Vis dėlto davėme sau žodį nesinervinti, džiaugtis ir saule, ir lietumi. Ir tai, kad prie jūros nėra kur pastatyti automobilio mums nesugadins nuotaikos. Nesupyksime ant Nidos, kad pamiršome, jog pagrindinė gatvė remontuojama ir teks suktis atgal. Kuo čia kalta Nida, jei jos valdžia, kaip ta nevykusi namų tvarkytoja – kambarinė, kuri būtinai brūžina šluota po kojomis tuo metu, kai tu susikaupęs prie kompiuterio baiginėji savo rašinį. Bet kambarinei truks plyš reikia parodyti, kad ji – šauni. Kad ji – tvarkosi. Nes jei šluotos ir asfaltuotojai nesudrums ramybės, tai ir nuveikto darbo, šaunumo nesimatys.
O man, ir manau, tiems kitiems, iš toli atvykusiems yra nusispjauti ant „tvarkos“, nes į būtent tokį vienintelį pasaulyje žvejų kaimelį mes atvykstame kartą per metus ieškoti ne Šveicarijos, kurios tvarkos patys šveicarai jaučiasi įkalinti. Mums, manau, ir kitiems sugrįžtantiems, o ne šiandien atrandantiems Nidą, reikia, atvirkščiai, „netvarkos“ – nuo marių sklindančio rūkytos žuvies aromato, sumišusio su motorlaivių tepalų ir degalų kvapu. Tai jis vertas milijono, unikalus, įsirėžęs nuo vaikystės į atmintį. Visiems, kurie jau gerą pusšimtį metų atostogavo Nidoje. Mums, netrokštantiems „tvarkos“, reikia siaurų miško takelių, kuriuose pažįstame kiekvieną vingį, kiekvieną keistai išlinkusį savo istoriją mums pasakojantį Urbo kalno beržą, iš jo atsiveriančius tarsi Perudžijos tapytojų panoraminius vaizdus, žalių pievučių pušynuose lopinėlius, pilkas samanas.
Tai yra Nidos autentika.
Tai yra mūsų ir kitų, kuriems į smegenų failus įsirašė Nidos unikalumas, emocijos.
Mums reikia bėgti ankstų rytą į jūrą pakelės šaligatviu – į kalną pro naują bažnyčią ir žemyn. Paskui – miško takeliu. Mums taip reikia negirdėti prarabo komandų nuobodžiaujantiems asfaltuotojams.
Mums reikia pietauti Nidos pakrantės užeigoje „Neringa“, ir nematyti šukuojančio medžius tarsi įniršusio darželiečio valdomo traktoriuko – pietų valandos metu. Europoje tokie garsai būtų įvardijami kaip viešosios tvarkos pažeidimas, o darbuotojai nubausti už dienotvarkės ardymą. Juk birbia tuo svarbiu dienos metu, kai kartą per metus gausybė atvykėlių lietuvių iš užsienio ir svečių bando pajusti autentikos dvelksmą užsisakę šaltibarščių, cepelinų ir turbūt brangiausių kada nors valgytu bulvinių blynų. Šįmet už juos sumokėjome 7 eurus, nors blynai – be lašišos ir jokių kitų nebulvinių priedų. Čia jau „pertvarkytos“ – naujos Nidos bruožas. Tiesa, blynai – rankų darbas juk.
Mums reikia pasidairyti į vos kelis marių prieplaukoje išlikusius Nidos žvejų laivelius, tokius spalvingus, senoviškus, dvelkiančius šimtmečių istorija. Visai panašiai, kaip prabangaus Italijos kurorto Sorrento pakrantėje. Išgirsti sunkiai birbiančius jų variklius ir nufotografuoti keisčiausius paukščius, nutūpusius ant jų denio, kurie nežinia dėl kokių priežasčių kasmet apsilanko būtent Lietuvoje, būtent Kuršių Nerijoje. Galbūt ir juos traukia tas senų valtelių ir motorlaivių variklių kvapas sumišęs su žydinčio vandens salsvu aromatu.
Mums reikia įremti šautuvą į petį senoviškame „TIRE“. Ar žinote, ką reiškia itališkai žodis „tiro“? Žinoma, kad žinote. Tai – šūvis. Kažin kiek dar tokių „TIRŲ“ Lietuvoje beliko. Su sunkiais šautuvais, kuriuos vos išlaikome rankose, su šoviniais, kuriuos būtina įmontuoti į pusiau perlaužtą šautuvą, su apsiverčiančiom pelėdom, voveraitėm. Jei, žinoma, į jas pataikai. Kokios emocijos.
Tiesa, į dešimtuką jau nebepataikėm, kaip senais gerais laikais, bet į devynis – tiksliai.
Kiek tokių kaip mes šaudančių senoviškame „TIRE“ Nidoje? Nė kiek…Tik mes.
O kiek sportuojančių? Bėgiojančių savo kojomis, ne paspirtukais elektriniais? Ir krentančių į ledinę Baltiją ankstyvą rytą. Be galo mažai. Lyginant su ta šalimi, kurioje prieš gerą dešimtmetį pradėjome bėgioti, kurioje bėgioja visi. Jei nors kiek myli save, jei bijo ligų.
Mums reikia ramiai pasėdėti autentiško Nidos centro namo sodelyje, kuris yra nuostabus jau vien tuo, kad jame esi tarsi stebėjimo bokštelyje – tu matai visus, o tavęs niekas nemato. Dar būtų geriau, jei maršrutiniai autobusai, čia, visai netoli mūsų sodelio, atvykę geram pusvalandžiui į stotelę, nors kelioms minutėms išjungtų variklį – juk jų degalai teršia natūralų Neringos pušynų – gamtos perlo orą. Gal kam nors skamba juokingai, bet šiaip laikais, kai žmonių plaučiai – rizikos taikinyje, švarus smogo nesugriautas oras yra toks svarbus.
Mes džiaugiamės tarsi džiuglėse paskendusiu sodu ir mielais mediniais suolais – tai taip intymu ir tokia surreali ypatinga vieta rugpjūtį mūsų skraidančiam Restoranui „Pas Jurgą ir Paulių“. Kuris šiandien svečiams gamins tai, kas Nidoje – sava, autentiška. Tiesa, bronzinė pasta fusiloni (liet. sraigtai) – itališka. Bet duona, kepta Arūno Vilniuje, kuri netrukus taps bruschetta, šiek tiek plonesne, nes duonos konsistencija tvirtesnė nei itališkos ciabattos. O padažas – tai tik unikalus mūsų tyras alyvuogių aliejus, kuris sujungs lėkštėje Nidos rūkytų žuvų karaliaus Jono jūros ešerį ir Jolandos daržo šokoladines mėtas.
Itališkus fusiloni kramtys ne tik svečiai ir jaunoji karta. Iš sodo džiunglių netikėtai išnirs kaštonų spalvos labradorės Auros galva papuošta gintaro vėriniu. Mūsų restorano gerbėjai – labradorei Aurai fusiloni galėtų būti ir nepaskaninti rūkyta Jono žuvimi. Labradorė meiliai atsidėkoja pozicija – seduta (liet. sėdėti).
Vakarienės ant medinių suolų prie medinio stalo pabaigai – itališkų sūrių 30 mėnesių brandos parmigiano reggiano ir visai jaunas pecorino romano. Šį kartą kolekcijoje – ir lietuviškas nežinomo autoriaus gorgonzola piccante (liet. pikantiškas pelėsinis) sūris – dieviško skonio. Jį gavome dovanų Druskininkų sūrių festivalyje iš paslaptingojo autoriaus.
Geltonas kaip gintaras su švelniu mėlynu pelėsiu, toks dvelkiantis ką tik nušienauta pieva, ką tik pamelžtu nenugriebtu pienu, jog belieka užmerkti akis ir jau vaikštai basomis kojomis po kaimo sodybos kiemą klausydamas baubiančių karvių, žvelgdamas į juodas šilkines gaidžio plunksnas, išdidžiai lyg flamenko šokėjos ištysusias geltonas ir kraujo raudonumo gladijoles darželyje.
Ir štai paskutinis rytas dar vis senoje iki galo „nesutvarkytoje“ Nidoje, modernioje bažnyčioje. Nusilenkimas Kristui ir padėka už galimybę pabūti dar kartą Nidoje. Krikštynos...
Aštrus lyg išskrendančio paukščio krikštijamo vaikelio Herkaus klyksmas virš krikštyklos kunigui pilant švęstą vandenį ant galvos. Dar vienas Neringos pilietis – jau priimtas į krikščionių gretas. Žavu.
Koks bus jis? Herkus. Autentikos griovėjas ar saugotojas?
Statytojas?
Kas žino…
Galbūt jis bus visai kitoks nidietis. Galbūt filosofas. Netruks praeiti keletas metų ir pamatysime.
Iki… kitų metų. Jau sutvarkytoje Nidoje.
