– Atliekate pagrindinius vaidmenis garsiojoje Londono karališkojoje operoje. Kaip taip išėjo, kad jūsų pavardė mažai žinoma Lietuvoje?
– Todėl, kad prieš 5–6 metus išvažiavau mokytis. Mokiausi Jungtinėje Karalystėje – Londone, Kardife, po to pradėjau dirbti, įsikabinau ten. Taip išėjo, likau užsienyje. Paskui mano namais tapo Italija, nes sukūriau šeimą ir likau ten.
– Kodėl išvykote?
– Maždaug 2004-ųjų pabaigoje baigiau Lietuvoje mokslus, neturėjau darbo. Jo reikėjo, kad galėčiau gyventi. Juolab kad labai norėjau toliau mokytis, vykti į Londoną. Maniau, kad tai Europos kultūros sostinė. Ir nesuklydau. Ten įstojau, mokiausi metus. Esu labai patenkinta, tas laikas man daug davė.
– Ką nuveikėte per tuos 5 metus? Kuo didžiuojatės?
– Buvau niekas. Dirbau labai sunkiai, mokiausi. Džiaugiuosi, kad man pavyko įsitvirtinti aukštu profesiniu lygiu. Manau, kad tai didelė sėkmė. Žinoma, prisidėjo ir sunkus darbas, kurio niekada nevengiau, labai daug koncertuodavau. Dabar turiu tris agentus.
Man neteko dirbti kito darbo nei dainuoti. Kai mokiausi, gaudavau stipendiją, gyvenau iš jos. Vėliau dalyvavau konkursuose ir juos laimėdavau. Tuomet prasidėjo darbai ir pastatymai. Neseniai man teko atlikti pagrindinį vaidmenį Wolfgango Amadeuso Mozarto operoje „Visos jos tokios“ Londono karališkojoje operoje. Tai labai svarbus pasiekimas, ten pagrindinį vaidmenį labai sunku gauti.
– Kokie jūsų artimiausi profesiniai planai?
– Kitąmet sausį dainuosiu Švedijoje, vasarį – Amerikoje, Floridoje, kovą ir balandį Londone, o gegužės mėnesį – Vokietijoje. Visą vasarą leisiu Austrijoje, Zalcburge. Praktiškai visą laiką su lagaminais.
Kitąmet sausį dainuosiu Švedijoje, vasarį – Amerikoje, Floridoje, kovą ir balandį Londone, o gegužės mėnesį Vokietijoje.– – Kaip susitvarkote? Juk turite šeimą, pusantrų metukų dukrytę?
– Iki šiol kažkaip pavykdavo, bet sunku. Jau dabar viską mėginu suplanuoti. Kartais su manimi, kai gali, važiuoja mano vyras. Pavyzdžiui, kartu vyksime į Ameriką. Kai būsiu Londone, draugai prižiūrės dukrą, kol repetuosiu.
– Kuo jūsų duktė vardu?
– Greta. Tyčia rinkome vardą, kad būtų ir lietuviškas, ir itališkas.
– Akivaizdu, kad jūsų vyras taip pat susijęs su muzika – juk žmogui iš šalies sunku būtų taikytis su tokiu gyvenimu...
– (Šypsosi.) Jis – pianistas, kompozitorius ir dirigentas. Susipažinome Italijoje daugiau kaip prieš trejus metus.
– Pavergėte jį daina?
– Taip, taip. Būtent! (Juokiasi.)
– Kaip Londone, kur konkurencija išties didžiulė, vertinami lietuviai?
– Lietuviai labai vertinami dėl stropumo ir atsakingo darbo. Tą esu girdėjusi, ypač karališkajame operos teatre. Juk ten dirba ir Edgaras Montvidas, ir Liora Grodnikaitė, ir Kostas Smoriginas. Ten visi žino lietuvius dainininkus.
– Per karjerą esate patyrusi aršią konkurenciją, kai slepiami bateliai, ar tikrasis teatrų gyvenimas apsieina be intrigų?
– Na, Londone tokių dalykų tikrai nėra. Visi draugiški ir nori gero vieni kitiems. Aš nesu užsienyje susidūrusi su tokiais dalykais. Lietuvoje – taip. Kai buvau čia, jausdavau pavydą.
– Kokia jūs scenoje, kokia – gyvenime? Kartais sakoma, kad mėlynų akių ir šviesių plaukų žmonės yra gerieji, ar jūs tokia?
– Scenoje ir gyvenime esu tokia pati. O kokia? Tegul sprendžia kiti. Mano plaukai dažyti. (Juokiasi.) Aš nesu blogas žmogus, bent jau nemanau, kad esu. (Šypsosi.)
– Gyvendama toli nuo čia pasiilgstate Lietuvos?
– Žinoma, pasiilgstu draugų ir šeimos. Lietuviško maisto pasidarau, kai noriu. Nors, aišku, Italijoje nėra grietinės. O kokie cepelinai be grietinės... Bet jau pripratau.
– Kuo jums patinka Italija?
– Klimatu. Man labai patinka, kai karšta. Kai šalta, man sunku. Lietuvoje sunku.
– Kaip sutiksite Kalėdas?
– Sutiksime namie. Mano vyras grįš iš Japonijos, šventes sutiksime Italijoje. Norėjau pabūti Lietuvoje, bet mano vyras turi Italijoje koncertų prieš Kalėdas ir nespėtų atvykti, tad nutarėme švęsti ten, namuose.
J.Adamonytė su kitais operos solistais gruodžio 17 ir 19 dienomis pasirodys Vilniaus kongresų rūmuose vyksiančiuose koncertuose „Lakštingalos sugrįžta“.
