Plačiau žinomas pasidarėte pernai, kai nusifilmavote I. Miškinio filme „Artimos šviesos“. Žmogus pastebimas tik tuomet, kai jis vaidenasi televizoriuje ar pasirodo kino juostoje... Pagūglinus jūs siejamas tik su šiuo filmu.
Mano, didžėjo, vardas kitoks – esu D’Jonee. Anksčiau į jį buvo daugiau nuorodų...
Gyvenate kaip koks šikšnosparnis: dirbate studijoje iki paryčių, iki dvyliktos dienos jums geriau neskambinti...
Dar ir filmavausi filme, kuriame veiksmas vyksta naktį. Šiuo metu esu freelancer – laisvai samdomas režisierius, montažo režisierius, šiek tiek rašau muziką. Gyvenimas banguojantis... Vieną mėnesį uždirbi daug, kitą – mažai. Mano studija – namo rūsyje, tad patogu dirbti naktimis: vaiką paguldai ir pradedi savo darbo naktį. Tai, kad galiu kurti, man teikia daug džiaugsmo. Ir tai, kad už tą darbą gaunu pinigų. Man nereikia jau aštuntą ryto sėdėti kontoroje ir laukti, kada ateis penkta valanda...
Kartą, kai ėmiau interviu iš jūsų mamos, aktorės Janinos Matekonytės, ji prasitarė, kad po skaudžios dukters netekties, tuomet dar paauglys, tapote jai tikra atrama. Ir labai laukėte savo jaunėlio brolio Antano gimimo.
Nelabai gerai tą etapą atsimenu... Tik pamenu, kad būdamas trylikos kelių mėnesių brolį prižiūrėdavau vakarais, kai tėvai dirbo (Jono tėtis – žinomas kompozitorius Kęstutis Antanėlis, red. past.). Na, apmokydavo mane ir palikdavo – užtat įgijau patirties. Ir dabar, kai tenka vienam pabūti su savo mažyliu, jaučiuosi visai užtikrintai.
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
