Plačiai atverti akis šį kartą priverčia visai ne kava. Baro kasininkė Sonja mane tiesiog apsvaigina. Mažų mažiausiai lyg būtų erotiškoji Gina Lollobrigida iškėlusi smakrą į viršų, išdidžiai lyg laivo burė įtempusi krūtinę, ji plaukia tarp baro vyrų. Vilkėdama smėlio spalvos damasto technika marginta, petnešėlėmis krūtinę prilaikančia suknele.
Sonja avi lengvas „blu ministeriale“ (liet. ministeriška mėlyna) spalvos espadriles, pėdytės smulkios lyg japonės. Liepos mėnesį Romoje tik su tokiu apavu galima tikėtis elegancijos. Kai aplink visi ginasi nuo tropikų karščio įsispyrę į šlepetes, niekaip nesikankinsi aukštakulniuose. Ant įrudusios nuo saulės achilo sausgyslės mirguliuoja karolių grandinė.
Kūnas įdegęs lyg švelniais pūkeliais padengtas aksominis persikas. Nuogi pečiai – itališkai siauri ir trapūs, bitės talija tikrai neviršija 60 centimetrų, nors Sonja žengianti į penktąją dešimtį moteris. Užtai talijos matmenis gerokai pranoksta, pažvelgus iš profilio, dailiai išlenkti sėdmenys.
O, kaip ant tokių smėlio laikrodžio formų – italai jas vadina mums ausį šiek tiek rėžiančiu terminu – „curve“ (liet. posūkiai) – lengvai šlamėdamas prisiliečia švelnus suknelės šilkas.
Ant apnuogintos nugaros iki pat juosmens krinta kviečių – ne, ne mūsiškių, gelsvų, o tamsesnio atspalvio – kietagrūdžių varpų spalvos plaukai, meistriškai išlygintos vakarykštės garbanos.
Matau, kaip baro vyrai užuodžia ne vien espreso aromatą.
Matau, kaip baro vyrai užuodžia ne vien espreso aromatą. Nematomas citrusus primenantis Sonjos parfumų šleifas juos užliūliuoja lyg Ulisą kelionių epopėjoje viliojanti sirenų melodija.
Aš apsidairau aplinkui ir man prireikia vos kelių sekundžių, kad visai neįkvepiantis Sonjos baro interjeras taptų aukštosios mados podiumu. Toks žavus rytinis miražas tiek mane, tiek kažkaip vienbalsiai nutilusius vyrus sujungia į tam tikrą spektaklio atmosferą, lyg sfilata (liet. mados pristatyme). Kasmet, kaip tik šiomis dienomis, Romoje prasidėdavo ALTA MODA (liet. aukštosios mados) savaitė. Dabar yra tik prisiminimas, miražas Sonjos bare, ir jo aukštosios mados herojė – pati Sonja.
Birželio pabaigoje kasmet nugriaudinti gatavų preta-porter drabužių prezentacija Milane, kokia bebūtų kerinti, vis dėlto nė kiek nepanaši į Romos. Milanas tai – industrija, komercija, pinigų gamybos mašina. Romos aukštosios mados klientė tarsi svetimkūnis greitai pasijustų ten, kur moterys vilki brangias logotipais pažymėtas, bet tiražuojamas sukneles.
Romoje taip pat sukasi pinigai, kur kas didesni, nei Milane, tik viskas čia vyksta neapskaičiuotai, lyg netyčia, svajojant. Tai pernykštės mados savaitės metu man sakė aukštosios mados kūrėjas Renato Balestra, atsisveikindamas su aukštosios mados podiumu. Žmogus, su kuriuo bendravimas – tarsi trapi vaza, kuri netrukus gali sudužti. Vyras, kuris visą gyvenimą kūrė moterims, bet ne visoms. Tik toms, kurios įkvepia ir verčia svajoti.
Kaipgi čia išeina, tuomet klausiau kūrėjo. Jums reikia mūzų – įkvėpėjų, deivių. Tuo metu jos – mūzos, aukštosios mados klientės, moterys „donna di classe“ (liet. aristokratiška moteris) – neįsivaizduotų savo kasdienybės be tokių kūrėjų kaip jūs. Vyrų, kurie moka sureikšminti, suteikdami moteriai graikų deivės įvaizdį taip, jog kasdienybė tampa kita.
Vyrų, kurie moka sureikšminti, suteikdami moteriai graikų deivės įvaizdį taip, jog kasdienybė tampa kita.
Tai užburtas ratas, sako aukštosios mados dizaineris. Jis nulemia visą mūsų gyvenimą. Man reikia moterų – mūzų, mano svajonių įkvėpėjų, o joms reikia manęs – kūrėjo. Jei jūs pasirašėte „vedybų“ sutartį, juokauja, su pragmatišku milijonieriumi, susitaikykite – gyvenime turėsite viską, tik ne svajones. Stovėsite tvirtai pėdas įrėmusi į žemę. Bet jei norite pakilti virš kasdienybės lyg deivė, susitaikykite – žemiškų gėrybių teks atsisakyti. Nes laimės suteiks tik idėjų nestokojantis svajotojas. Šiek tiek beprotis, juk visi kūrybos žmonės yra truputį tokie.
Kas yra svajotojas?
Kas yra svajotojas? Neatstoju nuo elegancijos simboliu Romoje vadinamu vyru, baltais plaukais, mėlynakiu, be priekaištų prigludusia eilute.
Tai tas vyras, kuris myli. Myli gyvenimą, myli save. Jis savo gyvenimą puoselėja, jausdamas jį visa savo esybe, jis niekada neišmoks taupyti. Juk jis kūrėjas. Kūrėjo gyvenime nieko nėra racionalaus. Nelaimingas jis tampa tik tada, kai nebegali kurti, nes šalia nebelieka mūzos. Arba kai mūza jį išduoda, nusileisdama iš jo svajonių ir sapnų ant žemės, tapdama racionalia, banalia, pragmatiška.
Tai kokia gi ta moteris? Ir kaip su ja elgiatės jūs?
Fatališka, skirta likimo.
Stebiu prezentacijos užkulisiuose, kaip Renato Balestra prisiliečia prie manekenės kūno, adatėle suima dar vieną klostę, kad talija atrodytų dar grakštesnė. Kaip sega į plaukus deimantais inkrustuotas šukas, išlygina lyg graikų deivės dailiai suformuotą, kasa dekoruotą kuodą. Kūrėjas juda aplink savo mūzą lyg grakštus baleto šokėjas, lieknas, galantiškas, jautrus ir subtilus.
Jo prisilietimas moters neliks nepastebėtas. Juk ryšys – abipusis.
Atidus elgesys įkvepia ją pasirodyti ant scenos kitaip nei visos.
Atidus elgesys įkvepia ją pasirodyti ant scenos kitaip nei visos. Vienas judesys podiumo gale, lyg sustabdytas kino kadras, akimirksnis prieš fotografus gali prilygti milijonui. Bet lygiai taip pat gali virsti pelenais, išnykti ir nepalikti nieko. Jei vyras – grubus. Tada viskas žlunga. Byra spektaklis, pastangos, šilkai ir koralai, turkiai, papuošalų deimantai atrodo lyg pigi bižuterija. Ko tada vertas dizainerio, tapytojo, skulptoriaus, kompozitoriaus, rašytojo gyvenimas? Nieko. Tai reiškia, kad ir iš kūrėjo ji reikalauja.
Abejonių nekelia tik viena – gyvenimą gali sureikšminti tik moteris. Ir tai visai nėra paprasta. Aukštosios mados savaitė tarsi apnuogina kiekvieną – tiek ant pakylos, tiek salėje, tarp spektaklį stebinčių žiūrovų. Kartais kūrėją įkvepia pirmoje eilėje sėdinčios žiūrovės akys, žvilgsnis, nostalgija, sėdėjimo poza, sukryžiuotos kojos. Nebūtinai tobulų formų manekenė vilkės aukštosios mados dizainerio sukurta suknia. Kartais tobulas kūnas yra toks banalus. Pasišlykštėtinai tobulas.
Ar kiekvienoje moteryje galima pažadinti deivę, klausiu švelnaus (it. delicato) italų vyro.
Jis žiūri man į akis, tyli mįslingai ir nieko nesako. Elegancija ir „eccelenza“ (liet. išskirtinumas) dažnai yra šėtono „opera“ (liet. kūrinys), sako jo žvilgsnis. Šie dalykai sunkiai išmokstami. Arba likimas juos suteikė, arba ne. Žinoma, svarbu, koks vyras atsidūrė šalia tavęs. Ir kaip jį puoselėji tu.
Praėjusį savaitgalį Romos priemiesčių privačiuose paplūdimiuose nebuvo kur pastatyti pėdos. Apsisukome, tylėdami nusprendę grįžti atgal į karščiu dūstantį didmiestį ir štai kelyje – virtinė išrikiuotų šalikelėje automobilių. Improvizuotas parkingas?
Sustojome. Dieviško grožio lyg Van Gogho saulėgrąžų nuklotame lauke dangaus mėlynė – beribė.
Sustojome. Dieviško grožio lyg Van Gogho saulėgrąžų nuklotame lauke dangaus mėlynė – beribė. Seniai tokio vaizdo nematėme Romoje. Mėlyno dangaus fone, ten, kur pasibaigė saulėgrąžų laukas, nežinia iš kažkur atsivėrė užslaptintas riserva (liet. draustinio) paplūdimys. Laukinė tarsi Kenijos gamta. Ant juodų akmenų luitų išsirikiavę žvejai vienas kitam rodė pavojingas, dygliuotas, plekšnes primenančias žuvis, šaukdami „pesce rozzo“ (tai tokia žuvų rūšis). Atsargiai, tokios atplaukia tik į itin švarius vandenis.
O, vanduo buvo iš tiesų švarus. Skaidrios bangos, lyg krištolas. Sūrios, lyg kristalai gaivinančios degantį kūną. Tokiuose vandenyse malonu nardyti atviromis akimis ir stebėti žuvis lyg Raudonojoje jūroje.
Išbėgame šlapi, krentame ant smėlio. Po kelių minučių iš jūros bangų lyg koks Neptūnas išneria pagyvenęs visai bohemiškai atrodantis ilgaplaukis vyriškis. Jo įvaizdį šiek tiek griauna pirmyn šaunantis pilvukas, bet costume (liet. paplūdimio kelnaitės) iš balto mikropluošto, miniatiūrinės, lyg kokio Giorgio Armani. Jam iš paskos – deivė. Juodai įdegusi, geltonplaukė, kietomis kaip marmuras krūtimis, uždengtomis vos kelių ciklamenų atspalvio audinio trikampiais, siuvinėtais perlų žvyneliais. Žvyneliai saulėje tiesiog akina. Tikra svajonių sirena (liet. undinė). Išriesti dar kietesni sėdmenys – tokie, jog visas paplūdimys praranda žadą.
Atsigula ant savo rankšluosčio visai greta mūsų ir po kelių minučių užmiega praverta burna. Gerokai už partnerį jaunesnė deivė nejaučia mano žvilgsnio. Kokios krūtys, kokie sėdmenys...
Kokios krūtys, kokie sėdmenys...
Mano žvilgsnis – pilnas pavydo, tarsi skaito mintis mano partneris. Bet staiga matau, ant nugaros išsitiesusios gražuolės krūtinė stovi tarsi du Vezuvijaus krateriai. Praverta burna paryškina pernelyg storas lūpas, sėdmenys saulėje nudegę taip, jog po kietais bumbulais atsiveria dvi baltos juostos. Juk nesideginsi atkišusi užpakalį saulei, kaip afrikietės. Koks nusivylimas, ji visa – išoperuota.
O prieš kelias minutes iš tolo deivė atrodė tokia graži...
Aš skenuoju mano partnerio žvilgsnio maršrutą. Keista, jo nedomina išpūstos lūpos, nei sėdmenys, nei du Vezuvijaus krateriai. Jis žiūri kitur.
Žvilgsnis sustoja visai kitoje vietoje. O dangau... Bet juk būtent apie tai aukštosios mados savaitės metu man kalbėjo kūrėjas Renato Balestra.
Pėdos... Plačios, storais trumpais pirštais, tarsi kažkas juos būtų suplojęs, iškraipęs. Koks kontrastas su tobulai perdirbtu kūnu.
O taip, nėra nė kruopelės abejonių – ši moteris tvirtai remiasi pėdomis į žemę. Bet... Ar ji gali įkvėpti svajoti? Ar ji įkvepia savo partnerį kurti?
Ir vėl grįžtu žvilgsniu prie jos sėdmenų.
Pamenu, kartą teko interviu kalbinti lietuvį garsų krepšinio puolėją. „Kas jums svarbiausia moteryje“, – žvelgdama į jo įspūdingą būsimą žmoną amerikietę tikėjausi romantiško atsakymo.
„Užpakalis“, – nuoširdžiai atsakė vyriškis, išgąsdindamas šalia sėdinčią savo moterį, jo įkvėpėją – mūzą. Lietuviškai ji tada dar nesuprato. Bet mano reakcija jai viską pasakė.
Tąkart pamąsčiau – koks nusivylimas – caduta di stile (liet. stiliaus kritimas). O toks atrodė lietuvis žaidėjas žavus.
Dabar galvoju kitaip. Juk kiekvienas vyras svajoja iš savo atskaitos taško. Vienas – apie užpakalį, kitas – kuo jo mūza remiasi į žemę.
Svarbu, kad ji verčia svajoti. O jis jos nenuvilia – svajodamas kuria.
Tada uždaras ratas tampa taisyklingas (it. perfetto). Be priekaištų.