Savo nemalonią patirtį važiuojant Vilniaus miesto autobusu, Jurga Baltrukonytė aprašė feisbuke. Įrašu ji sutiko pasidalinti su portalu Žmonės.lt.
„Labai mėgstu važinėtis viešuoju transportu, o aprašydama nutikimą siekiau tik vieno – netapkite abejingais, nes taip patogiau“, – portalui Žmonės.lt pabrėžė J.Baltrukonytė.
Jos įrašas feisbuke:
„Tyla gali brangiai kainuoti.
Vyrą puošė kreiva eisena, bedantė burna, valkatiški drabužiai, mėlynai pajuodęs liesas veidas, galimai liesumas ne nuo veganizmo, o nuo kažko rimčiau, vyšnia ant torto buvo pusiau nugertas degtinės butelis rankoje. Laikomas išdidžiai it vėliavnešys į kovą neštų vėliavą.
Taip jis 13 valandą dienos įlipo į Vilniaus miesto autobusą, kuriuo važiavau ir aš. Link jaunų merginų jis ėjo drąsiai, akys dar pažino grožį, tik kelis kartus susvyravo, kol galiausiai išdidžiai, nepaleisdamas vėliavos, klestelėjo ant sėdynės priešais jas, iškart panūdęs gauti moteriško dėmesio, jo siekė net persivertęs ir rusiškai švepluodamas, gundančiai rodydamas butelį. Nuo jo dvokė.
Merginos buvo kuklios, mielos angliškai kalbančios užsienietės, iš karto mandagiai jį informavo, kad nenori su juo kalbėti. Pilietis iš atminties gelmių ištraukė anglų kalbos trupinius ir ėmė jais žarstytis, dar arčiau lįsdamas. Tos susigūžė.
– Mane jis labai gąsdina. Aš bijau, – kalbėjo jos viena kitai angliškai.
Ir tada jau priėjau. Dar nebuvau įsiutusi kaip velnias, turėjau kelias minutes įsibėgėjimui, laikiausi labiau mandagumo, griežtumo politikos.
– Ar jūs girdėjote, kad merginos nenori su jumis kalbėti? Arba sėdėkite ramiai, arba teks išlipti.
Ir va tada jis pašėlo. Anglų kalbos trupinius užgožė lavina rusiškų keiksmažodžių ir grasinimų man. Protarpiais tarp keiksmų dar neprarasdavo vilties artimiau susipažinti su užsienietėmis ir parodyti, kas čia valdo. Na kaip su tokiu kalbėt?
– Jūs pažeidžiate Lietuvos įstatymus, esate girtas viešoje vietoje, dar su buteliu, go out.
Ir žinokite, gal tik interneto filmukuose rodoma, kaip autobuso keleiviai viens po kito ateina ir pasako, kad taip daryti negalima, bobutės piršteliu daro nununu, vyrai atsistoja šalia merginų, jas saugodami, visi susivienija ir girtas triukšmadarys atsiduria gatvėje, suprasdamas, kad elgiasi blogai. Bet ne, taip nebuvo ir tuo net nekvepėjo.
Einu informuoti vairuotojo.
– Vairuotojau, jūsų salone girtas agresyvus keleivis su buteliu rankoje.
Vairuotojas:
– Jei norite, jūs kvieskite policiją, aš nieko nedarysiu.
Ir nedaro. Nors turi teisę tokių keleivių nevežti ir juos išlaipinti (iš įstatymo – viešuoju transportu draudžiama važiuoti keleiviams, skleidžiantiems aitrų kvapą ar apsirengusiems nešvariais drabužiais, tad vairuotojai turi teisę išlaipinti tokius žmones ar pasikviesti pareigūnus.)
O dvi prie pat konflikto zonos sėdinčios padorios pensijinio amžiaus damutės man sako, priekaištingai žiūrėdamos į akis:
– Ko jūs čia pristojot prie to vyro, gi tegul važiuoja žmogelis, parėkaus ir viskas.
– Mielos ponios, o jums normalu, kad girtas vyras kabinėjasi prie merginų, čia toks elgesys jums normalus?
– Nu gi nieko blogo nedaro.
O vyras juokiasi bedante burna, matyt net į pragertas smegenis patenka jo, kaip aukos, kolektyvinė palaikymo dvasia ir užaugina dar didesnius susmirdusius sparnus. Jis čia valdovas.
Oi, nežino mažutis, su kuo susidūrė.
– Lipi dabar, – sakau angliškai savo stotelėje. – Dabar pat.
– Kodėl? (B N K ir kitas turtingas žodynas).
– Toks įstatymas. Go out. Kitaip policija.
Bedantis išdidžiai išlipa ir žada mane pakasti čia ir dabar, bet jo jėgos senka, svyruonėlis saugo tik savo vyšnią ant torto. Tiesa, išlipant man labai dėkojo tos merginos. Buvo gera. Ir labai bloga.
Norėjau šitą tekstą užbaigti kitaip, gal su šiokiu tokiu priekaištu tiems, kurie sėdėjo ir tylėjo, primindama, kad tokia šlykšti situacija gali ištikti ir juos, jų vaikus, anūkus, mylimus žmones. Gal jie nuvažiuos į svetimą miestą ir nežinos kaip elgtis. Bet tokią pabaigą pakeičiau, nes niekam nelinkiu patirti emocinės prievartos, kuri vyko prieš mano akis.
Tie, kurie tylėjote, būkite ramūs – kai jūsų vaikui, moteriai, vyrui, bet kam, ką gerbiate, atsitiks kažkas panašaus, bent aš netylėsiu. Nes tyla brangiai kainuoja. Prisiminkim neseniai pagrobtą berniuką, kuris verkė trijuose autobusuose ir niekas nepriėjo paklausti“, – rašė Jurgita Baltrukonytė.
