„15 metų – tai ilgiausiai gyvuojanti šokių muzikos laida Lietuvoje. Nuo 2007 metų nebuvo nė vieno šeštadienio, kad ZIP'e neskambėtų Jovani atrinkta muzika. Tai mano rekordas, pasiekimas, kuris glosto širdį“, – kalbėjo ZIP FM senbuvis, muzikos prodiuseris ir didžėjus, radijo ir televizijos laidų vedėjas, grupės „Radistai“ narys.
– Pameni tą laiką, kai įsidarbinai ZIP FM? Kokia buvo pradžia?
– Įsidarbinau ZIP'e 2006-aisiais birželio mėnesį. Atsimenu tą laiką labai gerai, nes tai buvo laimingiausia mano diena, kuri suteikė daug džiaugsmo ir savivertės pakilimo. Įsidarbinti nacionalinėje radijo stotyje, kai sėdi prie didžėjaus pulto ir kalbi visai Lietuvai, buvo mano vaikystės svajonė. Tai buvo didžiausias įvertinimas ir pasiekimas, kuriuo didžiuojuosi iki šiol.
– Ar labai jaudinasi sėsdamas prie mikrofono?
– Būdamas paauglys turėjau problemą – negalėdavau rišliai kalbėti, išsigąsdavau ir nesuregzdavau sakinio. Sėsdamas prie mikrofono tiek jaudindavausi, kad susirašydavau ant A4 lapo visą tekstą su pasisveikinimu, nes pradžioje tiesiog skaitydavau. Kasdien išeidamas į tiesioginį eterį po truputį ugdžiau savyje didžėjų ir jis greitai manyje atsiskleidė. Po kokio mėnesio direktoriui išsakiau mintį apie norą turėti asmeninę laidą, kuri būtų apie „house“ muziką, klubinę kultūrą, didžėjus, norėjau dalintis muzika, pasakoti apie ją klausytojams. Užtruko metus, kol įkalbėjau.
Sukūriau pilotinę laidą, surinkau geriausius kūrinius, kuriuos grodavau, pateikiau išsamiai su informacija, prisiminimais, emocija ir 2007 metais spalį išėjo pirmoji „Jovani@Club“ laida. Šį šeštadienį po 15 metų ši laida bus paskutinė. 15 metų – tai ilgiausiai gyvuojanti šokių muzikos laida Lietuvoje. Nuo 2007 metų nebuvo nė vieno šeštadienio, kad ZIP'e neskambėtų Jovani atrinkta muzika. Tai mano rekordas, pasiekimas, kuris glosto širdį.
– Po to atsirado ir „Radistai“...
– Taip, bet „Radistai“ buvo pramoginė laida, nesusijusi su klubine kultūra. Šeštadieniais turėjau autorinę 4-ių valandų laidą ir absoliučią laisvę. Būdavo momentų maždaug ketverius metus, kai ketvirtadieniais 10-ą valandą vakare baigdavosi „Radistų“ laida, Rolandas (Mackevičius) išeidavo namo, o aš sėsdavau prie savo „Jovani@Club“. Man ją sukurti užtrukdavo 8-9 valandas, tad sėdėdavau pernakt iki 7-os val. ryto. Tie ketveri metai, per kuriuos variau tokiu tempu, buvo geriausias mano laikas. Kai kažkas labai patinka, kai atrandi, tobulėji, atsiskleidi didžiulėse auditorijose, tai nei laiko skaičiuoji, nei jautiesi labai pavargęs.
– Ar galėtum įvardinti ryškiausius momentus per tuos 15 metų?
– Jų tiek daug... Buvau paprastas berniukas iš Pasvalio, kuris neturėjo nei sugebėjimų kalbėti ar labai gerai groti, būti žurnalistu ar radijo laidų vedėju. Bet turėjau didžiulį norą ir atsidavimą darbui, tad tobulėjimo procesas buvo tiek malonus ir tenkinantis, kad man dar ir dabar plaukeliai ant kūno šiaušiasi. Tai geriausias laikas mano gyvenime. Sukurta per tūkstantis laidų, valandų jau ir nesuskaičiuoju. Vos ne pusę savo gyvenimo šeštadienių esu atidavęs ZIP'ui.
Daugelis žmonių dirbdami darbą ir gaudami didžiulius pinigus nėra tiek laimingi, kiek aš, tuomet net negaudamas pinigų už tą laidą ar gaudamas mažai. Ne piniguose esmė. Valiuta, kurią aš gavau, buvo emocija, kad galiu daryti įtaką daugybei žmonių. Šeštadieniais kiekvienas klausytojas mašinose, butuose ar namuose turėdavo vakarėlį su Jovani. Ką jis paruošė šįkart? Tie „džinglai“, kai klube ar einant gatvėje visi parodijuodavo „dž-dž-dž-džovani et Club“. Tai mane ir džiugina, ir atrandu prasmę, dėl ko tai darau. Per 15 metų prisiminimų beprotiškai daug.
– Ką apskritai pačiam davė darbas radijuje?
– Radijas man padėjo išugdyti savybę pasitikėti savimi, pasakyti tai, ką noriu, ištobulinti kalbėjimą viešai. Iki tol labai strigdavau ir nepasitikėjau savimi. Man būdavo baisu, kad pasakysiu kažką ne taip, susivelsiu. Tai nedingsta per sekundę, bet kai turi didelį norą, įdedi labai daug valandų darbo ir tai darai nuolatos, kažkuriuo momentu įvyksta persilaužimas – tampi geresniu, profesionalesniu, auga auditorijos, Lietuvoje tampi savotišku klubinės muzikos vėliavnešiu. Toks statusas džiugina ir mane, ir klausytojus.
– Kas buvo sunkiausia?
– Sunkiausia buvo kalbinti klubines žvaigždes. Ėjau „va bank“. Dabar su visu savo žinojimu, kaip reikia kalbinti, kokius klausimus užduoti, būtų kitaip, o tuomet jiems tikriausiai atrodžiau kaip koks pirmo kurso studentas, kuris nežino, kaip padaryti, bet kurio akys žiba noru sužinoti. Tikiu, kad daugelis mane laikė neprofesionaliu, bet kita vertus, kai ateina jaunas bičas ir parodo norą, didžiulę pagarbą, man atleisdavo. Dabar dirbti taip, kaip dirbau pradžioje, būtų didžiulė sarmata.
– O kas ėjosi kaip sviestu patepta?
– Parengti muziką. Iki atėjimo į ZIP'ą turėjau draugų, iš kurių mokiausi. Mano aplinkoje buvo daug klubų savininkų ir didžėjų, kurie darė įtaką – tarp jų sukausi, nors tuo metu buvau niekas. Rinkau iš kiekvieno informacijos dalelę ir išsiugdžiau tokį savo skonį, kur žinojau, ką noriu pasakyti. Tą naktinių klubų patirtį, naktinį gyvenimą labai norėjau perkelti į radijo laidą. Man tai labai gerai pavyko. Šį šeštadienį paskutinėje laidoje reikės prisiminti visus tuos 15 metų.
– Kokia emocija lydi, kai kalbi, kad reikės daryti paskutinę laidą?
– Esu labai dėkingas, beprotiškai dėkingas, kad gyvenime manimi patikėjo, įsileido į ZIP FM šeimą. Nes ZIP'as suteikė man galimybę siekti svajonės. Kaip dabar prisimenu tuos žodžius „Jonai, tu tinki radijo stočiai ZIP FM“, tai man ir dabar ašaros pasirodo.
– Kas toliau?
– Toliau muzika. ZIP'as man padėjo išsigryninti savo vertybes, supratimą, kur aš tinku, kas man patinka ir kur aš esu geriausias. Kokia forma bus muzika? Aš toliau prodiusuosiu, toliau grosiu. Ir toliau gimsta muzikiniai projektai – įkūrėme „OpenPlay“, turime prodiusuojamą atlikėją Jessicą Shy, organizuojame didžiulius renginius. Per muzikos rinkimą, grojimą radijo eteryje tapau tuo, kuo esu šiandien. ZIP'ui galiu tarti tik labai didelį ir nuoširdų ačiū.
