Bet keisčiausias jausmas, kurio atsikračiau, tai – neapykanta savo drabužiams.
Kai buvau paauglė, nusipirkti gražų „importinį“ drabužį buvo tikra drama. Prisiminimai apie sovietmečio laikų „univermagą“ (liet. universalinę parduotuvę) mane užplūdo praėjusį savaitgalį perkant pajūrio miestelio butike jau trečią šį sezoną maudymosi kostiumėlį.
Per kelis dešimtmečius, praleistus Italijoje, pastebėjau, kad moterys čia kiekvieną vasarą sudėvi tris keturis maudymosi kostiumėlius. Iš įvairių butikų – vieną brangesnį iš outleto, garsaus dizainerio, kitą – iš specializuoto butiko „Calzedonia“. Jam reikia maždaug 50 eurų. Dar vieną iš platesnio prekybos tinklo „Tezenis“, demonstruojančio naujausias mados tendencijas. Jį įsigyti tereikia 25 eurų, o paskutinįjį, jau rugpjūčio pabaigoje, iš paplūdimio „bangladini“ – tai prekeiviai iš Bangladešo. Sezono pabaigoje paplūdimyje kostiumėliais prekiauja emigrantai. Puikios kokybės kostiumėlis, atspindintis įvairias šios vasaros tendencijas, tekainuoja 5 eurus.
Mano šeima stebi, kaip butike renkuosi kostiumėlį, ir žino, kad vis tiek išsirinksiu dar vieną būtinai baltos spalvos. Kasmet Italijos mados diktatoriai pateikia naujas kerinčias mados tendencijas. Viena jų būna būtinai ir baltos spalvos kolekcijoje.
Mano mamai kostiumėlį, kuris mano atmintyje liko kaip vienas elegantiškiausių kada nors matytų gyvenime, iš tuometinės Jugoslavijos atvežė tėtis. Kostiumėlis iš dviejų dalių buvo sniego baltumo, keistos faktūros, primenančios sulipdytas sienos plyteles. Žvelgiant į audinį susidarydavo įspūdis, jog tas plytelės palietus ranka, jos gali subyrėti. Tai buvo tikras meno kūrinys. Mama daug metų šį kostiumėlį dėvėjo Palangoje, matydavau, kad visas pliažas ja žavisi.
Mano klasės draugė, kurios mama turėjo tuometinėse Druskininkų parduotuvėse „blatą“, įsigijo žavų tamsiai mėlyną dviejų dalių kostiumėlį iš mikropluošto, ištapytą egzotiškomis gėlėmis. Sovietmečio „univermaguose“ ant lentynų laisvai tokių prabangių prekių nusipirkti nebūdavo įmanoma, nebent iš po prekystalio. Kaip ir visi kiti gražūs dalykai, importinės prekės būdavo prieinamos ne visiems.
Kaip ir visi kiti gražūs dalykai, importinės prekės būdavo prieinamos ne visiems.
Jei dabar bandau savo vaikams apie tuos laikus papasakoti, jie manęs nesupranta: kaip, jei turi daugiau pinigų ir nori prabangesnių drabužių, apavo, bikinio paplūdimiui, tai kodėl negali nueiti į garsaus dizainerio parduotuvę arba outletą ir išsirinkti tai, kas labiausiai patinka.
Toks dalykas sovietmečio laikais buvo neįmanomas. Vis dėlto gerų importinių prekių kažkur universalinėje parduotuvėje būdavo. „Univermagai“ jas gaudavo tiesiog iš Maskvos. Lietuvos parduotuvėse jos būdavo slapstomos, pakliūdavo į kažkieno rankas, kažkas jomis disponuodavo. Bet kas?
Tais laikais mano tėvams bendraujant su jų bendraamžiais kolegomis girdėdavau terminą „prekybininkė“ – tai reiškia moteris, dirbanti parduotuvėje, išmananti apie prekes. Bet šis įvertinimas buvo kažkodėl tariamas su panieka. Kur kas mažiau verta pagarbos pareigybė, nei kažkuri kita.
Dar buvo toks terminas kaip „prekių žinovė“ – šis jau reiškė itin įtakingo asmens svarbias pareigas. Žinojau tai iš kitos mano draugės, su kuria kartu lankėme muzikos mokyklą. Jos motina – prekių žinovė – vos įžengusi į parduotuvę visoms eilinėms pardavėjoms sukeldavo šoką. Prekių žinovė, kaip supratau, buvo tų laikų kokybės kontrolės inspektorė. Nuo kurios reikėdavo spėti kažką paslėpti.
Man neduodavo ramybės mintis, kad „univermage“ visos importinės prekės būdavo kažkur meistriškai paslėptos. Esant reikalui savo pažįstamiems ištraukiamos iš po prekystalio. Šis procesas ir vadinosi „blatas“.
Aš nežinojau, kur ir į ką kreipdavosi mano klasės draugės mama, bet draugė dažnai prieš mane pasipuikuodavo importiniais megztukais, palaidinėmis, susegamomis madingais spaustukais, o ne sagomis, batais. Iš kažkur jos mama gaudavo brangių audinių, kuriuos jos kartu su mama nešdavo pas siuvėją ir siūdavo nuostabius drabužius, dėl kurių man smarkiai spausdavo iš vaikiško pavydo širdį.
Jau tais laikais buvau smarkiai priklausoma nuo mados. Įspūdingų modelių atrasdavau vartydama lietuvišką Modelių namų leidžiamą žurnalą „Banga“, mintinai žinojau visas manekenes. Jos nuotraukose vilkėdavo visai kitokiais drabužiais, nei būdavo galima nusipirkti sovietinėse parduotuvėse. Nei galėjau sau leisti aš.
Tiesa, mano mama – mokytoja – kartais grįždavo iš mokyklos nešina maišeliu su itin elegantiškais drabužiais.
Tiesa, mano mama – mokytoja – kartais grįždavo iš mokyklos nešina maišeliu su itin elegantiškais drabužiais. Namuose pasimatuodavo, papasakodavo, kad kažkuri mokytoja šį drabužį gavo per „blatą“ ir atnešė į mokyklą parduoti. Nes ne visiems gražių drabužių norėjosi, o gal labiau reikėjo pinigų. Mama sakydavo tėčiui: „Į šį krempleno kostiumėlį nė viena mokytoja neįtilpo. Tai tiko tik man.“
Kostiumėlis, atkeliavęs iš svajonių šalies, kurios vardas – Italija, tiesa, nekainuodavo pigiai, bet mano tėtį itin įkvėpdavo. Jis duodavo sutikimą pirkti. Pamenu, mama su dviejų dalių krempleno suknele ir paltu iš tos pačios baltai žalsvo atspalvio medžiagos atrodė kerinčiai. Visi tie įspūdingi drabužiai netrukus atsidurdavo mamos portretuose.
Tuo metu mano nuostabiausios dienos būdavo, kai tėvai vykdavo traukiniu iš Druskininkų į Baltarusijos miestuką Pariečę. Traukinys vos už kelių kilometrų nuo Druskininkų keisdavo bėgius, ir tai jau buvo įspūdžių pilna kelionė. O dar su galimybe įsigyti gražių drabužių, apavo. Mat Baltarusijoje buvo ypatingų parduotuvių, kuriose galima būdavo atrasti itin pigiai elegantiškesnių daiktų. Mano draugų tėvai, kurie jau buvo įsigiję automobilį, vykdavo į Gardiną ir kitus aplinkinius Baltarusijos miestus netoli Druskininkų. Štai ten galima būdavo nusipirkti drabužių, kurie kažkiek primindavo nufotografuotus madų žurnale. Kartais mano draugių tėvai pasiūlydavo man vykti kartu. Būdavau laiminga.
Mano klasės merginos kaip tik tuo metu ėmė rodytis mokyklos užklasiniuose būreliuose vilkėdamos dieviško grožio smarkiai aptemptomis kelnėmis specialiai nutrintomis siūlėmis. Tik vėliau sužinojau jų pavadinimą – „džinsai“. Jie atkeliaudavo, tiesa, ne iš po prekystalio, bet tiesiog iš Amerikos. Mano gražiausi sapnai naktimis tapo apie juos – džinsus.
Mano gražiausi sapnai naktimis tapo apie juos – džinsus.
Stvėriau kartą močiutę už rankos, parodžiau pro langą mano draugę, mūvinčią mano svajonių drabužiu – džinsais. Dar kartą liepiau pakartoti istoriją apie savo gerokai vyresnę seserį, kuri emigravusi į Ameriką. Visa giminė tai žinojo. Dar dabar atsimenu keistą mano močiutės sesers vardą – Tapilė. Kartais močiutės brolis, gyvenantis kaime netoli Alytaus, jai rašydavo į Ameriką laiškus ir juos atveždavo močiutei, kad ji pridurtų savo naujienas. Tapilė atsakydavo. Puikiai prisimenu tuos magiškus laiškus su įspūdingu trispalviu pašto ženklu, išmargintu dailiomis žvaigždutėmis.
Vieną dieną pasodinau močiutę, kartu parašėme Tapilei laišką, aš net nupiešiau man labiausiai patinkančių džinsų modelį, pieštuku – šviesiai, ne tamsiai mėlynu nurodžiau tikslią spalvą. Užrašėme adresą, kurį radome ant vieno iš vokų, ir išsiuntėme.
Pralaukiau gerus metus, bet nieko – siuntinio nebuvo. Na o mano draugėms iš Amerikos siuntiniai reguliariai atkeliaudavo. Tapilė parašė močiutei laišką, jog džinsus anūkei išsiuntė. Bet jie taip manęs ir nepasiekė. Kažkur siuntinys pradingo pašte. O gal, kaip įtarė mano tėtis, tetulė Tapilė tiesiog tokiu atsakymu gudriai nuo manęs išsisuko. Nes, tėčio žiniomis, niekam kitam iš giminių ji siuntinių taip pat nesiuntė.
Vėliau Tapilė netikėtai paliko šį pasaulį, ir man pažadėti džinsai sklandė tik mano sapnuose. Nors visi mano Druskininkų mokyklos draugai žinojo, kad siuntinys su džinsais iš Amerikos jau iškeliavęs. Skirtingai negu mano draugė, nemokėjau paslapčių saugoti.
Mano tėvai – mokytoja ir dailininkas – niekada taip ir neišmoko savo pareigų panaudoti, kad dukros gautų rūbų „per blatą“ iš po stalo. Buvau rubensiško sudėjimo mergina, laimei, įspūdingu biustu, tiesiomis kojomis. Bet į gražuolių puslapius vilkėdama ne iš po stalo pirktu medvilniniu kostiumėliu su milžiniškais taškais geltoname fone tikrai nebūčiau pakliuvusi. Atsistojusi priešais veidrodį supratau, kad atrodau patetiškai.
Neišmoko savo pareigų panaudoti, kad dukros gautų rūbų „per blatą“ iš po stalo.
Daug metų medvilninį kostiumėlį dėvėdavau paplūdimiuose prie jūros ir prie ežero. Ir nuoširdžiai jo nekenčiau. Visos mano vasaros praėjo nardant ledinėje Druskininkų Ratnyčėlėje, į kurios ledinį vandenį šiandien turbūt neišdrįsčiau net kojos įkelti. Tai gražiausi mano prisiminimai, jei jų nedrumstų mintis apie taškuotą medvilnės kostiumėlį.
Tą mokslo metų pabaigos vasarą, kai mano draugė užsilipusi namuose ant komodos pademonstravo man savo naują bikinį ant dailios baleriniškos figūros, pajutau, kad man trūko kantrybė. Grįžusi į namus paklausiau mamos: nejaugi iš tavo auklėjamos klasės nė vienos mokinės mama nedirba „univermage“? Aš irgi noriu importinio maudymosi kostiumėlio.
Aš irgi noriu importinio maudymosi kostiumėlio.
Žinoma, kad dirba, pasakė mama. Bet ji tikrai nesižemins, galiu net nesvajoti. Pasakė ir viskas. Verk kiek nori, penketukų nešk daugiau už kitas mano drauges, bet mano mamos išdidumo nepalauši.
Vis dėlto nepriklausiau tų vaikų kategorijai, kurie išduoda savo svajones. Tol neatlyžau nuo mamos, kol visgi sužinojau jos auklėjamosios klasės mokinės pavardę. Ir pareiškiau, jei manęs nenuvesi tu, nueisiu pati ir pasakysiu, kieno esu dukra.
Galiausiai mama po pamokos pasikvietė savo mokinę, papasakojo jai apie mano užsispyrimą ir sugrįžusi namo pasakė: eik pati. Ji tavęs lauks. Štai pinigai. Pirk.
Taip aš įsigijau savo pirmąjį importinį maudymosi kostiumėlį.
Taip aš įsigijau savo pirmąjį importinį maudymosi kostiumėlį. Kainavo jis dukart daugiau, negu medvilninis. Nebuvo mėlynas, gėlėtas. Nebuvo baltas, kaip mamos.
Tai, ką aš pamačiau „po prekystaliu“, tapo dar viena mano gyvenimo drama. Juk tais laikais neišmaniau apie mados tendencijas. Žurnale „Banga“ mačiau tik itin lieknas gražuoles, bet jos nebuvo panašios į mane. Išvydusi dvidešimt skirtingų modelių kostiumėlių mažuose dailiuose celofano maišeliuose, apstulbau – kurį dabar išsirinkti?
Kadangi mano mamos mokinės motina skubėjo, kad kažkas mūsų sandėlyje nepamatytų, susierzinusi pasakė: „Greičiau, Jurga, rinkis“. O man nuo įvairovės svaigo galva. Vienas kostiumėlis man atrodė gražesnis už kitą. Kol prekybininkė nukirto: „Imk šitą ir eime greičiau prie kasos.“
Paklusau. Sumokėjau pinigus. Tai buvo rūdžių spalvos aukštos kokybės kostiumėlis su dailia metalo furnitūra. Itin prabangus, matinės tarsi žoržetas medžiagos. Bet dizaino prasme – lygus nuliui.
Vis dėlto daugybę metų jį vilkėjau, nes buvau išleidusi tėvų pinigus. Vilkėjau ir vėl nekenčiau. Su mano ego nei jo audinys, nei kokybė nieko bendra neturėjo. Aš norėjau kažko kito. Bet pati nežinojau, ko.
Štai dabar stovėdama Italijos butike perku dar vieną sezono kostiumėlį. Baltą kaip sniegas. O sezono pabaigoje įsigysiu dar vieną. Žinau, kad visi bus naujausių šių metų mados tendencijų. Kad jie visi taps mano sielos dalimi. Kad juos būsiu įsimylėjusi. Nes drabužis – kaip gėlė. Jei tu jį myli – jis tau atsidėkos žydėdamas, tave išskirdamas iš minios. Bet jei jo nekenti, o dangau...
Dabar aš jau žinau, kas yra didžiausia gyvenimo prabanga. Tai – sugebėjimas rinktis. Ir tokiu būdu išvengti neapykantos savo spintai, sau.
Tiesa, nuo savęs juk nepabėgsi. Mano paplūdimio „aukso“ krepšy – dar vienas baltas kostiumėlis.
Iš lyg plytelės, kurios netrukus gali subyrėti, sudėlioto mikropluošto.
