Kodėl taip ilgai slapukavote?
Iš pradžių pati netikėjau, maniau – sapnuojasi čia man. Testą pasidariau, prakaitas tik išmušė... „Ne, – galvoju. – Gal sugedęs... gal ne taip padariau...“ Antrą nusipirkau, pasidariau. Tas pats. Susiruošiau dar testo, paskui galvoju: reikia į kitą vaistinę eiti, nes pasakys, kad kažkokia išprotėjusi, – kasdien vaikšto nėštumo testų pirkti... Kokius penkis esu nusipirkusi. Kelis pasidėjau: gal negenda, panaudosiu kitą kartą (juokiasi)...
Ilgą laiką tiesiog bijojau džiaugtis. Atrodė, pasakysiu, o visi stebėsis ir nesupras. Anksčiau dar tėvai, draugai ką nors apie vaikus užmesdavo, o paskui pamatė – beviltiški reikalai. Tik mes su Dima vis sakydavome: „Dar ne mūsų laikas. Pamatysite, padarysime jums staigmeną.“ Dabar štai visus iš koto verčiame. Klausimai tik ir pilasi: „Kas? Kur? Kada čia spėjote? Kokiais būdais?“ Aišku, kad natūraliausiu!
Kaip reagavote į komentarus, kad 37-eri – gana vėlus amžius gimdyti vaikus?
Kad manęs nelabai kas mokė, kada ne laikas ar kada laikas gimdyti vaikus. Nelabai kas ir spaudė. Aišku, broliai jau seniai turi šeimas. Tėtis į mane, jauniausią, vis užmesdavo akį: kas čia su ta merga bus... Visada žinojau, kad turėsiu vaikų. Tik vis galvojau: dar tą reikia pasidaryti, dar tą suvaidinti, buitį susitvarkyti... Aš toks žmogus – nemėgstu ant griuvėsių gyventi. Tiesa, vyras jau seniai sakė: „Greičiau darom, nes nenoriu, kad iš manęs juoktųsi, jog senelis su mažu vaiku eina.“
Pasivaikščiojimai po vaikų parduotuves į dienotvarkę jau įtraukti?
Anksčiau pro vaikų parduotuves prabėgdavau nė nepažvelgusi, o dabar jau atidžiau pasižiūriu, bent įsidėmiu, kur tokių yra... Bet kol dar nežinome, berniukas ar mergaitė bus, neaišku, ką pirkti. Dar net ir vadiname ypatingai: „mūsų kūdikis“.
Va, pradėjau su vilna žaisti. Jėtau, kaip tai įdomu! Kostiumėlį pabandžiau velti: jis traukiasi, aš tampau, veliu... Nežinau, kokio dydžio reikės. Jeigu bus į tėtį, tai – aukštas, jeigu kaip aš – mažiukas. Batukų jau kokias penkias poras nuvėliau. Padariau baltus, o atskirai – rožines ir mėlynas gėlytes nuvėliau. Kai žinosiu, kas gims, tada ir dekoruosiu.
O kaip bus su darbais, kai gyvenimo aplinkybės taip smarkiai pasikeitė? Jau kelias vasaras praleidote pajūryje, kur filmavote serialą „Moterys meluoja geriau“.
Visus darbus patraukiau į šalį. Vaikelis užėmė pirmą vietą. Teatre darbai ir taip jau baigėsi, visi išeiname atostogų. Tiesa, šį rudenį bus teatro jubiliejus. Režisieriai mane mėgo, vaidmenų turėjau sočiai... Todėl aišku, kad širdį skauda: aš gi nepratusi, kad mane pakeistų. Visą laiką – aš ir tik aš...
O dėl filmavimų... Jie kaip tik dabar turėtų prasidėti: paprastai filmuodavomės visą vasarą iki spalio pabaigos. Rudenį serialą jau paleisdavo į ekranus. Šįkart paskambinau Sigitui (serialo režisierius Sigitas Račkys – red. past.) ir pasakiau, kad nebesifilmuosiu.
Kodėl? Juk serialo scenarijus rašomas filmuojant ir veiksmą galima pakreipti į kurią nori pusę.
Scenarijų rašantis Edvinas Kalėda irgi siūlė: „Pasifilmuok pradžioje. O paskui susuksime scenarijų taip, kad tau vėl meilėje nepasisekė ir emigruoji į kokią Ispaniją...“ Kaip paprastai – nušauna arba išsiunčia į užsienį... Seriale aktorę galima ir tik iki kaklo filmuoti – apie nėštumą niekas nė neįtartų. Bet aš tiesiog nenoriu. Ir komandai nenoriu sudaryti sunkumų. Tą žmogų visi lyg balioną saugoti pradeda... Tai „atsisėsk“, tai „ar nepavargai?“, patys valgo ir tau neša... Norisi su tuo dalyku pačiai susitvarkyti, o ne kad aplink šokinėtų. Manimi vyras rūpinasi – to man užtenka.
Labai jau tuščia jūsų vasara laukia... Nepabos laukti rudens ir gimdymo?
Nemanau, kad neturėsiu ką veikti. Vasarą važiuosime į Palangą, Dima ten visada poilsio namuose groja. Turime labai gražių lopšinių, kurias būtų smagu įrašyti mūsų kūdikėliui. Turiu kalną literatūros, kurią prieš vaikui gimstant reikia perskaityti... Tikrai turėsiu ką veikti! Dar pradėjau rašyti dienoraštį būsimam vaikui. Dieve, kaip įdomu! Norisi džiaugtis visomis laukimo akimirkomis. Kad vieną dieną tarsi netikėtai nebūtų: „Oi, jau gimdau...“ Aš taip atsakingai ėmiau žiūrėti į nėštumą! Iš pradžių dar atrodė, kad viską susiplanuosiu ir susidėliosiu. Bet dabar, Jėzau Marija! Vaiko dar nėra, bet jis jau pats svarbiausias. Jau ne pagal save, o pagal jį gyvenimą reguliuoju, dėlioju. Gydytojų klausiau: kaip čia dabar reikės gyventi? Kaip stotis, sėstis? Kaip elgtis? Niekaip. Gamta viską pati sutvarko. Turiu tik džiaugtis gyvenimu, ir viskas. Dabar laukiu, kada tas pilvas pradės augti. Kol kas toks jausmas, lyg kokią žuvytę nešiotum – murkt, gurgt... nutyla... „Ei ei, kur tu ten?“ – suklūstu.
Kokia vyro reakcija į gyvenimo pokyčius?
Vyras į mane dabar kreipiasi „jūs“. „Dar tik tėvavardžio trūksta...“ – juokiuosi. Ne iš pirmo karto suprantu, kad „jūs“ – tai aš ir vaikas. „Kaip jūs gyvenate? Kaip laikotės?“ – vis klausia. Gimtadienio dieną iš pat ryto gavau žinutę: „Dabar tu man dar brangesnė.“ Vyrams, matyt, toks laikas irgi labai svarbus. Neseniai kartu ėjome daryti echoskopijos. Žiūriu: Dimos akyse ašaros... Nerealu!
