Vardas, pavardė: Jurijus Smoriginas.
Gimimo data, vieta: 1955 08 26, Kaunas. 54 m.
Šeiminė padėtis: vedęs; žmona – Dalia; turi dukrą Agnę ir sūnų Julių.
Veikla: lietuvių choreografas, baleto šokėjas, „Vilniaus baleto“ meno vadovas.
Ne vienas žmogus pastebėjo, kad pastaruoju metu esate tarsi pakylėtas. Turbūt dėl to, kad artėja Jūsų biografinės knygos pristatymo vakaras?
Kiekvienas menininkas jaustųsi pagerbtas, jei apie jį būtų sukurta kažkas tokio... Esu labai dėkingas knygos autorei Nijolei Adomonytei. Ji tarsi ekstrasensė įlindo į mano dūšią ir mano mintis, žodžius perteikė raštu.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Baletas - Jurijaus Smorigino gyvenimo variklis |
Nesijaučiate pasakęs per daug arba per mažai?
Lietuva tampa itin provinciali šalis, vertinimo kriterijai – kuo toliau, tuo pavojingesni. Pasakysiu nuoširdžiai – pernelyg neatviravau. Mano tikslas buvo perteikti skaitytojui savo gyvenimo patirtį, leisti pažinti mane ne kaip tą kandųjį J. Smoriginą, o kaip savo srities profesionalą, meno žmogų. Esu įsitikinęs – tų žmonių, kurie itin atvirai pasakoja apie asmeninį gyvenimą, vieta yra adresu Vasaros g. 5 (tame pastate Vilniuje įsikūrusi Psichiatrijos klinika – red. past.). Tokiu būdu savęs pardavinėti nenoriu.
Ar žmonės, perskaitę Jūsų knygą, gal tikėtis skandalo?
Aš nesu skandalingas žmogus – tokį mane vaizduoja žurnalistai. Buvo laikas, kai labai pykau išvydęs prie savo pavardės parašytus epitetus „tironas“, „sadistas“... Vienos žurnalistės tiesiai šviesiai paklausiau, kodėl ji taip negražiai rašo. Sulaukiau atsakymo: „Man reikia iš kažko gyventi.“ Aš visą laiką stengiausi kalbėti apie savo profesiją, žodžius įrodinėti savo darbais, todėl nepavyko žurnalistams manęs paversti kažkokiu Eugenijumi Ostapenko ar Džordana Butkute.
Ir anksčiau, ir dabar iš manęs stengiamasi pasityčioti. Štai kad ir tokia situacija: dalyvavau Editos Mildažytės inicijuotoje akcijoje Gruzijos vaikams paremti. Edita – sena mano pažįstama, kuriai aš labai daug padėjau, tačiau, regis, tapau kažkokia ašaka jos gyvenime, nes esu už ją ryškesnis, populiaresnis. Prieš visus susirinkusiuosius ji mane pažemino, išvadino chaltūrščiku, sumenkino mano autoritetą. Kaip supratau, Edita mane norėjo paversti klounu.
Kaip manote, Jūsų knygą skaitys tie, kurie Jus myli, ar tie, kurie nekenčia?
Gali būti, kad tie, kurie myli, išvis neskaitys mano knygos, nes nenorės sugadinti apie mane susikurto įvaizdžio, tiksliau to, prie kurio jie pripratę, kuris artimas jų dūšiai. Skaitys tie, kuriems smalsu, tie, kurie man pavydi, tie, kurie manęs nekenčia. Pastarieji bus labai nusivylę, nes knyga – labai graži, o mano gyvenimo kelias aprašytas su didžiule humoro doze.
Ar jaučiate, kad Jus supa pagiežingi, pavydūs, už nugaros apkalbinėjantys ir šmeižiantys žmonės?
Taip, jaučiu. Nebūsiu kuklus – esu žvaigždė, todėl man pavydinčių – tūkstančiai. Sulaukęs penkiasdešimties, tapau antrą kartą populiarus – retas žmogus tuo pasigirtų. O koks penkiasdešimtmetis galėtų pasigirti esantis populiaresnis už didžiakrūtę blondinę? Aš – vienas iš nedaugelio! Tai ko man nepavydėt?!
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Choreografo Jurijaus Smorigino sukurti vaidmenys abejingų nepalieka |
Labai paprastas klausimas: o kam Jums TO reikėjo? Juk apie Jūsų darbus žino visa Lietuva, gerbėjų turite tūkstančius, kam ta knyga?
Štai ir suklydote! Lietuva tikrai nežino apie mano darbus, nes šokis mūsų šalyje – egzotiška profesija. Gaila, bet šokio menas nėra artimas lietuvių tautai. Mano tikslas – knygoje deklaruoti, kokia nuostabi yra mano profesija, todėl labai norėjau, kad šis leidinys dienos šviesą išvystų dar man esant gyvam. Po mano mirties tikrai niekas neperteiks mano išgyvenimų, emocijų, kai, pasibaigus šokio spektakliui, man atsistojęs plojo visas Paryžius!
Užsiminėte, kad knygos autorė matė Jūsų ašaras.
Žinoma, susigraudinti teko. Jei jūsų tėvą būtų „nukėlę“ nuo virvės ir paguldę jums prie kojų, kai jums tik septyneri metai, ir tas vaizdas prieš akis stovėtų jums visą gyvenimą, kažin ar galėtumėte apie tai kalbėti be ašarų akyse. Nuo vaikystės mane persekioja mirties baimė.
O neprieštarautumėte, jei Jums, dar gyvam esant, pastatytų paminklą?
O ne, čia jau visiškas absurdas! Aš nesu kažkoks išskirtinis, už ką mane garbinti? Ir didybės manijos neturiu. Žmogus, kuris sutinka, kad jam pastatytų paminklą, yra ligonis.
Ar knygoje skyrėte vietos savo kolegai Vyteniui Pauliukaičiui?
Truputėlį. Jis yra senas mano pažįstamas, šaunus diedas. Tačiau mes skirtingi: Vytenio požiūris į sceną miesčioniškas, o aš esu menininkas eksperimentuotojas.
Neabejoju, kad skaitėte Vytenio buvusios žmonos viešą išpažintį neva ilgus metus ji buvo tik priedanga, nes Vytenis visą laiką mylėjo ir tebemyli vyrus.
Skaičiau. Manau, kad ponia Kristina už Vytenio ištekėjo jo nemylėdama, jei leidžia sau po tiek metų už kažką jam taip smarkiai keršyti. Vytenis šiuo metu beprotiškai populiarus, daug gerbėjų juo žavisi, tad kodėl gi reikia šitokią bjaurastį apie jį kalbėti?!
