Už mano nugaros – kinematografo ne kartą įamžinta Spoleto Duomo aikštė su aukštyn šaunančiais lyg amfiteatre laiptais, kairėje – „Fendi“ mados namų vardu paženklintas teatras. Žengiu pro katedros duris, atsargiai dedu pėdas ant „Cosmati“ grindų mozaikos ir jaučiu, kaip lengvai atsiplėšiu nuo žemės.
Iš tikrųjų esu ne Italijoje, ne Umbrijoje, ne Spoleto katedroje. Priešais mane – Druskininkų turgelio elegantiška senutė Marija Felicija. Baltus laiko išblukintus plaukus sukėlusi į viršų, persirišusi šilko kaspinu lyg prabangiausiu „Dolce&Gabbana“ deimantais inkrustuotu lankeliu. Siauras kaklą vos atidengiantis išblukęs nertinukas tvarkingai susagstytas perlamutro sagomis. Specialiai sutrumpintos rankovės, trapios plaštakos plonais grakščiais pirštais. Šios baleriniškos rankos švelniai rūšiuoja darželio gėles.
Ji šypsosi pati sau tuo metu, kai žvelgia į savo gėles ant prekystalio. Iš jos manierų sklinda neregėtas didingumas.
Man neretai kyla klausimas, ką anksčiau veikė ponia Marija Felicija, prieš atsidurdama Druskininkų turguje, už prekystalio, tarp kitų senų močiučių. Moters manieros man nė kiek neprimena eilinės turgaus prekeivės, kaimo darželio savininkės, nei Druskininkų apylinkių ūkininkės. Ponia Marija Felicija dvelkia kažkokio seno iškilaus Lietuvos dvaro istorija. Jos išdidžiame žvilgsnyje tiek daug nostalgijos ir aristokratiškumo, jog net apsidairau aplinkui – gal aš sapnuoju, gal esu visai ne turguje, o kokiame garsiame Ilzenbergo ar Smetonos dvare.
Aš renkuosi ryškiausių spalvų Marijos Felicijos lelijas, astras, flioksus – taip keistai mano vaikystėje pamėgtos gėlės Dzūkijoje vadinamos – geltonas ir baltas ramunes, ir teiraujuosi, ar ji žinanti, ką reiškia iš italų kalbos išvertus antrasis jos vardas. Moteris dar mistiškiau nusišypso ir aš jau supratau, kad nieko daugiau nei apie jos vardą, nei apie jos praeitį neprivalau klausinėti. Ji laiminga, ji – Felicija „felice“ (liet. laiminga), štai man siūlo nuostabiausias lietuviško daržo gėles, kurios taip kvepia, kad net svaigsta galva. Ir to gana.
Žinau, kad druskininkietės gėlių neiškeisčiau į nė vieną tų, kurios atkeliauja iš Olandijos ar iš kažkur kitur, yra prabangios, bet niekuo nekvepia. Jos man nereikalingos, nes brangios gėlės mano namų interjere nedvelks istorija. Apie jokią ponią, praeityje galbūt valdžiusią žemes, o šiandien stovinčią Druskininkų turguje jos nepapasakos. Nes Druskininkų Marijos Felicijos darželio gėlės skleidžia kitokį aromatą. Jos taip svaigina, jog negaliu atsitraukti nuo prekystalio, visų mano išsirinktų gėlių – dar vienos, ir dar štai šitos, o tarp jų – žalios vėjyje banguojančios šparago šakos – nesurikiavusi į vieną milžinišką puokštę. Žinau, kad mano namuose iš jų sudėliosiu Renesanso tapytojų vertus natiurmortus.
Žinau, kad druskininkietės gėlių neiškeisčiau į nė vieną tų, kurios atkeliauja iš Olandijos ar iš kažkur kitur
Ponia Marija Felicija man dar įmeta į baltos drobės krepšį savo stebuklingų vaistų. Lyg kokia paslaptinga žiniuonė. Tai tikrų tikriausia tiesa, ji garsėja turguje kaip stebuklingų žolelių, gydančių netikėčiausias ligas, savininkė. Jos garšva gydo sąnarių skausmus, podagrą, skrandžio ir žarnyno uždegimus. Kasmet atsivežu į Romą jos sudžiovintų žolelių krepšį, saugau jį įvairiausiems kompresams ir užpilams. Jei kam nors papasakočiau, jog šia žole išsigydžiau vieną bjaurią chronišką ligą, kažin ar kas patikėtų. Bet Felicija žino, kad nemeluoju. Štai – jau šių metų žolių derlius maišelyje.
Bet svarbiausia, žolelių ir gėlių karalienė man šypsosi dvaro ponios šypsena, o jos akyse aš matau romano vertą istoriją.
Žvelgdama į Marijos Felicijos veidą, jos keistą šypseną mąstau, jog gal ir teisingai festa di Santa Maria Assunta (liet. Šventosios Marijos Dangun Žengimo šventė) Lietuvoje vadinama „Žoline“.
Juk niekas žmogaus kūno labiau nešvarina, niekas jo nepadarys šventesniu kaip žolelės. Nesvarbu, Lietuvoje ar Italijoje. Tai jos užtikrina organizmui sveikatą, energiją, vitaminus, cheminius elementus. Tik gal Italijoje jos panaudojamos truputį kitaip nei Lietuvoje.
Šalia mano Renesansinės puokštės ir vaistažolių Marija Felicija akimis rodo pomidorų pilną plastiko indelį. Vienas pomidoras – gelsvai rausvas, milžiniško dydžio, kitas – tamsiai vyšninės spalvos, tokios sodrios, jog atrodo pilnas viduje hemoglobiną keliančio buliaus kraujo, dar kitas – šviesiai rožinis pailgas, ir keli visai mažučiai – geltoni. Visi skirtingi. Tokių nė norėdamas nerasi jokiame maisto butike, nei prabangiame turguje. Štai dar ir krapų pluoštelis, vos už 50 centų.
O, kaip norėčiau papasakoti Marijai Felicijai, kad jos pomidorai verti Michelin restorano žvaigždės. Nors tas žodis jai gal ir nieko nereiškia. Norėčiau papasakoti druskininkietei , kad italai – sveikatos maniakai – vieninteliai atrado būdą, kaip įvertinti šiuos gamtos stebuklus ne tik skonio, bet ir sveikatos prasme.
O, kaip norėčiau papasakoti Marijai Felicijai, kad jos pomidorai verti Michelin restorano žvaigždės
Ar žinanti ji, Druskininkų turgaus aristokratė, plaukus pasigražinusi prabangiai lyg fatališkas „Dolce & Gabbana“ reklaminės kampanijos veidas, kad jos pomidoruose gausu ne tik vitaminų ir oksalo rūgšties. Kad Italija sukūrė tokį prabangų riebalą – skaisčiai žalios spalvos, išspaustą iš karčių alyvuogių, ir tas riebalas – polifenolių pilnutėlis aliejus, padeda mūsų organizmui iš jos pomidorų „ištraukti“ ir pasisavinti „likopeną“. Tokią medžiagą, stabdančią senėjimą, oksidaciją, saugančią mūsų ląsteles tarsi skydu.
Bet Marija Felicija man ir šiaip atrodo sveikesnė už kitas turguje sutiktas druskininkietes. Už prekystalio ir perkančias. Laikas jai tarsi sustojo, sureikšmindamas jos plaukus, veido bruožus, pečių linkį, krūtinę, pirštus. Ji sustingo laike lyg Šventoji Mergelė Marija Spoleto apsidos freskoje.
Dieviško grožio veidas kupinas mistikos, bet ir žmogiškai trapus, pilnas moteriško atsidavimo, nuolankus. Ir motyvuotas. Pilnas vidinės savigarbos. Žvelgdama į druskininkietės žoles, gėles, pomidorus, krapus keliauju Spoleto katedros „Marijos Žengimo Dangun“ peizažo vingiais, tarp žalių alyvmedžių ir kiparisų vingiuojančiu į dangų keliu. Matau Mariją, suklupusią po sutvėrėjo – kūrėjo, nežinau, ar tai Dievas Tėvas, ar Sūnus, bet neabejoju, tai – kūrėjas, ranka.
Matau ją keliaujančią kitokiu, nežemišku, pakylėtu virš kasdienybės keliu.
Mano širdį užlieja mados žmogaus aistra: Marijos baltas abitas Fra Filippo Lippi Santa Maria Assunta apsidoje – išsiuvinėtas aukso siūlu įprasmina moters dvasios jėgą, jautrumą estetikai, gamtai, žmonėms.
Šiai jėgai belieka nusilenkti, išpažinti savo klaidas, nuodėmes.
Kad įsiamžintume. Kad nepamirštume, jog kiekvienas einame savo keliu. Bet visi susitiksime ten.
