„Artėjant startui Londone truputį jaudinausi, bet laiku susiėmiau ir pagalvojau: tiek metų laukiau TO momento, turiu jį pagauti. Jis yra DABAR, kodėl stovėti vietoje? Dar prieš olimpiadą viename interviu pasakiau, kad mane domina tik auksas. Kiekvienas sportininkas siekia maksimumo. Net jei pakviestų į kokį nors baleto čempionatą, sakyčiau, kad noriu būti pirmas (juokiasi). Antras – tai pirmas tarp pralaimėjusių. Bet kai viską išanalizavau, apgalvojau, nusiraminau – ukrainietis Jurijus Čebanas šiandien už mane pajėgesnis, normalu, kad jam pralaimėjau. Tada ir sidabras tapo labai gražus“, – šypsosi Jevgenijus.
Ir prieš lemiamą plaukimą nė kiek neabejojai savimi: eini medalio?
Į startą atėjau ramutėlis. Net išsigandau: gal perdegiau? Jokio jaudulio, tik adrenalinas. Labai gerai ten, kanale, sugalvota: žiūrovai tyli, o girdėti, kaip iš visų garso kolonėlių pulsuoja širdis. Taip ramiai: dun, dun, dun... Privažiuoji valtimi prie tribūnų taip gerai nusiteikęs. Lauki starto, klausaisi pulsavimo, paskui žiūrovai pradeda rėkti...
Kai esi pasiruošęs, irkluoji kaip robotas: starte matai tik žalią šviesą ir varai, kiek yra jėgų. Neskaičiuoji, nesidairai, tik po finišo pažiūri į kairę ir dešinę, kuri tavo vieta. Varžovų nelabai ir mačiau, tik pastebėjau, kad ukrainietis iškart iššoko į priekį. Antroje pusėje pradėjau pamažu artėti, bet kai distancija tokia trumpa, nebepagausi.
Ir atrankiniame plaukime, ir finale teko irkluoti prieš vėją. Dėl to – lėčiau, nei galėčiau. Prieš vėją man sunkiau startuoti, nes sveriu per šimtą kilogramų, tokiam sudėtingiau išjudinti valtį nei tam, kuris sveria, pavyzdžiui, aštuoniasdešimt. Ukrainietis tuo pasinaudojo – iššoko prieš mane, nes yra penkiolika kilogramų lengvesnis.
Aš pradedu galingais yriais, retais, stipriais. Kai įsibėgėju, važiuoju kaip traukinys (juokiasi). Bet kol pasieki maksimalų greitį...
Prieš olimpiadą labai krito svoris. Iš streso ar pagal planą, kad būtų lengviau irtis?
Čia viskas apskaičiuota. Jei sveri šimtą dešimt kilogramų (žiemą priaugdavau iki šimto trylikos), irkluoti jau sunkoka. Dėl to visą sezoną žiūrėjau, kad nebūtų daugiau kaip šimtas šeši. Atvažiavus čia apetito ypatingo nebuvo, o ir kūnas pasiruošęs startams maisto nebereikalavo, skrandis susitraukė. Labai gerai, kad nukrito iki šimto dviejų kilogramų. Tikėjausi numesti dar porą, bet gal jau būtų buvę per daug.
 |
| Jevgenijus Šuklinas |
Mama Liubovė užsiėmė greituoju čiuožimu, tėtis Timofejus – bokso sporto meistras. Kodėl sūnus nesirinko nė vieno iš tėvų sporto šakos?
Rinkausi – iš pradžių lankiau boksą. Taip pat – sambo, kikboksą. Boksuojuosi iki šiol du tris kartus per savaitę – smagu pakeisti šaką. Tai padeda tobulinti reakciją, greitį. Ir tėvas kartais su manimi į salę nueina. Jei būčiau likęs bokse, pagal svorio kategoriją šiandien nebent su Klyčko boksuočiausi (šypsosi).
Visagine, kur tėvai atsikraustė gyventi ir dirbti iš Rusijos, kai man buvo treji, visi vaikai pirmiausia imasi, paskui eina į gimnastiką ir irklavimą. Dirba penki treneriai – trys kanojų ir pora baidarininkų, vasaromis susirenka po porą šimtų vaikų: mūsų bazė ir nedidukas Visagino ežeras verda kaip skruzdėlynas. Su draugais ten nuėjome, kai man buvo dešimt. Iškart sėdau į kanoją. Patiko.
Treniruodavausi ir toliau nuo namų esančiame Drūkšių ežere. Kol dar nebuvo uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, ten vanduo neužšaldavo ir žiemą (juo vėsindavo jėgainės agregatus) – būdavo, važiuoji sau, irklu mosuoji, o oro temperatūra – minus dvidešimt. Rankos šąla, ledėja, vandeny – sūkuriai, bet juk treniruotis gali. Stovykloms užsienyje, šiltuosiuose kraštuose, pinigų nebuvo.
Kur nors užsienyje jau tikriausiai būtų sukamas filmas apie olimpinį vicečempioną, kuris treniravosi tokiomis sąlygomis. Ir dar – išgelbėjo šešis skęstančius žmones.
Vaikai ir žvejai mėgsta lipti ant ledo, kai šis plonas, jau atitirpęs, kai mes pradedame irkluoti ežere. Ten visko nutinka. O dėl treniruočių viduržiemį – manau, pasidomėję kiekvieno sportininko istorija, rastume knygos vertų momentų. Tikriausiai nėra nė vieno, kuris laimėjo olimpinį ar pasaulio čempionato medalį ir kuriam viskas būtų ėjęsi labai paprastai, be jokių kliūčių.
Ina su baidarininko Egidijaus Balčiūno žmona Neringa gražiai bendrauja, buvo ir į stovyklas Latvijoje, Estijoje atvažiavusios. Kai jos šalia, ne taip sunku sportuoti.
Kliūčių tau nestigo – per plauką nepatekai į 2004-ųjų Atėnų ir 2008-ųjų Pekino olimpiadas.
Prieš Atėnų olimpiadą buvau laimėjęs pasaulio jaunių čempionatą Japonijoje, toks visas ant bangos, neabejojau, kad pateksiu. Prieš pat atranką susirgau angina, temperatūra pakilo gal iki keturiasdešimties laipsnių, bet irkluoti teko. Ir trūko labai nedaug – buvau pirmas tarp tų, kurie nepateko į olimpiadą. Nuo pat spalio tai atrankai ruošiausi, treniravausi po du tris kartus per dieną, o kai nepatekau, viskas – daugiau jokių varžybų. Net nežinojau, kur dėtis, ar čia pulti ilsėtis.
Artėjant Pekino žaidynėms jaučiau: tikrai ten būsiu. Atrankoje pravažiuoju puikiai, galvoju, olimpinį kelialapį jau turiu, bet, žiūriu, teisėjas kelia raudoną vėliavėlę – diskvalifikuotas... (Graikų arbitras nusprendė, jog lietuvis pažeidė taisykles plaukdamas takelio šonu. Greičiausiai taip norėjo pašalinti vieną pagrindinių savo šalies atstovo konkurentų – red. past.)
Iškart po diskvalifikacijos tapai tarsi nebereikalingas – netekai stipendijos, nebuvai vežamas į treniruočių stovyklas. Kas tuo sunkiu metu stūmė į priekį?
Padžiauti irklo neleido olimpinė svajonė – norėjau medalio. Auksinio, žinoma. Taip be jokių varžybų pravariau vieną sezoną, sportavau pats, paskui parodžiau rezultatą, vėl gavau finansavimą. Ką padarysi – pas mus tokia sporto sistema. Pavyzdžiui, Rusijos rinktinėje yra net keli sąrašai sportininkų. Vienam trauma ar kas – dar dešimt tokių pat yra rezerve. Tie iš antrų sąrašų gal nieko nelaimėję, bet važinėja į stovyklas, jais rūpinamasi, užtat bet kada yra kas lyderius pakeičia, o mes visi – po vieną. Į kitus niekas neinvestuoja. O juk sporte nežinia kas kada nutiks. Juokaujame, kad jei rytą atsikeli ir nieko neskauda, vadinasi, numirei. Nes kol esame gyvi, tai ten, tai kitur maudžia, nuolat reikia gydytis. Pečiai, sąnariai...
Man visą sezoną nugarą skaudėdavo. Padarė magnetinio rezonanso tyrimą – vienuolikos milimetrų išvarža. Sako, būtina operacija. Išsigandau: kaip bus – visa rinktinė išvažiavo į stovyklą, o aš – į operacinę? Nuėjau pasikonsultuoti su neurochirurgu. Apžiūrėjo, sportuoti leido, tik susakė, ką stiprinti, ko saugotis. Nuo tada su kineziterapeutu kasdien prieš treniruotę, po jos po dvidešimt minučių ar pusvalandį darome specialią mankštą. Papildomas krūvis nėra lengva. Bet nugara atlaikė.
Ant kaklo kabančios olimpiečio akreditacijos nuotraukoje – visai į tave nepanašus, tarsi daug vyresnis žmogus. Taip atrodo dėl naujos šukuosenos – trumpesnių ir pašviesintų plaukų?
Toje nuotraukoje – dar olimpinio medalio nenušviestas (juokiasi). Tokią šukuoseną turėjau tik kartą gyvenime – prieš devynerius metus, artėjant pasaulio jaunių čempionatui Japonijoje. Tada sakiau: jei laimėsiu, tokią šukuoseną ir nešiosiu. Gavau auksą – pažadą įvykdžiau. Dabar prieš olimpiadą irgi sugalvojau tą patį pasidaryti – gal padės? Ir suveikė.
Kaip ilsėsiesi grįžęs iš Londono?
Neturiu jokių planų. Iki šio momento pagrindinis tikslas buvo olimpiada. Kokį mėnesį turėsiu atostogų. Smagu, kad Lietuvoje bus gana šilta, galėsiu čia pabūti. Nes, būdavo, čempionatai baigiasi rudeniop, grįžti – kokia dešimt laipsnių šilumos, lyja. Pas mus Visagine gerai vasarą, o kai šalta, visai nėra ką veikti. Bet ten ilgai neužsibūsiu – reikės į Vilnių, turiu pasirodyti Mykolo Romerio universitete, kur studijuoju viešojo administravimo magistrantūroje.
Namais vis dar vadini Visaginą, kur mama ir tėtis?
Taip. Nors ten trumpai tebūnu. Kai gyvenu įprastu ritmu, tris savaites sportuoju Portugalijoje, grįžtu savaitei, per kurią reikia pasirodyti medikams, atlikti visokius raumenų testavimus. Visaginui lieka trys dienos. Galvoju, kad jau laikas turėti ir savus namus. Norėčiau ne buto, o namo. Dabar kaip tik turėsiu laiko pasidairyti.
Ne tik laiko – ir pradinį įnašą. Už laimėtą olimpinį sidabrą laukia 200 tūkstančių litų premija.
Na, taip – ji nepamaišys. Namui nepakaks, bet pamatams – tikrai (šypsosi). Toliau kaip nors jau pats.
Tikriausiai turi su kuo į tą būsimą namą kraustytis?
Su Ina draugaujame trejus metus. Su sportininkais niekam nėra lengva, nes jie – fanatikai, prie kurių reikia prisitaikyti, nes visas gyvenimas – sportas. Nėra taip, kad parėjai iš darbo, atsipalaidavai. Reikia nuolat režimo laikytis. Vasarą per karštį – jokių kondicionierių, nes gali susirgti. Kur nors prie ežero ne degintis, o pavėsyje kiūtoti tenka. Mes tokie dideli, bet išties – kaip kokie invalidai ar maži vaikai... Dar gerai, jei treniruotė sekasi. Tada grįžti smagus, o jei kas nors neišeina, valtis sustoja, viską skauda, imi nervintis. Bet kol kas ištveriame, prisitaikome. Ina su baidarininko Egidijaus Balčiūno žmona Neringa gražiai bendrauja, buvo ir į stovyklas Latvijoje, Estijoje atvažiavusios. Kai jos šalia, ne taip sunku sportuoti.
Apskritai dabartinė mūsų komanda buvo labai draugiška, atmosfera joje puiki. Ir su Balčiūnu, ir su masažuotoju Jurijumi Vaščenkovu puikiai sutariame. Nėra taip, kad pasibaigus sezonui vienas į kitą negalėtume žiūrėti. Vieni nuo kitų nepavargome, nors dirbome daug – žiemą Portugalijoje devynias stovyklas turėjome, o vasarą treniravomės Trakuose, Latvijoje. Toks jau gyvenimas – sunkiai dirbi mėnesių mėnesius, per sezoną nuirkluoji apie 5000 kilometrų, paskui ateina varžybos, pravažiuoji tas savo keturiasdešimt sekundžių ir – vėl viskas iš naujo.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Jevgenijus Šuklinas iškovojo sidabrą |
