– Ką krepšinis reiškia jums ir kam turime būti dėkingi už tai, kad šiandien pasaulyje garsinate mūsų šalies vardą?
– Krepšinis yra mano mylima veikla, pajamų šaltinis ir mylimas darbas, kuris visiškai aprūpina mano šeimą. Už viską labiausiai esu dėkingas savo mamai, kuri mane, dar vaiką, paėmusi už rankos, nuvedė į krepšinio būrelį ir visuomet skatino sportuoti.
– Ar paauglystėje, kai pats intensyviai žaidėte krepšinį, buvo tokių, kurie ragino nesieti gyvenimo su šia veikla?
– Tikrai buvo nemažai žmonių, kurie sakė, kad daugiau laiko skirčiau mokslams, nes krepšinis yra tik hobis, iš kurio pinigų neuždirbsiu. Jie ragino mane į tai žiūrėti tik kaip į malonumą, tačiau gyvenime patarė rinktis kitą, tariamai „rimtesnę“ profesiją ar veiklą. Nepaklausiau ir šiandien matome, kuo visa tai pavirto (šypsosi).
– Televizijos ekranuose pasirodė „Lidl“ drauge su Lietuvos moksleivių krepšinio lygos (MKL) sumanyta socialinė reklama „Krepšinis ir gyvenimas eina išvien“, kurioje, drauge su MKL auklėtiniais filmavotės ir jūs. Šiame klipe rodoma krepšinio ir kasdienio gyvenimo sąsaja, tad už ką krepšiniui esate dėkingas jūs, taip pat buvęs MKL ugdytinis?
– Ši, kaip ir bet kuri kita veikla, nors teikia džiaugsmą, kartu reikalauja daug darbo. Buvo sunkių akimirkų, etapų, kai nesisekdavo, bet niekada nepasidaviau. Manau, tiek gyvenime, tiek ir aikštelėje, svarbiausia yra nuoseklumas, užsispyrimas, kantrybė ir tikslo siekimas – to krepšinis mane ir išmokė.
– Kaip vertinate šios socialinės kampanijos idėją? Kokią svarbią žinią ji siunčia?
– Šio vaizdo klipo tikslas – įkvėpti jaunuosius krepšininkus. Jo idėja itin prasminga: krepšinis moko susitelkti į tikslą, gerbti draugą, girdėti kitą, mokėti džiaugtis ir susitaikyti su pralaimėjimais. Kas paneigs, kad visi šie įgūdžiai yra kertiniai gyvenime?
MKL – tai ypatinga patirtis, kuri grūdina asmenybes ir formuoja charakterį jautriame paauglystės laikotarpyje, kuriame aukščiausiomis emocijomis išgyvenama draugystė, vienybė, pralaimėjimai, nusivylimai, ryžtas, pergalės skonis. Krepšinis ir gyvenimas išties eina išvien.
Tačiau ne tik krepšinis, bet kuri užklasinė veikla padeda tobulėti ir pasisemti gyvenime reikalingos patirties. Svarbiausia, kad jaunas žmogus drąsiai ieškotų savo kelio, kad ir koks jis bebūtų, ir atrastų tai, kas įdomu ne jo draugui ar tėčiui, bet jam pačiam.
Visuomet stengiuosi prisidėti prie iniciatyvų, susijusių su pagalba vaikams ir krepšiniu. Noriu padėti jiems suprasti, kad šiandien mėgstama veikla ilgainiui gali tapti ne tik hobiu, bet ir darbu bei pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Vaiko užimtumas, pomėgių atradimas ir užklasinė veikla apskritai padeda formuoti jį kaip žmogų, stiprina jo komandinius ir socialinius įgūdžius bei padeda socializuotis.
– Kokį vaidmenį, šiame jaunų žmonių kelyje, atlieka šalia esantys suaugusieji?
– Suaugusiųjų pareiga būti šalia ir kartu suteikti vaikui laisvę išbandyti ir rinktis, ką jaunuolis nori veikti gyvenime, kur jis nori save matyti, kam jis gali rasti motyvacijos, kad pasiektų užsibrėžtus tikslus. Kuriant savo ateitį aplinka ir tėvų ar artimųjų palaikymas yra itin reikšmingas.
Svarbiausia, kad vaiką supantys žmonės – tėvai, mokytojai – leistų, gal kartais ir darant klaidų, atrasti save, paskatintų, patartų. Gal dėl to jam reikės išbandyti keletą sporto šakų ar būrelių, bet tai padės vaikui atrasti save. O jeigu dar paaiškės, kad jaunas žmogus turi neeilinių gabumų vienam ar kitam užsiėmimui – nuostabu.
– Gyvenime, kaip ir šiame sporte – deja, bet ne visada pataikome į krepšį. Ką galėtumėte patarti jaunuoliams, kai kalbame apie pralaimėjimus? Ar pats mokate pralaimėti?
– Pralaimėjimai visada skausmingi, bet jie grūdina ir yra vertingiausios pamokos. Savo gyvenime klaidų esu pridaręs tikrai nemažai, taip pat patyręs daugybę pralaimėjimų. Visgi nemanau, kad norėčiau, jog jų nebūtų buvę, nes būtent iš savo klaidų ir pralaimėjimų mes mokomės.
Nors būta nemažai sunkumų, tačiau aš nesiskundžiu. Dabar ne tik turiu viską, apie ką svajojau, bet dvigubai daugiau. Šiandien esu savimi patenkintas ir atsukęs laiką nieko nekeisčiau. Laikui bėgant pasimokiau iš savo klaidų ir galbūt iš dalies jos ir lėmė tai, kur atėjau ir ko pasiekiau šiandien.
– Kokią atsakomybę jaučiate būdamas dviejų sūnų tėvu?
– Esu neapsakomai dėkingas žmonai Eglei, padovanojusiai man du nuostabius vaikus, kuriuos be galo myliu ir kurie padarė mano gyvenimą pilnavertį. Tėvai daro didžiausią įtaką vaiko gyvenime. Pats augindamas vaikus matau, kokią didžiulę įtaką, aš, kaip tėvas, jiems darau – jie nuolat mane stebi, siekia atkartoti mano judesius – netgi tai, kaip sėdžiu ant kėdės ar kalbu. Vaikai mus su žmona priverčia pasitempti ir tapti geresniais. Pastebėjau, kad prie jų stengiuosi atsakingai kalbėti, tinkamai elgtis, kad būčiau jiems geras pavyzdys, o tai išties didžiulė atsakomybė.
– Kaip manote, kada ateina laikas su vaiku kalbėtis apie jo gyvenimo pasirinkimus ir ateitį?
– Manau, tam tinkamiausias laikas yra paauglystėje, sulaukus 12-14 m. Tokio amžiaus vaikas jau turi besiformuojančius įpročius ir pomėgius, jis pradeda jausti, į kurią pusę linksta, kas jam patinka. Tai yra ieškojimų metas, tad svarbu paauglio nepalikti vieno ir padėti jam atsirinkti. Tokiame amžiuje jaunam žmogui didelę įtaką daro autoritetai, tačiau labai svarbu saugoti vaiką nuo netinkamų balsų, kurie lengvai gali jį suklaidinti.
Šiandien jaunuoliai turi daugybę galimybių rinktis, tačiau pasirinkti teisingai tikrai nėra lengva. Kiekvieną jauną žmogų supa begalė pagundų ir kitų jam įtaką darančių žmonių, traukiančių į vieną ar į kitą pusę. Augant tokioje aplinkoje labai greitai galima nueiti klystkeliais.
Tam, kad taip nenutiktų, kiekvienam žmogui yra būtina parama – svarbu parodyti jam dėmesį, pastebėti jo talentą. Čia svarbų vaidmenį užima jauno žmogaus užimtumas: kuo daugiau veiklos ir įdomių užsiėmimų yra jo gyvenime, tuo mažesnė rizika, kad jis pasuks netinkamu keliu ar susidės su netinkama kompanija.
Savo vaikų aš irgi niekuomet neskatinsiu būti tuo, kuo esu pats – tai kiekvieno individualus pasirinkimas. Jei mano vaikai matys save krepšinio aikštelėje, aš juos palaikysiu, bet šiandien mes su žmona savo berniukų neribojame. Mūsų Jonas yra aktyvus vaikas, leidžiame jam lankyti įvairius būrelius, o kuo taps gyvenime, nuspręs jis pats.
– Paklausus apie sėkmę jūs įvardijote du žmones – mamą ir žmoną. Tai yra tos moterys, kurios jums padovanojo didžiąją dalį to, ką turite šiandien?
– Šios moterys padovanojo man labai daug. Mama mane mylėjo, auklėjo ir augino, ji mane suformavo kaip žmogų, įdiegė svarbiausias vertybes ir išleido į gyvenimą. O žmona perėmė formuoti toliau (juokiasi). Nors vyras ir yra šeimos galva, moteris išties yra kaklas, kuris tą galvą sukioja.
– Ko palinkėtumėte jauniems, turintiems svajonių, žmonėms?
– Palinkėčiau užsispyrimo, jei kažkas bandys atkalbėti nuo veiklos, kuri traukia. Kantrybės, kai svirs rankos. Ir sėkmės atrasti širdžiai mielą užsiėmimą, kuris vėliau taptų kasdieniu darbu.
