Tiesa, interviu pradžioje J.Didžiulis įspėjo: „Noriu, kad Erica kalbėtų mažiau angliškai daugiau lietuviškai. Tokia nauja šeimos politika.
– Kodėl išvažiuojate? Kada grįšite?
Erica: Išvažiuojame atostogauti sausio gale ir grįšime balandžio viduryje.
Jurgis: Ieškosim įspūdžių. Žiemą būna nyku Lietuvoje, tad stengsimės to išvengti.
– Ką planuojate nuveikti Kolumbijoje?
Jurgis: Atostogausim, dirbsim – aš išmoksiu, kaip bambą krapštyt dviem rankom (abu juokiasi).
– Gal parsivešite naujų dainų?
Erica: Gal...
Jurgis: Iš tiesų vežamės šiek tiek muzikinės įrangos ir bandysim kažką kurti. Šiuo metu kūryba sekasi ir nesinori sustoti. Apskritai dabar vyksta tam tikrų gyvenimo bėgių perjungimas, kūrybos padaugėjo ir norisi tuo pagreičiu pasinaudoti.
– Kaip ten susikalbėsite – Erica ir vaikai kalba ispaniškai?
Erica: Kol kas aš šiek tiek kalbu ispaniškai. Bet ten gal pramoksiu daugiau. Aš mokausi su Pranu. Jau nemažai išmokau.
Jurgis: O Pranas mokosi iš manęs. Su Erica jis kalba angliškai, su manimi ispaniškai. Su seneliu lietuviškai. Labiausiai jam reikia su lietuvių kalba padirbėti, todėl visus raginu su žmona ir su vaikais kalbėti lietuviškai.
Erica: Rugsėjo mėnesį pradėsiu mokytis taisyklingos lietuvių kalbos. Nes mano gramatika labai prasta (šypsosi).
– Ką parsivežtumėte iš Kolumbijos, jei galėtumėte?
Erica: Kavos (šypsosi).
Jurgis: Saulės, tiesmukiškumo, vaisių, maisto... Daug ko reikėtų parsivežti.
– Grįšite įdegę?
Jurgis: Mes kurį laiką praleisime Kolumbijos sostinėje Bogotoje, o kitą dalį kelionės būsime prie jūros. Svarbiausia mums ten pasisemti to, ko čia negauname. Geras oras yra viena, o vietos kultūros vertybės, muzika, žmonių bendravimas – visai kas kita.
– Kodėl projektą „Ball and Chain“ nusprendėte pristatyti prieš pat išvykimą?
Jurgis: Norime leisti klausytojams truputį „pasimarinuoti“. Duoti paragauti ir pasiilgti.
Erica: Čia „tyzeris“ – norime paerzinti ir sužadinti smalsumą.
– Kai pasirodė žinia apie būsimą koncertą, kai kurie interneto komentatoriai priekaištavo: „Jie sakė, kad niekada nebus kaip Tarasovai, nedainuos kartu ir štai...“
(Abu juokiasi) Jurgis: O kuo blogi tie Tarasovai? Tai skonio reikalas. Blogas skonis – ne nusikaltimas. Nesame tradicinis šeimyninis duetas todėl, kad pats mūsų kūrybos objektas yra kitoks. Kai dažniausiai žmonės daro tokius duetus, dainuoja apie meilę, būna pernelyg saldu. Šiuo projektu mes norime įsigilinti į vedybinio gyvenimo niuansus, kurie nėra saldūs.
– Garsėjate tuo, kad nemėgstate su žiniasklaida dalintis asmeninio gyvenimo detalėmis. Kaip čia nutiko, kad dabar nutarėte taip atvirai apie viską uždainuoti?
Erica: Mmm... Jurgis: Reikia pagauti kampą – jei aš skelbiu interviu apie mūsų santykius, duodu žmonėms tam tikrą pusę „pačiupinėt“. O jei ant scenos suteiki tam tikrą grožį, kalbi apie tą patį dalyką, bet vienas yra vulgaresnis, o kitas meninis. Čia tas pats kaip pateikti moters kūną – gali būti pornografija, gali būti erotika ar tiesiog menas. Viskas priklauso nuo priemonių. Šiuo atveju mums svarbiausia suteikti žmonėms intymumo jausmą. Bet nebūtinai mūsų intymumą, o juos pačius paraginti taip jaustis. Man – tai iššūkis, net tenka ir prodiusuoti, bet tai linksma.
Būna tokių akimirkų, kai vienas kitam sakom: „Ai, gal jau nebedarom“.– Ar lengva susitarti kuriant kartu?
(Abu šypsosi) Erica: Tu sakyk (juokiasi). Jurgis: Būna taip... įdomu (abu šypsosi). Būna tokių akimirkų, kai vienas kitam sakom: „Ai, gal jau nebedarom“ (Erica linkteli). Yra dainų, kurias atliekame ne vienerius metus. Jos buvo sukurtos tam tikromis aplinkybėmis ar švenčių proga, arba negalėjome jų pritaikyti nei „Skamp“, nei „InCulto“. Dabar nusprendėme, kad tuos kūrinius reikia paviešinti, duoti kitiems jais pasidžiaugti. Juokingiausias dalykas tas, kad dviese su akustine gitara esame ne kartą ir ne tris pasirodę, ypač visokiose šeimos šventėse. Tiesa, buvo daug darbo išgryninant visą medžiagą, tai bus kitas lygis.
– Sako, nėra namų be dūmų. Kaip yra jūsų namuose?
Jurgis: Jeigu nėra dūmų, vadinasi, nerūksta. Jei nerūksta, nėra aistros (Erica juokiasi). Manau, gerai kai žmonės ginčijasi. Erica: Tai aišku! Jurgis: Jei nebūtų įtampos, būtų neįdomu bendrauti. Mes dažnai pykstamės. Erica: Nedažnai! Jurgis: Dažnai, bet neilgam.
– Vaikai, matyt, irgi dalyvauja kūrybos procese..
Erica: Taip (juokiasi). Kartais jie būna kartu studijoje, bet iš tiesų nelabai.
– Erica, anksčiau esi minėjusi, kad ketini leisti solinį albumą. Dabar, kai pradėjote kurti drauge su Jurgiu, ta mintis atidėta į tolimą skyrelį?
Erica: Ne ne. Manau, kad solinis albumas bus jau šiemet. Greičiausiai rudenį – spalio ar lapkričio mėnesį (šypsosi).
– „InCulto“ išsiskyrė, o „Skamp“, matyt, lauks Ericos sugrįžtančios. Kokie jūsų tolimesni muzikiniai planai?
Erica: „Skamp“ atostogaus iki balandžio, o grįžę planuojame bendrą mano ir Jurgio albumo pristatymą.
Jurgis: Šiuo metu pervertiname savo santykį su muzika. Aš su „InCulto“ spėjau prisvilt. Išėjo taip, kad mes nebetarnavome muzikai, ji netarnavo mums, o visi mes tarnavom kažkam. Iš to negauni didelio malonumo. Dabar mėginame racionaliau elgtis. Kai grįšime, turėsime savų projektų, bet stengsimės nesijausti kurios nors grupės vergais (Erica pritariamai linkteli).
– Kokie projektai, kokia visuomeninė veikla jums įdomi apskritai?
Jurgis: Hm... Erica: Socialinė, naudinga visuomenei. Jurgis: Dažnai būna taip, kad žmonės mus naudoja, kai jiems reikia žiniasklaidos dėmesio. Prisipažįstu, kad retai nešu geradario kalaviją dėl mano inicijuotų sumanymų. Dažniausiai žmonės prieina ir sako – yra toks dalykas. Vertiname pagal savo vertybes, ar norime. Man įdomūs rezultatyvūs projektai, kai junti, kad tavo dalyvavimas turi įtakos.
– O ar jus domina televizijos projektai?
Erica: Pavyzdžiui, šokiai? Jau esu sakiusi, kad ne. Jurgis: Ieškome moralinio pasitenkinimo. Dažniausiai prisidedame prie visuomeninių iniciatyvų. Šiuo metu dirbu su organizacija „Gelbėkit vaikus“ ir jaučiu, kad darau kažką gero dėl kitų. Dar yra ekologinių sumanymų, tai man irgi įdomu. Populiarumas yra įrankis, kurį, manau, reikia išnaudoti geriems tikslams.
– Ką veikiate laisvalaikiu. Muzika – tai viskas, ar susirandate ir kitokių atrakcijų?
Erica: Aš šoku su Šarūnu Kirdeikiu, tai mišrūs, įvairių stilių šokiai.
Jurgis: Aš anksčiau gerdavau laisvalaikiu, bet aprimau. Bandau paplaukioti, pabėgioti. Realiai mes laisvalaikio neturime. Nors esame laisvi, už tai mokame didelę kainą – atsiduodame tam tikriems projektams. Jie dažnai negarantuoja sėkmės, o reikalauja daug dėmesio ir laiko. Galiu tik pasidžiaugti, kad neteko dirbti darbo biure.
– Jurgi, kodėl nusprendei siekti Vilniaus tarybos nario mandato?
Jurgis: Apie tai išleisiu atskirą pranešimą spaudai. Bet iš tiesų neketinu eiti į savivaldybę. Turėjau didelį norą ir maniau, kad galima daug ką ten būnant nuveikti, nes buvau pasipiktinęs ir nusivylęs visais galimais kandidatais. Supratau, kad reikia kažką daryti, bet tas noras pagerinti situaciją buvo gana naivus. Man geriau daryti tai, ką aš moku. Mėginti gerinti situaciją savo išgalėmis. Lietuvoje dabar yra kritinė padėtis. Jei žmonės nesusiims ir nerinks normalių valdininkų, šalis eis velniop.
Kaip sako Kolumbijoje: „Geras žmogus yra bet koks asilas“. Ar aš imčiau santechniką, kad padarytų mūrininko darbą? Ne.
– Kokia, jūsų akimis, šiandien Lietuva? Ko joje trūksta, o ko – per daug?
Jurgis: Kompleksuota ir sujaukta. Lietuva dar neseniai buvo tarybinė ir dabar, kai visi žvalgosi į Vakarus, negali būti tokia, kokios žmonės nori. Trūksta ryžto, daug ko, apie tai daug galima kalbėti. Turiu tokią teoriją – žmonės tiesiog dar nemoka dalyvauti demokratijoje. Turi rinkiminę amneziją. Net sužinoję, kad išrinkti žmonės korumpuoti ar kitaip nusikaltę, juos renka kelis kartus. Kai kuriuos renka už tai, kad jie ekrane. Kaip sako Kolumbijoje: „Geras žmogus yra bet koks asilas“.
Ar aš imčiau santechniką, kad padarytų mūrininko darbą? Ne. Ar imčiau šokėją, kad parašytų mokslinę disertaciją? Ne. Reikia žiūrėti ne į žmogų, o į jo padarytus darbus ir kvalifikaciją. Partijos dabar yra ideologiškai subankrutavusios. Lietuvoje demokratija yra jauna – žmonės turi užaugti, būti atsakingi ir rinkti sąmoningai. Esame nusipelnę turėti tokius valdininkus, kokius turime, tik kai žmonės juos rinks protingai, išvysime brandesnę demokratiją Lietuvoje.
– Dabar, žmonėms nusivylus kai kuriais valdžios žingsniais, atsiranda daug įvairių akcijų, pavyzdžiui, „Nepirkti degalų“ tinklalapyje „Facebook“. Ar dalyvaujate jose?
Jurgis: Kaip kada, bet manau socialinis aktyvumas, socialiniai eksperimentai yra gerai.
Erica: Manau, ir krizė yra gerai, nes žmonės priverčiami galvoti – apie vyriausybę, valdininkus. Jie gali pagalvoti – kas manimi rūpinasi? Nors daug kas mano, kad negali nieko pakeisti. Tačiau, kai jie nebegali tverti, yra priversti kažką daryti, jie pagaliau atsistoja ir pradeda veikti. Jauni žmonės turi būti ypač įsitraukę, juk šalis gyvuoja dėl jų.
– Praėjusiais metais Erica buvo pasirodžiusi homoseksualų eitynėse „Baltic Pride“. Ar dėl to, akis bado lietuvių netolerancija?
Erica: Lietuviai išties nelabai tolerantiški ir nemanau, kad pastaruoju metu situacija gerėja. Manau, kad tos netolerancijos šaknys atėjusios iš bažnyčios. Žmonės bijo to, ko jie nežino. Daug žmonių manė, kad tame parade pasirodys nuogi vyrai. Viskas ne taip. Ėjome ten, kad paskatintume kitus būti tolerantiškais. Argi galima mušti žmogų už tai, kad jis kitoks ar kitaip atrodo?
Bendrą Ericos Jennings ir Jurgio Didžiulio kūrybą – projekto „The Ball and Chain“ premjerą – galima išgirsti sausio 20 dieną gyvos muzikos klube „Tamsta“ 21 val. Atlikėjai ragina svečius nevėluoti.
Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis – „The Ball and Chain“:
