Rugsėjo 10-osios vakarą minint Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras sostinės gyventojus ir svečius sukvietė į Lukiškių aikštėje vykstantį pikniką-diskusiją.
Sostinės Lukiškių aikštėje įrengtoje specialioje erdvėje į renginį atvykę vilniečiai gurkšnojo arbatą ir drauge su aktore ir televizijos laidų vedėja Jurgita Jurkute-Širvaite, komiku Olegu Šurajevu, aktoriumi Mariumi Repšiu bei Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentu, suicidologijos tyrimų centro vadovu Pauliumi Skruibiu diskutavo, kokia informacija padėtų kilus sunkiems jausmams.
J.Jurkutė-Širvaitė džiaugėsi, kad kalbėti apie savižudybių problematiką Lietuvoje jau nebėra tabu. Būtent pokytį visuomenės mąstyme ji ir vadino didžiausiu pasiekimu.
„Pokyčius mes visi jaučiame. Pažiūrėkite, apie tai mes galime kalbėti čia, Lukiškių aikštėje, nieko nebijodami“, – kalbėjo J.Jurkutė-Širvaitė.
Jai paantrino aktorius M.Repšys. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad vis dar trūksta kalbėjimo apie savižudybių prevenciją mokyklose.
„Švietimo sistemoje turime įdiegti tam tikrą požiūrį. Žmonės neturi bijoti kalbėti. Tikiu, kad mes šį žingsnį žengsime anksčiau ar vėliau “, –sakė Marius.
Jam pritarė ir J.Jurkutė-Širvaitė. Pasak jos, užtektų emocinio raštingumo pagrindų įvedimo mokyklose.
„Dažnas negebame atpažinti savo jausmų: kada jaučiame pyktį, liūdesį, džiaugsmą. Nemokame šių jausmų tinkamai ištransliuoti aplinkiniams. Norėčiau palinkėti, kad nebijotume padėti kitiems. Jeigu pavyko man, pavyks ir jums“, – teigė Jurgita.
Savo gyvenime aktorius M.Repšys sako turėjęs keletą pavyzdžių, kuomet su žmonėmis tiesiog nebuvo laiku pasikalbėta. Pasak jo, svarbiausia pradėti nuo signalų, kuriuos toks žmogus skleidžia.
„Reikia ne tik kalbėti, bet ir šviesti visuomenę. Daugelis nežinome, kaip suprasti, kad žmogus ruošiasi nusižudyti. O toks žmogus juk neretai siunčia tam tikrus signalus: tiesioginius ar netiesioginius.
Iliustruosiu tai pavyzdžiais iš savo aplinkos. Pirmasis, kai vienas gerai žinomas žmogus buvo paklaustas, ką darys, kai pasieks savo svajonę, jis atsakė, kad pasikars. Niekas to nepriėmė rimtai, o būtent tokiu būdu po kelių metų jis pasitraukė iš gyvenimo.
Antrasis, mano artimoje vienas žmogus sirgo bipoliniu sutrikimu ir niekas to nepastebėjo, nes nesuprato, kad tai vyksta. Signalų gali būti įvairių: pajuokavimas, išgėrus koks nors posakis, kardinaliai pasikeitęs žmogaus būdas veiksmuose. Žinoma, jis gali ir meluoti ir nesakyti tiesos. Tačiau reikėtų visiems daugiau stebėti vieni kitus“, – mintimis dalijosi M.Repšys.
Humoristas O.Šurajevas teigė, kad jam labai padėjo humoras ir ironija. Būtent šie du dalykai padėjo suvokti, kur slypi problema, ir paskatino nebijoti su ja kovoti.
J.Jurkutė-Širvaitė atkreipė dėmesį, kad dažnai jauni žmonės, norintys kalbėti apie viduje esančias problemas, bijo, jog nesulauks palaikymo iš artimiausių žmonių. Todėl dažnai jie kreipiasi pagalbos į nepažįstamus žmones. Tačiau čia svarbu pasitikėjimas.
„Daug lengviau pagalbos paprašyti iš nepažįstamojo, kuris išlaikys konfidencialumą. Aš dažnai gaunu tokių laiškų, iš savo brolių ir seserų, kurie išgyveno artimojo netektį ar patys turi tokių minčių. Žmogui reikia duoti galimybę atsiverti. Dviese matome daugiau galimybių, išeičių nei tas žmogus vienas“, – komentavo J.Jurkutė-Širvaitė
Pagalbos laiškų sulaukia ir O.Šurajevas. Tačiau jis atviras – jam sunku tokiems žmonėms padėti, nes jis pats dažnai paskęsta savęs paieškose.
„Kuo toliau, tuo mažiau atsakymų turi į gyvenimiškus klausimus. Pats nesuprantu, kas man darosi, ar tai chemija, nes daug savižudybių įvyksta dėl cheminės reakcijos galvose, ar tas noras atėjo iš vaikystės, ar aplinka kalta. Kai į mane kreipiasi pagalbos, man sunku, nes aš pats turiu problemų“, – atviravo O.Šurajevas.
Pagalbos humoristas sako ieškantis pas profesionalus, savo draugų tokiomis mintimis nenori apkrauti. Jam svarbu nagrinėti šią problemą iš vidaus – sužinoti, iš kur tokie jausmai kyla.
Savo tėvo netektį išgyvenusiai J.Jurkutei-Širvaitei padėjo kunigas. Moteris sako susidūrusi su problema – eiti pas specialistą pagalbos jai atrodė nepriimtina.
„Man buvo baisu eiti pas psichologą ir psichiatrą. Sau kartojau: juk aš ne psichė. Labai padėjo literatūra, jos yra tikrai daug ir geros, taip pat ir kiti žmonės, kurie tokią netektį išgyveno anksčiau“, – sakė Jurgita ir paragino visus pradėti nuo savęs, ir stengtis pažinti savo jausmus.
Aktorius M.Repšys prisipažino, jog savižudybės mintys į jo gyvenimą atėjo labai anksti – kai jam buvo aštuoneri. Tačiau visą laiką iki tol, kol ši problema paaštrėjo, jis galvojo, kad tai normalu.
„Visada galvojau, kad apie savižudybę pamąsto visi ir kad visi bent kartą pabando nusižudyti. Tas mąstymas buvo iškreiptas, bet tai supratau tik vėliau“, – pasakojo M.Repšys ir pridūrė, kad kelias iki savižudybės ilgas, tai įvyksta ne per keletą savaičių, reikia bent keleto metų. Jis įsitikinęs, kad tai galima pamatyti ir žmogui padėti laiku.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
I-V (8 - 20 val.):
Tel.: 8 800 800 20
www.sidabrinelinija.lt
pasikalbekime@sidabrinelinija.lt