„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Jurga Jurkevičienė. Kaip aš ispanus mokiau nekepti alyvuogių aliejuje – pasimokykit ir jūs

Svajonių šalis Ispanija. Kaip norisi pabėgti iš namų ten, kur šilta, nėra žiemos pėdsakų, pandemijos statistiką kasdien į galvą kalančios televizijos. Tenerifės sala iš Romos pasiekiama lengvai, greitai, nebrangiai. Bėda tik viena, jei nemoki būti ispanu, o tai reiškia, dėl nieko per daug nestresuoti, nerodyti ambicijų, užmerkti akis, viską praleisti pro pirštus, nebus ten taip jau gerai.
Jurga Jurkevičienė
Jurga Jurkevičienė / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Atsidūrusi Tenerifėje pirmiausia išgyvenau neįtikėtiną laisvės ekstazę.

„Viskas įskaičiuota“ formulė viename prašmatnių Los Gigantes pietvakarinės salos teritorijos viešbučių, sustabdžius kasdieninį turbo ritmą Romoje, kuris vadinasi – anksti šokti iš lovos, vesti šunį, bėgti krosą, ruošti pusryčius, sėsti prie darbo stalo, gaminti pietus ir vėl prie darbo stalo, vesti šunį, ruošti vakarienę ir plauti indus, ir dar galybė nepaminėtų – atrodė tarsi netikėtai ištikusi mirtis ir po jos – pakliuvimas į rojų.

Vienintelis rūpestis – atsikelti laiku ir dar suspėti į pusryčius. Juk kelionė, kaip ten bebūtų, užtruko beveik visa dieną, nors neįtikėtinas ispanų sumanumas į „Iberia express“ lėktuvą tiek Roma–Madridas, tiek ir Madridas–Tenerifė sodinti keleivius dešimtimis pagal numerius, pradedant nuo lėktuvo pabaigos, ir išlaipinti tokiu pačiu principu, pradedant nuo pradžios, sukėlė tikrą susižavėjimą.

Jokio kitų oro linijų įprastai sukeliamo chaoso, stumdymosi, lagaminų kritimo ant galvos. Viskas pagal planą, nors kelionės išvakarėse iškankino nežinia, koks bus Tenerifės reikalaujamas koronaviruso „molekulinis“ (it. molecolare) testas – „negativo“ (liet. neigiamas) ar „positivo“ (liet. teigiamas), atliktas Romos privačioje klinikoje, už kurį suplojome po 60 eurų. Atsakymas į mobilųjį telefoną atkeliavo likus vienai nakčiai iki skrydžio.

Nors mūsų pusryčiai – tik vienas ragelis milžiniško Los Gigantes uolos kalno atokaitoje įsikūrusio viešbučio „self“ serviso pasiūloje. Ispaniškasis ragelis – puikus, nė kiek ne prastesnis nei Romoje. Ir išspaustos mangų arba aistros (it. frutta di passione) vaisių sultys, tirštos, kvepiančios.

Tiesa, savo kambaryje prisiuosčius iš Romos atsigabentu kavinuku pasiruoštos espreso kavos ispaniškosios restorane jau nesinori. Nors ji čia – visai pusė bėdos, iš automatu išvarvinamas espreso. Vis dėlto mūsiškė yra ta, kuri uoloje išskaptuoto viešbučio kaimynus einant pro mūsų apartamento duris skatina maloniai nusišypsoti – „a… italianos“.

Be kita ko, visi maloniai čia šypsosi, jokio rėkalojimo, pakelto tono, vaikų klyksmų ir mamų pamokymų, įprastų itališkų keiksmažodžių „cazzo“ (liet. vulgarus vyriškas intymus organas), kuris Italijoje skamba visur ir visada, reikia, nereikia.

Ispanų kalbos maniera iš tiesų maloni, elegantiška, sakinio pabaigoje intonacija lyg ir dainingai iškilusi į viršų, tarsi koks gundymas netikėtai ištirpsta pabaigoje, išleidžiant paskutinį atodūsį. Tai veikia itin raminančiai.

Tiesa, viešbučio personalas taip vergiškai nuolankiai kaip, tarkime, Egipte, nepadlaižiauja, tiesiog maloniai pasisveikina prasilenkdami ola (liet. sveiki), o tu atsiprašai pastojusi netyčia kažkam kelią „lo siento“. Beveik jaučiu kaltės jausmą jiems – culpes (liet. kaltė, atsiprašymas) – colpa, visai skamba taip, kaip itališkai, kad jie tokie švelniai paslaugiai malonūs.

Todėl rūpi tik kuo greičiau įsispirti į auksinius pliažo sandalus, užsimesti baltą maudymosi kostiumėlį ir juostuotą džemperį, nes juk palmes Tenerifėje pavasarį kartais palamdo stiprūs vėjai, o šezlongai – šeštajame aukšte ant stogo tarp pašildyto vandens baseinų – atviri gamtos stichijoms.

Kaip malonu paleisti garbanas saulėje, išsidrėbti ant lovelės tarsi denyje, išsitepus kūną kvapniu įdegio aliejumi. Viešbučio architektas suprojektavo jį tarsi kruizinį laivą, netyčia prisišvartavusį prie uolos iškyšulio. Ir klausytis, klausytis, klausytis relaksuojančio bliuzo žvelgiant į beribį okeaną.

Šis vaizdas į infinito (it. begalybę) vertas milijono.

Tiesa, mūsų pusryčiai žvelgiant į milžinišką Los Gigantes kalną, apgaubiantį okeaną, trunka vos kelias minutes. Bet visai nepanašiai nei Italijoje, apstulbina, kad per tą trumputį laiką kambarinės spėja pakloti lovas, sutvarkyti kambarį ir niekada nepriversti tavęs lūkuriuoti už durų.

Nors vienas keistumas – per savaitę nė karto nekeičiama patalynė, tik suklojama iš naujo, nors Italijoje, nežinia kuriems galams, keičiama kasdien. Nustebina ir tai, jog letto matrimoniale (liet. šeimyninėje lovoje) – du visai atskiri čiužiniai, ir jei esi įpratęs naktį apsikabinti savo mylimąjį, būtinai tarp jų įkrisi ir atsidursi ant medinio pagrindo.

Paprašytos sujungti čiužinius kambarinės šypsosi „bien, bien“ (liet. gerai, gerai), tačiau pageidavimo iki savaitės pabaigos taip ir neįvykdžiusios vis tiek šypsosi. Nežinia kodėl, ar kad, jų galva, miegojimas po viena antklode ant vienos paklodės, o ne dviejų atskirų atostogų metu gali pakenkti nuotaikai. O gal ne iš blogos valios, tiesiog turbūt nesupratusios prašymo.

Bet visa tai yra niekai palyginus su malonumu, kai šiek tiek įrunda kūnas ir sugrįžta jėgos, nusileisti žemyn akmeniniais laipteliais į juodą mėnulio paviršių primenantį akmeninį pliažą, kuriame dailioji lytis be baimės išsivaduoja iš liemenėlių ir natūraliai tarp uolų susiformavusiuose šiltuose baseinėliuose pasineria tarsi į SPA burbulinės vonios purslus. Iš pradžių vandenynas atrodo ledinis, bet tik pirmą akimirką. Kai kūnas tampa karštas įrudęs kaitrios saulės spinduliuose, atsigaivina ir siela.

Šiek tiek įrunda kūnas ir sugrįžta jėgos, nusileidi žemyn akmeniniais laipteliais į juodą mėnulio paviršių primenantį akmeninį pliažą, kuriame dailioji lytis be baimės išsivaduoja iš liemenėlių ir natūraliai tarp uolų susiformavusiuose šiltuose baseinėliuose pasineria tarsi į SPA burbulinės vonios purslus

Visai gretai stūksančiame kitame natūraliame baseinėlyje, kurį pamatome nuo šeštojo aukšto viešbučio stogo, susiformavusiame tarp uolų tarsi tarp dviejų delnų, vyksta tikra sodoma ir gomora. Kasdien iš viešbučio per penkias minutes ten nusigavę lepinamės dumblių terapijoje. Natūralus akmens barjeras apaugęs žaliais kvepiančiais dumbliais. Norint pakliūti ant baseinėlį nuo vandenyno skiriančio barjero reikia įlipti į vandenį apmaurojusiais slidžiais akmenimis. Atsargiai pastatyti koją, nepaslysti ir nepargriūti, nes esi visų, atradusių šį slaptą Dievo kampelį, tarsi ekrane stebimas, kuo greičiau pasinerti ir plaukti dešimt metrų jaučiant tarp kojų tarsi apsvaigusias nardančias žuvis.

Tik taip įmanoma pasiekti barjerą ir išlipus ant dumbliais padengto paviršiaus pamatyti išorinėje pusėje ropinėjančius milžiniškus krabus raudonomis kojomis. Sunkiausia tiems smalsuoliams, kurie įsigeidžia nufotografuoti krabus mobiliuoju. Tada tenka iškėlus ranką į viršų bristi iki barjero, rizikuojant, kad užlies netikėtai iškilusi ir į barjerą išsitėškusi banga. Bet krabų vaizdelis veikia taip raminamai – jie čia išgyvena sąstingio ekstazę nuo ryto iki saulėlydžio, kai dangų raižo dramatiški peizažai – nuo milžiniško dydžio vaivorykščių iki mistinius žvėris primenančių debesų, kiekvienąkart vis kitu laiku praryjančių saulę.

Ir tik nuo barjero atsukus vandenynui nugarą atsiveria paslaptingi tarp uolų vykstantys vaizdai: tarkime, mano fantaziją audrina „fotosesija“, kurią stebiu viena akimi, apsimesdama, jog studijuoju uoloje išskaptuotus laiptelius: dieviško grožio mergina įspūdingais afrikietiškų formų sėdmenimis tarp aštrių uolos briaunų pozuoja vaikinui – reporteriui.

Po geros valandos įmantrių pozų paaiškėja, jog joks jis reporteris, tiesiog stengiasi įamžinti savo draugės pageidavimą, juk peizažas – unikalus. O jei fotografija pavyks, bus ir atpildas. Už kitos uolos nusirenginėja juodaplaukė vidutinio amžiaus nimfa, krūtis dengiančiomis juodomis ilgomis garbanomis, ji čia plaukioja pusnuogė ant nugaros, lyg kokia undinė, akindama visus milžiniškais šaltame vandenyje dar labiau išsprogusiais speneliais ir siaurute bitės talija, išvarydama iš proto čia netyčia atklydusius ir tuos, kurie lankosi kiekvieną vakarą, nes stebėti ją tampa nepakartojamu ritualu.

Dar už kitos uolos atokaitoje aistringai bučiuojasi du jaunučiai vaikinai, išsinuoginę iki mikropluošto bikinių ir tai trunka, visai ne juokais, gerą, o gal ir daugiau, valandą. Net kyla mintis, jog jie tai daro specialiai vojaristams. Netrukus slidinėdami ir rizikuodami įkristi su visa galva į vandenį, atplaukia prie savo paliktų kuprinių, persirenginėja, laimingai žvelgdami vienas kitam į akis ir persimesdami ispaniškai „locha, locha“ (liet. beprotybė), iškeliauja. Kokia laisvės atmosfera, tikra beprotybė „locha“.

Ispaniškas paslaugumas ant stogo įsikūrusiame bare leidžia pasijusti tarsi šeicho žmonai

Ispaniškas paslaugumas ant stogo įsikūrusiame bare leidžia pasijusti tarsi šeicho žmonai. Keletas žodžių ispaniškai, kurie itin panašūs į italų dialektą, ir barmenai netrukus perpranta prioritetus – dievinamos pomidorų sultys – zumo di tomatos, kurių Italijoje tiesiog nėra ir malonumų ratas – kasdien vis tas pats, nesukeliantis jokios galimybės dėl ko nors suirzti, pajusti pavojų, diskomfortą. Nenusišypsoti ir nepadėkoti paslaugiems greitiems vyrukams, kurie tarsi nė minutei nesustoja.

Visa tai vyksta taip natūraliai, kaip moka tik ispanai. Jokios įtampos. Jokių nelieka minčių, kaip atrodai, bėdos dėl šukuosenos, grimo ir kitų Italijoje kamuojančių reikalų. Žvelgiant į Ispanijos televizijos vedėjų aprangą netikėtai atsipalaiduoji, neimi nieko į galvą – ispanai nėra išprotėję dėl stiliaus, šukuosenos, grimo ir galantiškų manierų priešais kamerą, troškimo aparire (liet. pasirodyti), tai taip akivaizdžiai televizijos ekrane pastebima – ypač kai ekranas viešbučio kambaryje – milžiniškas, o vaizdas – stereo.

Neįtikėtinos kokybės įvairiausi mėsos patiekalai erzina nosį artėjant vakarienei. Vaizdas prie savitarnos stalo verčia užmerkti akis žingsniuojant pro „makaronų“ skyrių, prie kurio darbuojasi vaikinas balta prijuoste. Aldelante (liet. pirmyn) jis rodo jau iš anksto išvirtus makaronus, sraigtelius (it. fusili), jis išmintingai juos parinko trijų spalvų, padažas – raudonas, pomidorų, pagamintas iš anksto, semiamas samčiu ir užpilamas ant makaronų, pabarstomas tarkuotu sūriu. Jokių čia patikslinimų – koks sūris, kokia passata (liet. pomidorų tyrė), rūgšti ar nepramoninė, koks aliejus, su polifenoliais ar be. Prie makaronų stalo – nedidelė eilutė, tik joje – nė vieno italo. Vis dėlto makaronus valgančių daug – vokiečių, prancūzų, ispanų.

Mane labiau domina žalios mėsos rūšys, kurias čia pat, parodžius pirštu – questo (it. šitas) griliuoja kitas vaikinas balta prijuoste. Ant metalo plokštės – įvairių rūšių kraujingi žavūs pjausniai, patanegra (liet. juodos kiaulaitės), cabra (liet. ožkiena), manzo (liet. jautienos išpjova), paukštiena – antiena ir strutiena, ryžių keptuvė su jūros gėrybėmis – paelija. Šalia – įvairiausios žuvys, ypač kokybiškos, kardžuvė ir lašiša, dorada ir jūros ešerys, taip pat pesce povero (liet. varguolių) kategorijai priskiriamos, o tai reiškia – ne baltos, o raudonos žuvies – skumbrės, forelės, sardinės, itin vertinamos šiuo metu Italijos restoranuose.

Formulė „viskas įskaičiuota“ šį kartą pasitvirtino, jokio poreikio ieškoti restorano, norint paragauti vietos skanėstų, nors vis dėlto vienos išvykos į Orotava miestą metu niekaip neatsisakėme vėlyvų pusryčių su caffelatte (liet. kava su pienu), mūsų vadinama garsioji kava – „latė“, tik ne milžiniškame XXL puode, o mieloje likerio taurelėje.

Rūstaus žvilgsnio aštuoniasdešimtmetis mesero (liet. padavėjas) piktai nuliejo mano balto sijono pernelyg aukštą skeltuką lyg jo barui sukelčiau pavojų, nors net ankstų rytą čia viskas skendi prieblandoje tarp malonius seno kaimiško sandėliuko kvapus skleidžiančių ant balkio sukabintų chamon (liet. brandintų kumpių). Tačiau netrukus vis dėlto sugrįžęs prie svetimšalių – juos lengvai atskiria nuo vietinių – užsirašo, kad norime dviejų rūšių tapas (liet. sumuštinių).

Ispaniškai pagamintas karštas tapas po kelių minučių jau tirpsta burnoje. O prisiminimas apie jį jau tą pačią dieną priverčia užsukti į pirmą maisto butiką ir nusipirkti chamon iberico (liet. aukštos kategorijos ispaniško kumpio), anties kepenėlių pašteto, pelėsinio sūrio, figų marmelado. Visa tai – ingredientai, kuriuos sudėliojant vieną ant kito stebėjau ispanas gamino mūsų tapas.

Sugrįžusi į namus pabandžiau pakartoti – ant traškios duonos užmečiau chamon iberico (liet. kumpio) peršviečiamą juostelę, ant jos – ančių pašteto ir figų marmelado. Jau buvau įjungusi orkaitę iki 200 laipsnių, įkišau vos dviem minutėms. Visi gyrė mano ispanišką patiekalą, vis dėlto kumpis man atrodė pernelyg išsausėjęs ir tapas (liet. sumuštinis) taip neištirpo burnoje, kaip Orotavos tamsiajame bare, įsigėrusiame chamon (liet. kumpių) kvapo.

Sugrįžimo išvakarėse vis dėlto neištvėriau prie self serviso darbastalio nepamokiusi ispano, kaip nesugadinti nuostabiausios kardžuvės. Pesce spada (liet. kardžuvės) kraujingas kepsnys man atrodė žavus, vertas teisingo pateikimo. Nors daviau sau žodį nesusinervinti dėl nieko, nekelti įtampos, vis dėlto greičiausiai apsilankymas kitame Tenerifės krante Los Americas vietovėje privertė suirzti. Sukti ratus serpantinais vertė ne noras pažinti kitokią Tenerifės dalį, nei Los Gigantės, bet būtinybė pasidaryti viešbučio užsakytą sugrįžimo testą, kurio bus reikalaujama Italijoje. Dėl jo teko važiuoti apie dvidešimt kilometrų kertant neįkvepiančius peizažus, primenančius Egipto kurortus, galiausiai, netoli kapinių (isp. cementeros) įžengti į privačią ambulatoriją, kurios vaizdas idealiai atkartojo kažkokią mintyse likusią iš vaikystės Lietuvoje, o baltu chalatu vilkintis medikas Antonio Marquezas atliko mums nosies testą ir liepė laukti pusvalandį, kol atspausdino Antigeno Sars-COV-2 resultado normalide.

Visa tai užtruko taip ilgai, o gal tik taip atrodė, nes buvo labai gaila kasdieninio įpročio išsitiesti ant viešbučio stogo saulėje ir prieš pietus nusileisti laipteliais į ledines vandenyno bangas.

Turbūt tai ir buvo priežastis susinervinti bestovint eilėje prie griliuojamos žuvies, nes pasąmonė ėmė vėl lyginti tris valstybes – Ispanija – Lietuva – Italija. Štai čia į galvą įsibrovė išganinga mintis, kodėl neretai matau neteisingai naudojant grilinę ketaus keptuvę Lietuvoje ir kodėl per mūsų gastronominius renginius restoranų šefai stebėdavosi, kad man ketaus keptuvė neprisvyla, o jiems – taip.

Tenerifės Los Gigantės šefas mane akino kiekvieną vakarą, o pastebėjau tik dabar – įkaitusį metalo pagrindą jis pirmiausia šlakstė aliejumi. Tiesa, ispaniškas jo aliejus – nieko panašaus į tą aliejų, apie kurį kalbame jau dešimt metų mes, aukščiausios kokybės su polifenoliais. Ne, tai – ispaniškas aliejus, štai kur „šuo pakastas“, štai kodėl lietuviai amžinai klausia, ar galima ant alyvuogių aliejaus kepti?

Štai kodėl lietuviai amžinai klausia, ar galima ant alyvuogių aliejaus kepti?

Jie taip matė aliejų naudojant Ispanijoje. Taigi, ispaniškasis gamybos procesas atrodo taip: šefas pašlaksto aliejumi karštą metalo skardą, užmeta kepsnį, apverčia ant vienos pusės ir kitos, deda jums į lėkštę, po to metalo lentele nuskuta skardą, ir deda kitą. Juk mėsa, žuvis prisvilo. Kitaip ir būti negali.

Aš, nežinia ar dėl emocijų, sukeltų privačioje ambulatorijoje, kuri man priminė kraujo tyrimus vaikystėje, ar dėl kokių kitų priežasčių, pirštu parodžiau šefui – no, no, no.

Aliejaus, no, nereikia. Plyta karšta, ok, dėk, sinjorino, kardžuvės kepsnį ant vienos pusės, nevartaliok, minutė, kita, ir gana. Ant kitos pusės – minutė, kita, ir – į mano lėkštę. Basta, finito (liet. baigta).

Tik tada aliejus pilamas ant viršaus, ant mėsos ar žuvies kepsnio. Bet gal aš klystu? Juk vėlgi, koks tas aliejus? Ne, tikrai ne tas, kokio norėčiau, kuris kvepia žole, o ne riebalu. Tik toks pagardintų, o ne pašlykštintų mano kardžuvės kepsnį. Toks kokio Italijoje yra penkių, keturių ar apskritai be žvaigždučių viešbutyje, visada aukščiausios kokybės.

Tada kepsnys bus toks, kokio nebuvo Ispanijoje.

Be jokių padažų. Be jokių – nei raudonų, nei žalių, nei česnakinių. Be jokių salza.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs