Į bulvių žiedus retas atkreipia dėmesį, o ką jau kalbėti apie jų meninę vertę. Visgi, Joninių išvakarėse, Kauno restorano „Bernelių užeiga“ skverelyje įgyvendinta netradicinė idėja sulaukė nemažai dėmesio.
„Simboliška, bet bulvė yra daugelio mūsų nacionalinių patiekalų pagrindas, tad manome, jog ekscentriškas ir kūrybiškas bulvės pagerbimas per Jonines – gamtos šventę – turi glaudžių sąsajų“, – teigė „Bernelių užeiga“ restoranų tinklo, kuriame 20-30 proc. meniu patiekalų gaminami iš bulvių, atstovė Jolanta Kubolienė.
Ketvirtadienį, unikalaus vainiko kūrimo metu, M.Vasiliauskas žiedais papuošė ir visų „Bernelių užeigos“ padavėjų plaukus.
„Kuriu nuo pat vaikystės. Pamenu, mokykloje mokytojas, rašiusias gerus pažymius, žibutėmis apdovanodavau“, – prasitarė floristas.
Bulvės atkeliavo dėl žiedų grožio
Ne vieną rekordinę augalų kompoziciją sukūręs floristas papasakoja, kad mintis „įdarbinti“ bulvių žiedus kilo netikėtai, pastebėjus, jog pamerkti bulvių žiedai gali išsilaikyti gana ilgai, o floristikoje šie smulkūs balti žiedeliai yra nepelnytai nuvertinti.
Rekordinei šukuosenai sukurti buvo panaudoti ankstyvųjų bulvių žiedai. Viso į plaukus įpinti net 2000 žiedų.
„Bulvės į Europą buvo atvežtos ne dėl vaisių, o jų žiedų, ilgą laiką jos buvo auginamos kaip dekoratyviniai augalai. XVII-XVIII amžiuose Vakarų Europos moterys puošdavosi bulvių žiedais, kurdavo iš jų žiedų puokščių kompozicijas. Balti žiedai puikiai tinka ne tik Joninių, bet ir vestuvių šukuosenoms bei kompozicijoms“, – pasakojo idėjos autorius M.Vasiliauskas.
Rekordinei šukuosenai sukurti buvo panaudoti ankstyvųjų bulvių žiedai. Viso į plaukus įpinta net 2000 žiedų.
Iš pradžių floristas pagamino karkasą iš vielos. Tuomet į specialią kempinę ėmė smaigstyti iš Suvalkijos laukų išvakarėse surinktus ir išmirkytus bulvių žiedus. Kūrybinis procesas truko apie valandą.
„Jaučiuosi kaip tikra bulvių karalienė“, – sukiodama vis labiau nuo į plaukus pinamų žiedų apsunkstančią galvą, šypsojosi modelis Eglutė Trakelytė.
Sukūręs apie 40 rekordų
M.Vasiliauskas iki šiol yra sukūręs apie 40 unikalių kūrinių. Pavyzdžiui, suknelę, „pasiūtą“ iš 5103 vieno cento monetų, kurią iš namų nugvelbė vagys. Kartu, anot floristo, išsinešę ir nespalvotą televizorių bei vestuvinį žiedą.
„Teko kurti antrą tokią suknelę. Nes buvau sutaręs ją parduoti Lietuvos bankui. Tuomet panaudojau 6000 monetų“, – patikino dainininkės Godos Sabutytės vestuves puošęs M.Vasiliauskas.
Naujausias jo kūrinys – šukuosena-skrybėlė iš svogūnų. Kūrybinis procesas vyko praėjusią žiemą. Iš viso sunaudota apie 3000 griežinėlių, tai yra, apie 4 kg svogūnų.
Teko floristui kartą ir kanalizacijos dangčius vogti – nusprendė „pasiūti“ iš jų unikalią suknelę.
„Pats „drabužis“ svėrė daugiau nei jį vilkėjęs modelis – apie 70 kg“, – šyptelėjo kūrėjas.
Burdavosi iš vainikų
Etnologė Jūratė Bytautė atviravo, jog neteko girdėti apie bulvių žiedus tradiciniuose vainikuose, nes tai pakankamai jaunos kultūros augalas.
„Kadangi Rasų šventės, kuri dar vadinama Kupolinėmis arba Krešėmis, esmė yra gamtos perėjimas iš žydėjimo į vaisių brandinimą, šią dieną stengiamasi kuo glaudžiau su gamta pabendrauti per vandenį, ugnį ir žolynus.
Renkamos vaistažolės (nes manoma, kad šiuo laiku jos turi didžiausią veiksmingumą), merginos pinasi pievos gėlių, o vaikinams – ąžuolo lapų vainikus. Ir Joninių išvakarėse nusipindavo tikrai ne vieną: vienais puošdavosi, kitus – mėtydavo ar leisdavo į vandenį“, – pasakoja etnologė.
Pasak J.Bytautės, vainikas taip pat turi svarbią simbolinę prasmę – su jais jaunos merginos atlikdavo įvairiausius burtus ir ritualus.
„Iš to, kaip vainikas upe plaukdavo, mergina spręsdavo apie savo likimą, kada jai pavyks ištekėti. Kartais leisdavo ir du vainikus: jeigu jie beplaukdami susitikdavo, tai buvo galima tikėtis santuokos. Būdavo, kad vaikinai plaukdavo ir gaudydavo patinkančios merginos vainiką, o už parneštą – mergina apdovanodavo bučiniu“, – apie šventės tradicijas pasakojo etnologė.
Vainikas – vedybų prognozuotojas
Anot jos, taip pat Joninių šventės teritorijoje būdavo pastatomas ir papuošiamas šakotas medis, dar vadinamas Kupole. Merginos atsitraukus nuo medžio per 9 žingsnius, nugara per galvą mesdavo vainiką. Jei užkibdavo ant šakos iškart – reikšdavo, kad ištekės tais pačiais metais. Jei po kelių bandymų – tai tiek metų ir reikės laukti santuokos. Jei visai nesisekdavo, tai pranašauta likti senmerge.
Etnologė Jonines pataria švęsti gamtoje: išsimaudyti, susirinkti kupolę (vaistažolių puokštę), nusipinti vainiką, užsidegti laužą ir pašokinėti per ugnį.
„Trumpiausią naktį būtina pajusti, kad mes esame gamtos dalis, kad nesame vien gamtos vartotojai. Ji veikia mus, o mes ją. Mes turėtume būti vienybėje“, – linkėjo etnologė.
