuje… Dabar išlieku dėl to jaunatviškumo, džiaugimosi tuo, ką turiu, o mes iš tiesų turime daug ką, pavyzdžiui, gamtą, jūrą.
Turime bent kažkuo džiaugtis, tais pagrindiniais dalykais. Aišku, kai kurie žmonės džiaugiasi tada, kada turi labai daug pinigų, kada turi mersedesą, kada turi butų ir namus.
Visai neseniai žiūrėjau per televiziją laidą, kurioje rodė Tel Avive gyvenančius žmones. Jie sako: turime po du namus, po 3-4 automobilius, turime užtektinai pinigų, dėl to esame laimingi. Tad turbūt kiekvienam skirtingai – kam iš gyvenimo reikia namų, kam emocijų (juokiasi).
Gyvenimas ir mirtis yra visada šalia mūsų. Kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad gyvens ilgai, bet juk niekada nežinome, kas bus rytoj. Aš gyvenu šia diena, džiaugiuosi, ką per ją nuveikiau.
Kiekviena diena yra reikšminga, prasminga mūsų darbuose. Juo labiau, mano darbų dabar yra pilna televizijoje, juos dariau iki šiandien ir toliau darysiu, kol leis galimybės ir jėgos.
Birutė Petrikytė – galerijoje:
– Šiais metais mirtis kaip niekad buvo arti mūsų ir jūsų, per šį laikotarpį netekote ir mamos. Kaip tai išgyvenote?
– Buvo tikrai labai sunku. Supratau, kad ateis mirtis, kad mamos nebebus. Ačiū Dievui, kad mamai nereikėjo manęs laidoti, nes būna ir tokių situacijų. Tai yra nepakeliamas, labai sunkus skausmas.
Mama išgyveno 94-erius metus, o tai yra didžiulė gyvenimo patirtis. Ją lankiau prieš Kalėdas – kartu mes be galo džiaugėmės, prisiminėme ir jos, ir mano gyvenimo akimirkas. Man buvo įdomu dar kartą išklausyti jos gyvenimo istorijos.
Paskutinė istorija su ja, kurią prisimenu, tai kad mama visada gyvendama pečių kūreno – brolis jai atveždavo malkų, sudėdavo į maišus, o ji tuos maišus tempdavo. Tų maišų tempti jai neleisdavau. Bet kada aš nematydavau, ji juos atsitempdavo ir pradėdavo vėl kūrenti pečių.
Mama dėl mūsų padarė labai daug, padarė viską, ką galėjo, o tada gražiai išėjo.
Sakiau: mama, pakūrensiu aš tą pečių. O ji man atšaudavo, kad to daryti nemoku, nors iš tikrųjų moku. Tada pagalvojau, kad ji labai stipri. Nesuvokiau, kad tai mūsų paskutinis pokalbis.
Jai gyvenimas atriekė tiek laiko. Kiti sako, kad atriekė daug, o man atrodo mažai, nes aš iki šiol nešiojuosi kaltės jausmą – kad iki jos neprivažiuodavau, kad kažko nepadariau, kad buvo pandemija, kad buvo negalima lankyti… Galvojau, kad pandemija praeis, ir vėl susitiksime, būsime kartu, kažkada atvažiuosiu.
Na ir ką – nutiko taip, kaip nutiko. Šiandien belieka ją prisiminti, ką ir darau – prisimenu, kokia ji buvo jauna, kaip ji mus augino, kaip jai buvo sunku, kai ji norėjo nupirkti pianiną, bet nebuvo tiek pajamų. Būdama muzikos prekių parduotuvėje ji pradėjo verkti, kad neturi pianinui pinigų, ir tiek verkė, kad parduotuvėje dirbęs žmogus pianiną jai tiesiog atidavė. Taip jis atsidūrė mūsų namuose.
Mama dėl mūsų padarė labai daug, padarė viską, ką galėjo, o tada gražiai išėjo.
Atsimenu, kaip ji mane nuvedė į muzikos mokyklą, nes labai norėjau groti akordeonu, kaip mano tėvelis. Tada motina raudojo, kad pianinu negrosiu, o aš raudojau, kad noriu groti akordeonu. Taip išėjo, kad man liko smuikas.
Tiek raudodavau su tuo smuiku, nes vaikai tyčiojosi iš manęs! Bet esu labai dėkinga mamai, kad mane ji visgi įkalbėjo pasilikti su smuiku. Juk smuikas man davė labai daug, tai buvo ir mano dainavimo pradžia, ir daug davė mano klausai, kuri yra absoliuti.
Tada tėvai suprato, kad aš kažką turiu, ir tėvelis mane nuvedė mokytis pas Arvydą Paltiną. Nelė Paltinienė ten taip pat mane mokė, pasakojo, kaip išeiti į sceną ir nusilenkti (juokiasi). Tada tėčiui A.Paltinas pasakė: žinai, kažkas toje mergoje yra (juokiasi). Taip prasidėjo mano kelias į muziką.
– Ar viduje jaučiatės taip, kaip 66-erių? Nes kartais atrodo, kad nesuprasi, kaip pati viską spėjate?
– Manęs viena gydytoja klausė: tai kiek jums tų faktinių metų? Išgirdusi atsakymą vėl paklausė: tik tiek? Čia dar visai nedaug, svarbu, kaip tu jautiesi, kokia esi širdy. Pagalvojau, gal aš tikrai esu vienas tų optimistinių variantų ir galiu išsitekti savo amžiuje.
Praeitais metais man suėjo 66-eri, atvažiavo pas mane anūkas ir sako: žinai kiek tau metų? Sakau, nežinau. Sako: tau visada bus 46-eri. Tos nuomonės ir laikausi (juokiasi).
– Ką sau esate pažadėjusi dar nuveikti, galbūt yra svajų, kurios tokios tikros, bet dar niekaip nepasiekiamos?
Visada būsiu jaunatviška, nesvarbu, kiek tų metų bus, kiek laikys gamta. Svajonių yra, gali būti, kad jos ir išsipildys (šypsosi). Džiaugiuosi kiekviena diena, kiekviena valanda, o visiems jauniems ir talentingiems, kurių klausausi, kuriuos seku radijo stotyse ir laidose, linkiu surasti savo kelius, savo tikrus draugus, prodiuserius, nors mes anksčiau tokių ir neturėjome, ir garsinti mūsų Lietuvą, kaip garsina mūsų sportininkai, tarkim, Arvydas Sabonis – jis yra tikra Lietuvos žvaigždė.
Visada būsiu jaunatviška, nesvarbu, kiek tų metų bus, kiek laikys gamta.
Beje, kalbėjau su muzikologu Viktoru Gerulaičiu, jo paklausiau, kas iš mūsų Lietuvos jaunų žmonių yra sudarę sutartis su užsienio studijomis ir išleidę ten plokštelių. Jis atsakė, kad kol kas dar niekas. Taigi, Lietuvoje iki šiol lieka Antanas Šabaniauskas, kuris vienintelis su užsienio studija „Columbia Graphophone“ ir Londono orkestru įrašė daug plokštelių. Taip pat turėjome Virgilijų Noreiką, kuris su didžiuoju Maskvos orkestru buvo išleidęs plokštelę.
Mane irgi buvo kvietę įsirašyti, bet tada gyvenimas susiklostė taip, kad to nepadariau, nors gal ten ir būčiau pasilikusi. Visgi dabar labai džiaugiuosi, kad esu būtent Lietuvoje, kad ir kaip čia bebūtų sunku – šiuo metu, kad ir kaip bebūtų keista, visur yra vienodai sunku (juokiasi).
Anksčiau svajodavau: o, Amerika! Amerikoje dabar irgi labai sunku, taip kad visur reikia dirbti labai daug, visur reikia plušėti, kad gyvenime ko nors pasiektum ir ką nors nuveiktum.
Visiems Lietuvos žmonėms tikrai noriu palinkėti ramybės, pakantumo, susiklausymo, pagalbos vienas kitam. Iš tikrųjų yra labai daug padedančių žmonių, aš taip pat stengiuosi padėti, kaip tik galiu. Na ir vilties: visi aplinkui tokie pesimistai, kad net nežinau (juokiasi). Bet aš galvoju, kad tikrai ateis diena, kai vėl gyvensime kaip gyvenę.
Taigi, mes turime tikėtis, nes be tikėjimo mes esame niekas. Kažkada žmonės tikėjo, kad Lietuva bus laisva, ir ji yra! Tikėkimės, kad po pandemijos vėl bus laisvė (šypsosi).