15min J.Arlauskaitė-Jazzu papasakojo apie neseniai vykusias ypač spalvingas atostogas kontrastų pilname Maroke. Justė džiaugėsi, kad tai buvo meilės, ramybės, gerų pojūčių ir nuotykių kelionė, kurią drąsiai gali laikyti viena geriausių savo gyvenime.
Spontaniški sprendimai – geriausi
Jazzu ir Donatas kelionės kryptį pasirinko atsitiktinai – svarbiausia buvo bent trumpam kuo toliau pabėgti nuo kasdienių rūpesčių.
„Priėjome vieną iš mažų liepto galiukų, jau reikėjo kažkur lėkti tiek man, tiek mano antrajai pusei. Labai daug vyko reikalų, kuriuos jau buvo sunku pakelti, todėl spontaniškai nusprendėme, kad reikia išvažiuoti. Nežinojome, kur tiksliai vyksime, tad pradėjome ieškoti kainos ir laiko prasme adekvačių kelionės bilietų“, – sakė J.Arlauskaitė-Jazzu.
Tuomet netikėtai kompiuterio ekrane Justei ir Donatui „iššoko“ pasiūlymas keliauti į Maroką, kuriuo pora nedelsdama pasinaudojo. Ir nepasigailėjo.
„Galėjo iššokti bet kas – Balis, Vietnamas, Meksika... Mums visiškai nebuvo svarbu, kur keliauti, bet norėjome labai toli ir labai kitaip. Kartais yra gerai pasiduoti likimui ir jam neprieštarauti, nes tai buvo viena geriausių, o gal net ir pati geriausia bei įsimintiniausia kelionė į šalį, į kurią dar tikriausiai grįšime“, – šypsojosi J.Arlauskaitė-Jazzu.
3000 kontrastų automobiliu
Dar prieš kelionę į Maroką J.Arlauskaitę-Jazzu jos bičiulis Martynas Starkus supažindino su garsiu keliautoju Dainiumi Kinderiu, kuris padėjo sudaryti visos kelionės maršrutą. Be nuosavos transporto priemonės įvykdyti visų Dainiaus rekomendacijų būtų neįmanoma, todėl nusileidus lėktuvui, Justė ir Donatas išsinuomavo automobilį.
Visas dvi savaites automobilis tapo jų geriausiu draugu. Per 16 dienų trukusią kelionę jiedu sukorė net 3000 kilometrų – Maroką išmaišė skersai ir išilgai, o žvėriškų gamtos kontrastų turbūt buvo ne mažiau nei nuvažiuotų kilometrų.
„Važiavome atviromis mintimis ir širdimis – kaip bus, taip bus. Stengėmės keliauti pagal maršrutą, bet ir labai daug improvizavome. Svarbiausia, neriboti, nevaržyti savęs ir nebijoti išeiti iš komforto zonos. Vieną dieną buvome ant kalno, matėme sniegą, tuomet leidome laiką pakalnėje ir sėdėjome šalia ošiančio krioklio, vėliau atsiradome Sacharos dykumoje, o tada leidome laiką prie jūros...“, – kaip žirnius į sieną J.Arlauskaitė-Jazzu bėrė vardindama aplankytas vietas.
Miestuose – varginantis chaosas, kalnuose ir prie jūros – svaiginanti ramybė
Šįkart J.Arlauskaitės-Jazzu ir D.Ivanausko kelionės tikslas buvo ramybė, todėl Maroko sostinėje Rabate ir imperatoriškajame Marakeše jiedu ilgai neužsibuvo.
Tačiau spalvotuose Maroko miestų turguose neapsilankyti – nuodėmė. Iš ten J.Arlauskaitė-Jazzu parsivežė pilną lagaminą lauktuvių: įvairiausių karolių, apyrankių, suknelių. Tiesa, dalį jų Justė gavo dovanų iš vietinių: „Kokie svetingi žmonės!“
Marakeše Justė ir Donatas praleido pusantros dienos, nes miesto šurmulys juodu pradėjo varginti.
„Todėl tyliai, ramiai ir per kalnus keliavome į dykumą iki Sacharos, ten likome dvi dienas, o tuomet vėl per kalnus važiavome prie jūros. Šalia jūros stojome taškuose, kurie mums atrodė mieli – aplankėme vėjo miestą, surferių miestelį, kitus mums įdomius objektus. Vis migravome ir tos vietos buvo labai skirtingos. To šurmulio kartais neišvengdavome, bet intuityviai norėjosi ramybės ir ją pasiekėme. Sutikome daug labai šaunių žmonių, tad per juos tą šalį ir pažinome“, – šypsojosi J.Arlauskaitė-Jazzu.
Tačiau Justė prisimena nuotykį, kuris sudrumstė ir kalnų ramybę. „Buvo baisi isterija užėjus, kai spontaniškai nusprendėme prie jūros važiuoti iš vakaro, nors pagal planą išvykti turėjome tik kitos dienos rytą. Užvažiavome į labai didelį kalną, buvo absoliuti tamsa. Labai bijau to aukščio, bet kai dar galiu suvokti, kur aš esu, tai viskas yra gerai. O ten buvo tiesiog bedugnė, tai pradėjau verkti ir rėkti, kad mes mirsime, bet gerai, kad turiu adekvatų vyrą, kuris mane nuramino“, – juokėsi ji.
Gyvenimo karnavalas
„Aš turiu kažkokią trauką, kurią anksčiau norėjau neigti, o dabar labai tuo džiaugiuosi: aš pritraukiu tokius... labai įdomius žmones“, – kvatojo J.Arlauskaitė-Jazzu.
Tad kartu su Donatu Justė pasinėrė į beprotišką bendravimą ir nuotykius su vietiniais žmonėmis.
„Donatas sakė, kad nekeliaus su manim daugiau, bet paskui pasinėrė į tą gyvenimo karnavalą ir ėjo kartu. Aš esu labai laisva ir neturiu jokių suvaržymų. Aš esu atvira potyriams ir nuotykiams, o kai esi atviras, tada jie patys pas tave ateina – būtent taip susipažįsti su ta kultūra, religija, žmonėmis. Svarbiausia šalyje yra ne tik gamtos grožis, bet ir žmonės – kaip jie elgiasi, kokie jie yra ir koks yra jų gyvenimas“, – pasakojo J.Arlauskaitė-Jazzu.
O kai nori pažinti, visai nesvarbu, ar moki vietinę kalbą – kūno kalba yra universali ir galioja visame pasaulyje.
„Sutikome tokį senuką, kuriam ruošiau vakarienę žvakių šviesoje ir mes penkias valandas nešnekėdami bendravome, juokėmės, verkėme ir vienas apie kitą viską sužinojome iš kūno kalbos. Šokom pagal Edith Piaf įrašus, gėrėme vyną. Tai buvo... nerealu. Tas spalvingumas ir žmonių kitoniškumas yra labai stiprus“, – prisimena J.Arlauskaitė-Jazzu.
Pasak J.Arlauskaitės-Jazzu, marokiečių kultūra yra labai plati ir negali būti apibūdinta keliais žodžiais. „Ją bandžiau pajausti ne kažkokiais dirbtiniais būdais ir desperatiškai ieškodama, kaip tą kultūrą patirti, bet tiesiog susipažindama su žmonėmis, duodama sau laisvę“, – sakė J.Arlauskaitė-Jazzu.
Ką daryti, jeigu nevalgai ožkos?!
Paklausta apie gastronomines patirtis Maroke, J.Arlauskaitė-Jazzu pradėjo juoktis: „Maistas buvo tragiškas.“
Justė pasakojo, kad yra pakankamai išranki maistui, tačiau kelionių maistų pasineria į vietinį gyvenimą ir išragauja kuo daugiau patiekalų. Bet ne šį kartą.
„Pirmas dešimt dienų praleidome kalnuose ir dykumose. Kaip manote, kas ten gali augti? Ten ganosi tik ožkelės ir avelės, kurių nevalgau jau labai daug metų, nebent paukštieną labai labai retai. Vakarienei be išimčių visą laiką buvo patiekiamas tadžinas – moliniame inde keptas maistas su perkepusia vištiena ar kokia kita mėsa ir daug prėskų daržovių, nes jie druskos kažkodėl pagaili. Mitau kuskusu. Tiesa, marokietiškos salotos yra su svogūnu, petražole ir pomidoru, tai man jos tiko labai, nes į vidų deda daug citrinos ir gero aliejaus.
Išsigelbėjimas buvo, kai atvažiavome prie jūros – ten prasidėjo jūros gėrybės, austrių vakarėliai, krevetės, sardinės ir skanus vynas. Tada atsigavau skonio prasme“, – sakė J.Arlauskaitė-Jazzu.
Ore tvyrantis hašišo tvaikas
Ne paslaptis, kad Marokas yra laikomas pasaulio hašišo centru, o vietiniai vietoj alkoholio renkasi suktinę. Pasak Justės, Hašišo tvaiką Maroke galima jausti praktiškai visur: „Jie visi rūko.“
„Hašišas ten labai populiarus. Žmonės nėra suvaržyti apribojimų, tai yra jų kultūroje. Ten girtų žmonių nemačiau, bet visi rūko ir visi yra labai laimingi. Labai daug diskutavome su vietiniais šia tema. Jie labai stebėjosi, kad mus taip baudžia už suktinę. Tačiau nemačiau nei vieno agresyvaus žmogaus, o jiems tai yra vienas iš esminių dalykų, kaip jie atsipalaiduoja.
Reikėtų mūsų valdžiai labai pagalvoti – jaunus žmones reikia leisti į keliones, kad suprastų, koks yra spalvingas pasaulis, o ne bausti už tai, kad jie rūko gatvėje“, – pasakojo J.Arlauskaitė-Jazzu.
Atostogos nuo interneto
Beveik visą laiką jiedu su Donatu Maroke neturėjo interneto, tačiau J.Arlauskaitė-Jazzu į kelionę pasiėmė daug knygų, kurios su kaupu atstojo socialinių tinklų gyvenimą.
„Pradžioje buvo tam tikras šokas, nes aš esu intensyvi dalyvė internete, bet po to buvo labai gerai. Kadangi priverstine tvarka nebuvo interneto, teko įprasti. Nebuvo taip, kad „ką aš dabar darysiu“, nes nesu ligonė“, – sakė J.Arlauskaitė-Jazzu.
Tačiau po ilgo laiko įjungus internetą J.Arlauskaitė-Jazzu suprato, kad greičiausiai galėtų gyventi ir be jo.
„Labai sveika iš šono pasižiūrėti į visą situaciją, kas vyksta Lietuvoje. Man labai nepatiko tas negatyvas, kurį pamačiau socialiniuose tinkluose. Supratau, kad nei aš kažko pasiilgau, nei aš noriu atgal, nei aš noriu save šokiruoti, nei kitus. Net grįžusi į Lietuvą feisbuką įsijungiu rečiau ir labai tuo džiaugiuosi“, – teigė J.Arlauskaitė-Jazzu.
Kelionės įrodo, kokia tvari yra meilė
Paklausta, kodėl šią kelionę J.Arlauskaitė-Jazzu įvardija kaip vieną geriausių jos gyvenime, dainininkė įvardija „lengvumą“ ir Maroko kontrastus.
„Neseniai skaičiau Milano Kunderos knygą „Nepakeliama būties lengvybė“. Tas lengvumas man yra labai svarbus – atvirumas sau, gyvenimo išpildymas. Lengvumas ir žingeidumas mus vedė, mes buvome kaip vaikai su žibančiomis nuo noro pažinti akimis. Marokas iš tiesų yra labai spalvingas – nuo vandens iki dykumos ir nuo kalnų iki sniego ir miestų. Man kontrastai yra artimi, nes aš pati esu labai kontroversiška. Daug su savimi šnekėjau ir supratau, kad viskas yra neblogai ir su manimi, ir su pasauliu. Bet kokia kelionė labai pravalo galvą, kūrybos prasme irgi reikia pamatyti neatrastas vietas ir skirtingus žmones. O ramybės įgyji, kai išvažiuoji bet kur, o kuo toliau ir kuo ilgesniam laikui, tuo viskas gyvenime tada paprasčiau atrodo“, – savo mintis atvėrė J.Arlauskaitė-Jazzu.
Tačiau svarbiausia kelionėje buvo visai ne vietiniai žmonės, ne kontrastinga ir išdidi gamta...
„Atrodo, kad negalime jau būti artimesni, bet ši kelionė dar labiau mus suartino, nes mes buvome visą parą kartu. Dabar dar aiškiau Donatą matau kaip savo gyvenimo palydovą, geriausią draugą, savo vyrą, vaikų tėvą. Sutapo daug norų, pasirinkimų, buvo labai daug tylos, kurios mums abiems reikėjo. Turiu daug planų, kur keliauti toliau, nes mano gyvenimas – muzika ir kelionės. Tiek tokios, tiek dvasinės“, – 15min pasakojo J.Arlauskaitė-Jazzu.
