Jurga Jurkevičienė iš Romos: Veidrodėli, pasakyk – ar man tinka retro kelnaičių bikinis?

Esu priklausoma nuo paplūdimių. Mano gražiausiose nakties fantazijose – traškantis perlamutro kriauklių sluoksniu padengtas Zanzibaro pakrantės smėlis, lyg miražas atspindintis saulės zuikučius. Vaikystės laikų Nidos kontrastas: grėsminga šėlstanti jūra ir spengianti tyla ankstų rytą, kai baltame smėlyje – dar nė vienos gyvos pėdos, tik šarvuočio išartos horizontalios vagos.
Jurga Jurkevičienė
Jurga Jurkevičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Teatleidžia Dievas man už nekaltą vujarizmą. Bet nėra didesnio malonumo, kaip panašaus peizažo fone stebėti naujausias mados tendencijas. Nesvarbu, kokiame pasaulio krašte. Ant saulės ištobulintų vyrų ir moterų kūnų.

Pamenu vaikystėje dievinamą Baltiją. Sausakimšus pliažus, Palangos ir Nidos kopas. Plyšaujančius radijo imtuvus „WWF“ ant kas antro smėlyje ištiesto dekelio, „Lato z radiem“ – Lenkijos radijo stotį su fantastiškais pageidavimų koncertais. O, tai buvo visų metų svajonių įsikūnijimas – atostogos Baltijos pajūryje.

Niekas tais laikais kažkodėl nebijojo saulės, tai buvo nemokama gamtos dovana. Kaip ir juokingai kainuojantys vidurdienio pietūs, atstovėjus milžiniškas eiles prie stiklo kubą primenančių valgyklų. Dar dabar atsimenu apetitą dirginančius aromatus. Šaltibarščiai, guliašai, mano dievinama jaučio širdis tirštame baltame padaže, bulvių ir grikių košės, šalia – plonytės šiek tiek parūkytos dešrelės sasiskos. Su aromatingomis garstyčiomis. Saldžiarūgštis džiovintų kriaušių ir slyvų kompotas. Desertui – saldi kleckučių sriuba, varškės apkepas su uogiene arba mėlynių šaltanosiai (Dzūkijoje juos vadiname mėlynių kleckais).

Ir dešimtys sulaižytų per dieną ledų porcijų. Aš labiausiai mėgdavau kavos skonio, minkštame vaflio puodelyje. Tokios nepakartojamos tais laikais buvo pajūrio atostogos.

Niekas, kiek pamenu, paplūdimyje nesitepdavo jokiais kremais. Tie, kurie buvo baltesnio gymio, grįžę iš paplūdimio vakare į poilsio namų kambarį mirkydavo paklodes į kalio permanganatą, malšindavo dar nepradėjusios luptis odos skausmą. Kai kas tepdavo nugarą kefyru ir gynėsi nuo įdegio visokiais kitais liaudiškais metodais.

Pliaže vaikams būdavo griežtai liepiama išsimaudžius jūroje nesupainioti medžio lentučių grįžimo takelio. Priešingu atveju saulės voniomis besidžiaugiantiems tėvams tekdavo bėgti pas gelbėtojus atsiimti pasiklydusių atžalų. Paskui šiek tiek ant jų įtūžti, bet neilgam. Juk jokių navigacijų tais laikais nebūdavo. Tad nieko keista, kad apgavus intuicijai, visiems nors kartą teko pasiklydimo siaubą išgyventi.

Paplūdimiai ir atostogos visada buvo didesnės rizikos zona išsekusiems nuo darbų gimdytojams. Todėl įtampos, kad „kažkas vis tiek atsitiks“ atostogų metu pajūryje, taip pat netrūkdavo. Nepaisant įvairiausių nesklandumų, aš pati Baltijos pakrantėje atgimdavau. Išsivyniodavau tarsi iš kažkokio seno rūbo kaip vikšras iš kieto kokono. Pajusdavau neįtikėtiną laisvės ir grožio geismą. Įkvėpdavau pasaulį iš naujo.

Išsivyniodavau tarsi iš kažkokio seno rūbo.

Tačiau nuo vaikystės turėjau bjaurią ligą – odos alergiją. Ne vienas garsus Lietuvos odos ligų specialistas bandė įvairiausius eksperimentus kaitaliodamas maistą, hormoninius tepalus, o vienas net skyrė stiprius kepenų vaistus, atseit čia jos kažko neskaido. Tačiau nė vienas nesugebėjo atrasti tinkamų vaistų išgydyti šlapiuojančias žaizdas.

Vienintelė stebuklinga vakcina buvo kaitri saulė, sūrus jūros vanduo, pajūryje kvėpuojamas jodas, vitaminas D. Kuo daugiau valandų tarsi koks ruonis mirkdavau druskos prisodrintame vandenyje, tuo labiau mano oda traukė saulės spindulius ir netrukus tapdavo lygi ir švelni tarsi persikas. Nei mano veidas, nei kūnas niekada nedegdavo raudona spalva ir nesilupdavo. Po dienos kitos Palangoje tapdavau panaši į metisų genties moterį, tokio keisto gelsvai rusvo atspalvio.

Po dienos kitos Palangoje tapdavau panaši į metisų genties moterį, tokio keisto gelsvai rusvo atspalvio.

Dėl nuolatinio buvimo saulėje be jokių skėčių tas įdegis ilgam pažymėdavo visą mano kūną. Tada jausdavau kažkokį neįtikėtiną pakilimą virš visko, kas dedasi pasaulyje. Tikriausiai panašiai jaučiasi ant grožio konkurso podiumo užlipusios moterys. Matyt, poveikį sukeldavo saulėje įkrautos energijos baterijos. Iš laimės tiesiog nesitverdavau savame kailyje.

Mano mama mėgdavo kaitintis kopose, o tėtis pliažų negalėdavo pakęsti. Pasėdėjęs vos kelias minutes saulėje tuoj pradėdavo skųstis kylančiu kraujo spaudimu. Žinodavome, kad jei po valandos paplūdimyje „nesusivyniosime meškerių“, gali tekti praleisti atostogas Palangos ligoninėje arba Nidos ambulatorijoje.

Kol vieną vasarą mums su mama šovė geniali mintis pasiūlyti jam – dailininkui, moterų aktų piešėjui, į paplūdimį pasiimti milžinišką savo vatmano bloknotą, o vėliau ir molbertą. „Vasaros pabaigoje turėsi nuostabų „moterų paplūdimiuose“ ciklą. Tik pagalvok, kokią originalią parodą surengsi. Sėsk ant kopos tvorelės ir paišyk.“ Aš dar pridūriau iš savo pusės – „Atkreipk dėmesį, tėti, kokie nuostabūs maudymosi kostiumėliai, skrybėlaitės, saulės akiniai.“ O štai ten viena gražuolė – be viršutinės bikinio dalies – rodydavau žvilgsniu. Bet jis jau seniai būdavo pastebėjęs.

O štai ten viena gražuolė – be viršutinės bikinio dalies – rodydavau žvilgsniu. Bet jis jau seniai būdavo pastebėjęs.

Mūsų su mama idėja pasiteisino – dailininkui, moterų aktų piešėjui, Baltijos paplūdimiuose nuo tos dienos atsirado, ką veikti. Iš tiesų, gimė naujas vėliau netikėtą pasisekimą turėjęs atostogų ciklas. Kaip bebūtų keista, nė viena be atskiro prašymo pozuojanti moteris į dailininką akmens nesviedė. Netgi tos, kurios iš pirmo žvilgsnio neatrodė tobulos, greičiau atvirkščiai – nužengusios iš Rubenso drobių, pernelyg apvaliais klubais ir išraiškingais biustais, dailininkui su malonumu paslapčia pozuodavo. Netikėtai pasijutusios svarbios, ypatingos, gražios, įdomios tam keistam vyrui su balta kepuraite, kuris, užuot papūdimy ilsėjęsis, meistriškai valdo pieštuką, kaitalioja juodas kreidelių anglis, raudonas sanginas.

Visos kopų moterys lyg netyčia kantriai lyg sustabdytame kino kadre pozuodavo, pastebėjusios profesionalo piešėjo judesius. Po kelių minučių lyg atsakydamos į nebylų dailininko pageidavimą pakeisdavo pozą, grakščiai atmesdavo plaukus, išriesdavo nugarą. Kai kurios išdrįsdavo paprašyti žvilgtelėti į baltą lapą. Bet tai buvo kur kas mažiau svarbu nei atsiduoti pozavimo palaimai, išsiskiriant iš kitų. Pasijutus nugalėtoja, dailininko iš daugybės kitų atrinktu modeliu.

Mums su mama nesinorėdavo nieko daugiau, kaip tik atsukus veidą į saulę atvira nosimi traukti nuostabų Baltijos orą. Mes net nepastebėdavome, kaip ir pačios kartais pakliūdavome tarp pozuojančiųjų, ypač mano mama, kurios kūno formos visada atrodė tobulos, be trūkumų, panašiai kaip Salvadoro Dali žmonos Galos. Tik mama buvo šiek tiek žemesnio ūgio.

Aš pati, tiesa, tuo metu domėjausi visai kitu.

Aš pati, tiesa, tuo metu domėjausi visai kitu. Mažiausiai man rūpėjo tapti tėčio įkvėpimo objektu. Vos kelioms minutėms sugrįžusi iš mano dievinamų Baltijos bangų išdžiūti negalėdavau atsigėrėti įdegusiais kūnais. Saulės miražuose dažnai paplūdimyje aptikdavau mano vyro idealą – rusų tapytojo Michailo Vrubelio „Sėdintį Demoną“. Kuris mane svaigino milžiniškais rankų bicepsais ir mėlyno šilko kelnėmis, griežta nosimi, ilgais plaukais. Ne, labiausiai mane jaudino jo sėdėjimo poza. Visa jo vyriška ir tuo pat metu trapi būtis buvo įkūnyta Demono judesyje. Rankomis apglėbęs kelius, juodai įdegęs, šviesiomis akimis mistiškas vyriškos lyties personažas man atrodė toks romantiškas, jog ilgam užsisvajodavau.

Kol mano žvilgsnis neužkliūdavo už mano tėčio piešinio.

Kol mano žvilgsnis neužkliūdavo už mano tėčio piešinio. Žvelgdavau į vatmano lape gimstančią grakščią figūrą ir lengvai žvilgsniu identifikuodavau kopoje pozavimui išsirinktą objektą. Tą vasarą išmokau atpažinti gražias ir truputį gražesnes už kitas moteris. Jas mintimis vadinau Veneromis ir Afroditėmis, baltais lyg iš marmuro iškaltais kūnais, įgijusiais kitokį atspalvį saulėje. Nors tos, kurios atrodė gražesnės už liekniausias ir ilgiau išlikdavo atmintyje, tikrai nebuvo tobulos. Kažko jose buvo daugiau nei vien dailios ilgos kojos, plona talija, grakštūs klubai. Pažvelgusi į dirbantį tėvą aptikau, kad dailininką labiau traukdavo įdomus judesys, keista moters sėdėjimo poza, atsipalaidavimo akimirksnis, žvilgsnis iš po skrybėlaitės brylių.

Dailininką labiau traukdavo įdomus judesys, keista moters sėdėjimo poza, atsipalaidavimo akimirksnis.

Jam rūpėjo nuotaika. Tokie eskizai atrodė patys įdomiausi. Bet nuotaiką atspindėti mokėjo ne visos moterys.

Tuo metu mane traukdavo kitokios kūno formos. Net ne formos, o kūno detalės. Už jų greitai užsikabindavo mano liguistai nuo estetikos priklausomas žvilgsnis. Galėdavau valandų valandas studijuoti moters kaklo ir nugaros, tarsi išlenktos burės liniją, sėdmenų išlinkimą, dilbių grakštumą, balerinišką blauzdos ir šlaunies susijungimo kampą. Kraują kaitindavo ant siauros nugaros ir talijos lašantys šlapi garbanoti plaukai, kai mano „modelis“ išdygdavo prieš mane, netikėtai parbėgęs arba parbėgusi iš ledinės jūros.

Įsitaisiusi ant dekelio smakrą įsmeigusi į smėlį atsargiai stebėdavau nė kiek ne mažiau mane dominančių vyrų kūnus. Tiesius ir dailius pėdų pirštus, Achilo sausgysles, raumeningas blauzdas, plokščius tamsia vario spalva įdegusius torsus, kuriuos, kaip vėliau sužinojau dirbdama šalia Milano madų podiumų, italai vadina pancia alla tartaruga (liet. lyg vėžlio šarvas). Vyrai vilkėdavo prigludusias mikropluošto plaukikų glaudes, nes kelius siekiančių šortų vandenyje niekas tuomet nebūtų galėjęs įsivaizduoti.

Paplūdimyje kaitrią liepą, rugpjūtį vyrai ir moterys man atrodydavo kur kas tobulesni nei gatvėje. Jie niekada niekur kitur neatrodė tokie patrauklūs, kaip ten, ant balto smėlio, mėlyno dangaus fone tinklinio aikštelėje, nerdami į bangas, išsitiesę kopose. Jokiu kitu metų laiku žmogaus kūnas man taip neprimindavo Auguste'o Rodino skulptūrų, kaip paplūdimyje, padengtas tamsia įdegio spalva. Tas įdegis tarsi įtempdavo mano pačios odą, išlygindavo visus nelygumus, nugludindavo visus kampus. Pati sau primindavau kažkurią Graikijos deivę. Ir kaip tokia būsena neužtikrins dvasios pilnatvės? Jausdavau aistrą gyventi, provokuoti, erzinti.

Mėgstamiausias mano laiko praleidimas po paplūdimio būdavo stalo teniso aikštelė, kurioje kaskart įsigydavau naujų gerbėjų. Ne vien dėl keistesnio už kitų mano įdegio, kuris patobulindavo mano veidą ir paauglišką kūną. Tėtis – praeityje garsus stalo tenisininkas, buvo pamokęs įvairiausių ping-pongo triukų. Mano galva, stalo tenisas iki šių dienų išliko vienu labiausiai provokuojančių priešininką dvikovų. Ne tik dėl kamuoliuko atakų, bet ir dėl žaidėjų vilkimų kostiumų. Raumeningos juodos šlaunys iš trumpų sijonukų neretai blaškydavo atakuojančiųjų dėmesį.

Tais laikais nebuvo galimybės įsigyti kažkokių mados tendencijas atspindinčių drabužių.

Tais laikais nebuvo galimybės įsigyti kažkokių mados tendencijas atspindinčių drabužių. Tačiau lenkiški žurnalai „Kobieta i zycie“ taip įaudrindavo vaizduotę dar žiemos metu, jog labai aiškiai regėdavau atostogų pajūryje eleganciją. Drabužių modelius nusikopijuodavau ant popierinių lėlių. Vėliau močiutę įpareigojau vąšeliu nerti tinklines mano nupieštas ir iš laikraščio iškirptas palaidines, mamą siūti gėlėtas kartūno sukneles, o pati virbalais megzdavau žavius megztinukus.

Kol galiausiai ruošdama lagaminą Palangai nusprendžiau susikurti retro – o tai reiškia, visai kitokios formos, aštuntojo dešimtmečio Brigitte Bardot stiliaus bikinį, su paaukštintomis kelnaitėmis, kokį mačiau žurnale. Vaistažolių spalvos, šiek tiek primenantį žvejų tinklą, šiandien jį pavadinčiau vintažiniu. Tada dar nežinojau panašaus termino. Atsistojusi priešais veidrodį apstulbau – nebuvau mačiusi nieko labiau aistrinančio.

Nebuvau mačiusi nieko labiau aistrinančio.

Praėjusį savaitgalį baia di Calamoresca (liet. Kalamoreskos įlankoje) Toskanoje vėl paleidau fantazijų vadžias, kaip jau senokai buvo atsitikę. Mano vujaristės instinktas iš naujo atgimė. Toskanos moterys nėra itin dailių veidų, atvirkščiai, jie gruboki, kaip ir duslūs vyriški balsai. Tačiau jų kūno formos... Seniai paplūdimyje nebuvau mačiusi taip įkvepiančių kūno linijų. O gal mano dėmesį tiesiog patraukė lyg nuo madų podiumo nužengę kostiumai?

Nors paplūdimyje dailiąją lytį paprastai lydi aukšti vikingus primenantys barzdoti Toskanos vyrai. Itin vyriški, įdegę, ant kūno – jokio papildomo kilogramo. Tačiau dailiosios lyties atstovių skulptūriškai tobulos kūno formos tiesiog spinduliavo ypatingą grožį, praeities dešimtmečių stilių. Nesvarbu, kokio amžiaus tai moterys, kiek aplink jas žaistų vaikų, toskanietės atrodė lyg modeliai ant naujausio sezono mados podiumo.

Galbūt vaizdas atrodė nepriekaištingas dėl to, kad viskas šių moterų garderobe atrodė harmoninga, iki detalių apgalvota. Juk Italija yra ta šalis, kurioje paplūdimys nėra vien atostogos. Tai tikras gyvenimo būdas. Paplūdimiai yra privatūs. Visai vasarai išperkamas skėtis su dviem sudedamomis lovelėmis.

Bet tai tik viena menka dalis lyginant su garderobo stiliumi. Kaip svarbu, kokio atspalvio rankšluostį pasikloti ant šezlongo. Kokį paplūdimio krepšį pasikabinus ant rankos įžingsniuoti mediniu takeliu į privatų pliažą. Su kokiomis – ikoninėmis Brigitte Bardot šlepetėmis, dekoruotomis jau ne koralais ir turkiais, kaip pernai, o rožinėmis flamingų plunksnomis, su milžiniškais saulėje mirguliuojančiais kristalų auskarais ausyse, tos pačios kolekcijos karoliais, apyrankėmis ant riešų ir pėdų, akinančių perlamutrine nagų spalva. Smarkiai kontrastuojančia su dykumos smėlio atspalvio tvilo tunika.

O koks svarbus dailus kūno įdegis.

O koks svarbus dailus kūno įdegis. Juk ant įdegusio veido įspūdingai atrodo rokoko stiliaus „Dolce & Gabbana“ akiniai, kurių milžiniškos išraitytos formos primena aukso rėmų veidrodžius. Perskaityti madų žurnalams išsitiesus ant rankšluosčio jau kur kas labiau nei provokuojantys „Dolce & Gabbana“ tinka vintažiniai – „F“ raide pažymėti seserų „Fendi“ skaidraus stiklo optiniai akiniai.

Neverta tikėtis, kad paplūdimyje nebūtina kosmetika. Ir dar kaip. Specialus elegantiškas „mini bag“ (liet. mažas krepšelis) specialios pliažo kosmetikos su E.Marinella logotipu – tiesiog būtinas. Pilnutėlis apsaugos priemonių. Juk saulė jau nebe ta kaip mano vaikystės Baltijos pajūryje laikais.

Dar svarbiau išsitraukti uoslę į pasiutimą aromatu varantį naujausią „Lancaster“ „acquatoniką“ (liet. drėkinimo vandenį), kuris įsodrina jau šveitimo procedūras atlikusį kūną su ruduoju „Biopoint“ cukrumi ir žalios arbatos lapeliais. Lūpas brūkštelėti „Collistar“ hialurono rūgštimi drėkinančiu blizgiu pieštuku „Gloss Ultrabrillante“.

Tik truputis egoizmo, tik toks mažytis dėmesys sau, savo elegancijai – ir atgimimas, išsivyniojimas iš seno kokono šios vasaros paplūdimy garantuotas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis