Kodėl nėrei į kriminalinio pasaulio užkulisius? Gyvenimas privertė?
Jeigu gyvenimas – prievartautojas, tai pats geriausias iš jų. Tiesiog tą dieną, kai Kristupas Krivickas parašė gal net kokią trečią savo gyvenime žinutę feisbuke, ten buvau ir aš (o būnu gana dažnai). Jis ieškojo žmogaus, galinčio rengti TV laidą. Televizija buvo mano iki galo neišpildyta svajonė. Gerai jaučiausi prieš kameras, bet turėjau vieną nebaigtą reikalą.
Dar 1998 metais kažkiek dirbau žurnalistu laidoje „Viskas!“ pas Astą Stašaitytę. Ji akivaizdžiai gimusi tam darbui, o man labai sunkiai sekėsi. Švelniai tariant. Bet juk per tuos šešiolika metų gana toli pažengiau, vedžiau ne vieną laidą, todėl bandžiau save įtikinti ir drąsinau, kad šįkart užkadrinis darbas pavyks geriau. Ir tikrai! Pirmąsias „Nusikaltimo ir bausmės“ laidas nufilmavęs ruošdavau po dvi tris paras be miego, o rengdamas paskutines jau tiek pat užtrunku ir su filmavimu, ir su pilnaverčiu miegu.
Tau šis darbas patinka?
Patinka už jį gaunami pinigai. O darbas... Man smagu bendrauti su žmonėmis, domėtis jų gyvenimo istorijomis, bylų peripetijomis. Tačiau mane labiau veža renginių vedimas. Kalbėdamas ant scenos, improvizuodamas, pokštaudamas, gaudamas publikos dėmesio jaučiuosi labai labai gerai.
Kuri laidas apie žmogžudžius, o feisbuke lieji poeziją („ką pasakyti tau / kad nesulauksiu, kad tai žinau / ar kad prisimenu, kažką juk panašaus sakiau / bet vėl bandžiau, ir vėl tave glaudžiau, liečiau / kad laikas, o gal užmarštis / kas buvo nieko verta nudraskys / ir liks, ir liks…“)?
Aš – ne poetas. Tiesiog rašau, kas galvon šauna.
Esi tarptautinių santykių ir diplomatijos magistras. Kodėl nedirbi pagal specialybę?
Kad būtum diplomatu, nereikia specialaus išsilavinimo.
O ko reikia? Pažinčių Užsienio reikalų ministerijoje?
Ne, pažintys tik padeda ten patekti, bet užsilikti – dažniausiai ne. Diplomatija – tai gebėjimas plačiai bei giliai jausti ir mokėti tam tikrai auditorijai nekategoriškai pasisakyti. Aš ne iš tokių. Kartais esu labai tiesmukas ir džiaugiuosi turėdamas savo nuomonę. Šiandien man diplomatijoje ne vieta.
Kodėl tuomet ten studijavai?
Esu smalsus. Man įdomu, kas ir kaip veikia, kodėl būtent tokiu būdu sujungta. Mano tėvas dirbo Jūrų muziejuje inžinieriumi elektriku. Ko gero, ten nebuvo įrenginio, į kurį nebūčiau įlindęs, detalių, kurių nebūčiau išardęs. Vėliau užaugau. Net kai atrodydavo labai įdomu, ne visur įtilpdavau. Tad valstybės ir jų dariniai buvo pats tas. Baigęs režisūros studijas Klaipėdos universitete ir muzikinę karjerą, laiko turėjau į valias. Puikiai atsimenu, kokį įspūdį man darė profesoriaus Raimundo Lopatos išsisakymai. Tad pasirinkimo kaip ir nebeliko – tik VU TSPMI magistratūra. Iš ten pasiėmiau nesuskaičiuojamai daugiau nei etiketę.
Nepasiilgsti laikų, kai dėl tavęs alpo nemenka dalis Lietuvos merginų? Kai tavo telefono numerį raižydavo ant Palangos tilto turėklų?
Kur dabar tos merginos?! Pasiilgstu jų. Ir anuometinio polėkio, to beribio pasitikėjimo savimi „mes padarysim, mes galim!“ Pasiilgstu džiaugsmo, kai su Deivydu Zvonkumi ginčydavomės, pykdavomės, iki pilvo skausmo juokdavomės iš idėjų ar minčių vingių, kai tris paras rašydavome kokį aštuonių eilučių tekstą, nors kitais kartais sukurdavome kelis kartus ilgesnį, nei reikia, ir per keliolika minučių. Tai buvo ypatingas laikas. Tai buvo tikra meilė! Gyvenimui.
Vis dar esate geri draugai? Dalyvavai Zvonkų vestuvėse?
Taip. Pirmosiose. O šįkart su manimi nederino jaunosios... Kalbant rimtai, dirbau. Jie vestuvėms pasirinko dieną, kai Klaipėdoje vyko Jūros šventė – vedžiau renginį. Bet po darbo – tiesiu taikymu į geriausio draugo vestuves. Atvykau prieš dvyliktą, kartu su visais sudainavau „Ilgiausių metų“, šėlau iki kokios aštuntos ryto ir po to dar su likusiais gyvais Vilniaus senamiestį siūbavom.
Norėtum grįžti prie įtempto ir sunkaus šoumenų grafiko: kelių koncertų per dieną, savaitgalių be šeimos, naktinių važinėjimų, lėbavimų iki paryčių?..
Oi, vargo tame tikrai nėra. Tik paprastas, smagus atsipalaidavusio žmogaus gyvenimas. Žinai – nėra kur skubėti, niekur nepavėluosi, o jeigu vėluosi, tau padės policija, koncerto organizatoriai ar dar kas nors. Visi nori, kad užlipęs ant scenos suteiktum džiaugsmo tavęs laukiantiems žmonėms. Artisto gyvenimas yra fantastiškas! Tai laisvė, kūryba, nesikankinimas dėl kažkokių neišpildytų pažadų. Tai tarsi nuolatinis kokaino šniaukštimas, tai kaip gėrimas be pagirių.
Tai kodėl iš viso to pasitraukei?
Matyt, kad sužinočiau, koks jis fainas. Kai ten buvau, jis man toks neatrodė.
Kada gyvenimas tau gražesnis: kai būni vienas ir gali daryti, ką nori, ar kai esi su savo vaikais?
Kai būnu su vaikais, man viskas atrodo labai lengva ir paprasta. Meilė ir Rojus Juozas turi pavalgyti, pažaisti, kažką pažinti, jiems reikia mano dėmesio, šilumos, meilės, artumo, jiems rūpi kamuolys, badmintono raketės, pieštukai, sraigės, varlės ir vabaliukai... Jiems reikia, kad pakelčiau ant rankų ir neščiau stipriai priglaudęs. To ir man reikia.
Kaip dažnai susitinkate?
Labai retai. Nuo dviejų kartų iki dviejų ar trijų parų per savaitę. Stengiuosi tai keisti. Norėčiau, kad man kada nors pavyktų sutarti su Egle, jog su vaikais praleidžiamas laikas būtų dalijamas pusiau: dvi savaitės – pas mane ir tiek pat – pas ją. Esu tikras, kad ji pažįsta tą ypatingą buvimo su vaikais jausmą ir padarys viską, kad jo neatimtų iš manęs ir vaikų. Kartais ir akivaizdžiai geriems darbams reikia laiko. Esu beribis optimistas, manau, kad tai, ko nepavyko padaryti per ketverius metus, pavyks per artimiausius.
Bet juk nepulsite laiko su vaikais dalytis per teismus?
Šiek tiek tuo domėjausi. Jeigu tėvai susitaria, tai įforminama labai paprastai, bet kai ginčijamasi, Lietuvoje lygiavertė tėvystė beveik neįmanoma. Tačiau šalia esančioje Skandinavijoje vaikų buvimo su tėvais laikas skyrybų metu dalijamas per pusę. Juk abu privalo prisiimti atsakomybę už savo vaikų auginimą.
Niekada nesigailėjai, kad išsiskyrei?
Aš nesu skyrybų iniciatorius. Ilgą laiką maniau, kad buvau auka, bet ar man nuo to lengviau gyventi? Ko gero, ne. Skyrybų aukomis tapome mes visi, buvę tos šeimos nariai. Kaip prisiėmėme su Egle po dalį atsakomybės kurdami šeimą, taip turėjome prisiimti ir ją ardydami. Ant mano pečių jos ne mažiau nei pusė.
Skaudu būtų pamatyti buvusios žmonos vestuvių kadrą žurnalo viršelyje?
Ir dabar pamačius jos ar panašios moters nuotrauką, nesvarbu kur – laikraštyje, žurnale, internete, kažkas krūtinėje sujuda. Tai man nepatiko, bet vėliau turėjau sau pripažinti: tas žmogus buvo labai svarbus mano gyvenime, juk iš mano ryšio su ja ir atsirado du ypatingi, gražūs, protingi vaikai. Jie, kaip ir kažkada vykusios vestuvės, iki šiol svarbiausi gyvenime buvę dalykai. Negaliu likti jiems abejingas ar apsimesti, kad man tai nesvarbu. Nekenčiu melo, ypač sau.
Jūsų santykių istorijoje yra buvęs ilgas išsiskyrimas, paskui vėl susiėjote, susituokėte. Gal ir dabar įmanoma vėl viską pradėti iš naujo? Norėtum?
Tokiomis sąlygomis, kokios buvo ir yra, tikrai ne. Manau, Eglė dabar puikiai laikosi, skiria dėmesio vaikams. Aš džiaugiuosi.
O kaip tu?
Būna akimirkų, kai gyvenimas atrodo nerealiai fantastiškas, – šią vasarą jų buvo ypač daug.
Turi draugę ar draugą? Šiais laikais turbūt taip reikėtų klausti.
Geriausia klausti: „Ar su kuo nors draugauji?“ Pačia plačiausia prasme aš turiu draugų. O pačia siauriausia – manau, kad esu teisingame kelyje.
Nesi vienišas?
Ne, bet esu vienas.
Vadinasi, interneto portaluose ir toliau bus galima pamatyti tokių antraščių: „Su dailia mergina ant raudono kilimo žengęs Juozas Liesis užminė mįslę“?
Jeigu būčiau tų portalų redaktorius, daryčiau lygiai tą patį. Visada įdomiau, kai yra kokia nors intriga, kai teksto pavadinimas siūlo paslaptingą, ne viešą istoriją. Negi būtų įdomu, jei rašytų tiesmukai: „Juozas į renginį atėjo su kursioke“ arba „Juozui žengti raudonu kilimu pasiūlė kvietimą turėjusi pažįstama“?
Merginos prie tavęs limpa, kaip ir anksčiau? Ar žavesys po truputį blėsta?
Taigi man jau keturiasdešimt. Tik atrodau labai gerai. Vienu metu buvau per jaunas, vėliau vedęs, o dabar – pagyvenęs. Moterys niekada neturėjo galimybių man rodyti išskirtinio dėmesio. Dėmesį išskirtinėms moterims rodau aš.
Norėtum dar sykį sukurti šeimą?
Visu šimtu procentų. Kažkada bėgdamas portalų antraštėmis pamačiau mažo vaikelio tėvo rankose nuotrauką – supratau, kad aš labai noriu dar vaikų!
O koks tu tėvas? Labai griežtas ar, atvirkščiai – daug leidžiantis?
Sunku pasakyti. Man atrodo, kad aš visiškų priešybių derinys. Galiu daryti su jais kūlvirsčius, dūkti ir siautėti kone iki viešųjų taisyklių pažeidimo ribos, bet galiu tapti ir labai kategoriškas.
Ką darai, kai neklauso?
Taip nebūna. Arba aš to nematau ir negirdžiu. Neilgoje savo tėvystės istorijoje esu pridaręs klaidų, man dėl jų skaudu, pykstu už tai ant savęs ir ne kartą dėl jų esu vaikų atsiprašęs. Tačiau būna dienų, kai vis tiek nesusivaldau. Jei po kokio aštunto pastebėjimo, patarimo, pasiūlymo, pakalbėjimo eidamas per gatvę ar automobilių aikštelę vaikas neapsidairo, aš rėkiu. Tai didelis mano trūkumas.
Po to savigraužos nemažina pasiteisinimai, kad tai truko labai trumpai ar kilo impulsyviai. Rėkimas gąsdina vaikus ir parodo, kad esu eilinis, paprastas vyras, kuris jaučiasi atsakingas už savo atžalas ir išsigąsta, kai nutinka kas nors galbūt ir nepavojingo. Turiu mokytis jausmus parodyti tinkamu būdu. Nesu idealus. Toks jau niekada nebūsiu.
O gal galėtum papasakoti apie viengungiško gyvenimo privalumus?
Būdamas viengungiu, daugiau matau kitokio gyvenimo būdo privalumų. Mano pavardėje užkoduotas tam tikras poreikis. Kai aš kažką liečiu ar su kažkuo išsilieju, realizuoju save. Kai to nedarau, tampa komplikuočiau. Ar dėl to liūdna? Kartais taip, bet mano gyvenime dabar daugiau apmąstymų, ieškojimų, galbūt ir bandymų susitaikyti su savimi. Tai nėra lengva. Kol kas.
Kaip suprantu, savo – viengungio – statusą mielai pakeistum kad ir šiandien?
Dėl statuso aš pradėjau aukštuosius mokslus. Imti ir pakeisti kokią nors matomą gyvenimo dalį galiu lengvai, nors šiandien. Tačiau to buvimo su kitu ir kitokiu žmogumi jausmo nerasi dokumentuose ar gūgle. Jo sunku ieškoti ir dar sunkiau jį surasti. Tačiau stengiuosi. Aš atkaklus.
Jau gana ilgai lauki?
Nejaučiau, kad tam laikas. Bijojau. Gal tik prieš kelis mėnesius suvokiau, kad kažkas po truputėlį atsidaro. Manau, tik dabar esu ant slenksčio. Bet netikiu, kad ir jį peržengęs nebejausiu baimės.
Va dabar ir reikia tave medžioti ant raudono kilimo su gražiomis damomis!
Noriu moters, kuri šalia manęs jaustųsi gerai, kaip ir aš šalia jos. Moters, su kuria galėtume kalbėtis apie kiną, eiti į teatrą, lankstyti popierinius lėktuvėlius. Su kuria galėtume traukti erkes vienas kitam iš kojų, eidami per tamsą drauge bijoti, skaičiuoti žvaigždes, maudytis be rankšluosčių staiga pamačius šiltą ežerėlį, ginčytis dėl vaikų auginimo... Aš to noriu, bet man nereikia raudono kilimo. Noriu ryšio su žmogumi. Na, ir vaikų. Dabar savuosius turiu daugiau formaliai. Kiek kartų per metus galiu pasekti jiems pasaką ir užmigdyti? Pagal skyrybų sutartį – 56 naktis per visus metus. Turiu tik viena gyvenimą matyti, kaip keičias ir auga mano vaikai.
Ar kaip žmogus jautiesi save realizavęs?
Tikrai ne. Tam, ką noriu daryti, man atrodo, neturiu talento, o tam, ką darau, neturiu poreikio. Bet juk įdomiausia kūryba atsiranda iš priešybių susidūrimo ir laisvės būti savimi.
