Judita, po avarijos praėjo daugiau nei trys savaitės. Kaip jaučiatės?
Geriau nei prieš tris ar keturias dienas. Ne taip greitai viskas vyksta, kaip norisi. Kiekvieną vakarą prieš miegą gaunu porciją skausmą malšinančių vaistų. Vieną vakarą paprašiau jų neleisti, bet po poros valandų supratau, kad neiškęsiu. Kai žiūriu avarijos nuotraukas, per kūną nueina šiurpuliai. Tikras stebuklas, kad likau gyva.
Tą nelemtą dieną orų prognozė skelbė apie sudėtingas vairavimo sąlygas, kelius kaustė plikledis. Ar nebuvo minčių atsisakyti kelionės į Druskininkus, kur buvote užsisakiusi atpalaiduojamąją savaitgalio programą?
Tikrai ne ir jokios blogos mintys manęs nepersekiojo. Gulėdama ligoninėje prisiminiau anytos žodžius: „Kai išeini iš namų, su visais namiškiais turi atsisveikinti.“ Dabar supratau, kokie gilūs tie žodžiai. Niekada nesi tikras, ar išėjęs iš namų vakare į juos sugrįši.
Patyrėte sunkių traumų, dėl vienos jų neseniai teko iškęsti sudėtingą operaciją. Tačiau pati optimistiškai pabrėžėte, kad viskas galėjo baigtis daug blogiau...
Man lūžo šeši šonkauliai, o dešinė kulnis buvo visiškai sumaitota. Kadangi buvau labai silpna, kojos operaciją atidėjo porai savaičių. Per tą laiką valėsi plaučiai, šiek tiek atgavau jėgas. O mėlynių kokia gausybė, Dieve mano! Niekam nelinkėčiau tokių kančių. Dar niekada taip ilgai nesu gulėjusi lovoje, o kiek dar reikės gulėti... Bet jau mėginu daryti mankštą. Bandžiau atsistoti ant vienos kojos, tačiau tai labai sunku. Galva sukasi. Pirmą kartą gyvenime papuoliau į avariją, pirmą kartą patyriau tokių sunkių traumų. Tačiau kai penkias dienas gulėjau reanimacijos palatoje ir aplink mačiau žmones su stuburo traumomis ar po insultų, supratau, kad man nėra taip blogai.
Gulėdama ligoninėje prisiminiau anytos žodžius: „Kai išeini iš namų, su visais namiškiais turi atsisveikinti.“ Dabar supratau, kokie gilūs tie žodžiai. Niekada nesi tikras, ar išėjęs iš namų vakare į juos sugrįši.
Viskas galėjo baigtis kur kas blogiau. Dėl slidžios kelio dangos sumėtė automobilį, nuslydau į priešpriešinę eismo juostą, kuria tuo metu važiavo sunkvežimis. Tą akimirką dar spėjau pagalvoti: „Dabar bus smūgis.“ Atsitrenkiau, automobilis atsidūrė griovyje. O jeigu tuo metu būtų važiavęs koks nedidelis automobilis? Gal būčiau užmušusi žmogų? Kaip tuomet reikėtų gyventi?
Kiek metų vairuojate automobilį?
Apie dvidešimt. Ir niekada nesisegdavau saugos diržo, nes jis man trukdydavo. Bet pernai nusipirkau naują „Subaru“, kur būtina prisisegti diržą, kitaip pypsintis signalas išvestų iš proto. Jeigu tą lemtingą dieną būčiau vairavusi be diržo, nežinia, kas būtų buvę.
Per avariją nebuvau praradusi sąmonės. Vyrai iš sunkvežimio pribėgo prie mano mašinos. Padaviau jiems savo telefoną ir paprašiau, kad paskambintų sūnui ir draugui Romui. Labai greitai atvažiavo greitoji iš Varėnos. Maldavau, kad mane vežtų į Vilnių, pamenu, žadėjau atsilyginti (šypsosi). Ačiū, kad medikai išpildė mano prašymą. Buvo labai sunku įkvėpti, žiauriai skaudėjo, todėl suleido morfijaus. Viską pamenu lyg pro rūką.
Tikriausiai ne kartą savęs klausėte: už ką man šitos kančios?
Jau minėjau, džiaugiuosi, kad viskas baigėsi pakankamai gerai. Tikiu Dievą ir jo apsaugą. Tikiu, kad mane saugo mirę artimieji: mama, tėtis, dėdės ir tetos. Beje, praeitą sekmadienį suėjo trisdešimt vieni metai, kai nebeturiu mamos. Žinote, liūdėti ir pasinerti į savianalizę nelabai turiu laiko, nes mane lanko artimieji, draugai. Kasdien esu lepinama naminiu maistu. Įsitikinau posakio „Draugą pažinsi nelaimėje“ teisumu. Skaitau knygą apie šviesaus atminimo monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, draugai atnešė rožinį, kiekvieną vakarą jį sukalbu.
Nelaimė pakoregavo darbus, koncertus ir kitus planus. Gydytojo teiravotės, kada galėsite išeiti į sceną?
Oi, tai nebus taip greitai, kaip norėčiau. Dar porą savaičių gis lūžę šonkauliai. Tikiuosi prieš Velykas išeiti iš ligoninės. Gal po poros ar trijų mėnesių galėsiu važiuoti į reabilitaciją. Bet prieš tai reikės išmokti vaikščioti su ramentais. Nežinau, kaip seksis dainuoti, kai sugis šonkauliai. Visa laimė, kad jie nesužalojo plaučių. Tikiu, kad pasveiksiu, nes papuoliau į rūpestingų, puikių gydytojų ir slaugių rankas. Šiais sunkiais laikais tai – didelė laimė.
