– Naujojo „Tu gali šokti“ vedėjas – Marijus Mikutavičius. Ką galite pasakyti apie jį, kaip apie žmogų?
– Mane maloniai nustebino, kad jis ne toks, koks atrodo scenoje. Jis labai švelnus, kompleksuotas ir drovus žmogus.
– Ar teko pabendrauti ir apie M.Mikutavičiaus kaip šokėjo patirtį?
– Pasakysiu, kad esu susidaręs tikrai neblogą nuomonę. Kai kartu filmavomės mačiau, kad jei jam kiltų noras, jis sėkmingai įvaldytų choreografiją. Su juo būtų galima daryti miuziklą.
– O seniau esate bendravę?
– Ne ne. Kažkaip keistai. Tiesa, jis pasakė ekrane, kad nekenčia Smorigino. O aš esu pasakęs, kad jis viename su manimi vienu tualetu net nesinaudoja, nes buvo toks nutikimas... Maniau, kad jis pasipūtęs, bet pasirodo, kad jis labai fainas, tikrai labai simpatiškas žmogus.
– Jūs šiame projekte teisėjausite kiekvieną savaitę, o kaip kiti darbai?
– Mano juk toks darbas – būti televizijos veidu.
– Ar jau teko susipažinti su naujai atrinktais šokėjais?
– Lietuva yra toks kraštas, kur daugumą iš veido ar iš veiklos pažįsti, o šių metų projekte yra labai daug netradicinių, ne hiphoperių, bet ir baleto žmonių. Net tokių, kurie buvę sportinių šokių srityje. Manau, projektas bus turtingesnis choreografiškai.
– Dalis žiūrovų nevertina televizijos projektų kaip rimto iššūkio, neva viskas surežisuota, šokėjams viskas lengvai pavyksta...
– Ne ne ne. Čia baisi mašina. Aš galiu tai pasakyti, ne todėl, kad esu teisėjas. Dalyvavau projekte „Lietuvos dainų dešimtukas“, kai dirbau savo darbus, stačiau spektaklį, o mano partnerė Janina Miščiukaitė buvo griežta, reikli, turėjau viską spėti padaryti. Juk nesinori iškristi, pavesti. Turi būti dviejų žmonių bendradarbiavimas.
Kalbant apie „Tu gali šokti“, žmonės susirenka įvaraus pasiruošimo, jų lygis skirtingas, o turi šokti ir dviese. Vienas kitą jie velka. Vienas neturi tiek smegenų, koordinacija ne tokia, atmintis prastesnė, o partneriui viskas gerai. Tada vyksta labai didelis karas.
Ašaros, manau, būna spektaklio dalis. Priemonė, skirta paveikti žiūrovą. Tai – atidirbta sistema.– Bet juk šiame projekte iš esmės kiekvienas už save. Toks individualizmas gerai ar ne?
– Manau, kad dabar apskritai žmonija susiformavo į tokį pasaulį... Kas tave mylės? Tiktai tu pats. Kas tavimi pasirūpins? Pats turi pasirūpinti. Toks laikmetis atėjo. Kalbame apie žmogiškumą, bet tai yra tik laikraščių antraštės. Žmonės vienas kitam yra labai žiaurūs, viską valdo pinigai. Lietuva įžengė į visišką pinigų erą. Žmonės tapo tarsi vilkai. Tokiuose projektuose labai tikslinga dalyvauti norint pasitikrinti, koks tu esi žmogus. Ypač kai sunku. Jei esi psichologiškai stiprus, televizijos projektuose dalyvauti gerai, o jei tu dar ir scenos žmogus – tai galimybė tapti matomam. Va, vis pasakoju apie aktorių Aistį Mickevičių. Iki „Šok su manimi“ jis buvo visiškai užmirštas, paliktas, dulkantis jaunuolis. Šou metu mūsų konfliktai buvo dirbtiniai. Iš mano pusės. Aš žaisdavau kaip katinas su pelyte. Bet padariau jam reitingą tokį, kad jis iš televizijų neišlipa. Televizija, jei esi artistas, apie tave primena. Todėl daug teatro žmonių ten eina – kad juos atsimintų.
– Jūs turite susidaręs kandaus, kritiško vertintojo įvaizdį. Šiame projekte teisėjauti reikės ne žvaigždėms, o paprastiems žmonėms. Būsite švelnesnis?
– Kad jie paprasti, manęs visiškai nejaudina. Reikalavimai turi būti, jei jų nėra – aukšto lygio nebus. Pasiruošti jie turės mažai laiko, todėl juos reikės nuolat laikyti streso būsenoje. Bet, aišku, yra vaikai tokie, su kuriais tu negali elgtis kaip su suaugusiais. Su 18-20 metų žmonėmis reikia šiek tiek valdytis ir aš stengsiuosi. Drauge su manimi teisėjaus mano jaunystės mūza Jūratė Sodytė, mes kartu esame šokę, ji tos pačios choreografinės pusės specialistė, tad, manau, dviese galėsime gerai paaiškinti, kas kaip yra.
– Įsivaizduokite – jūs, vertindamas pasirodymą, pravirkdote žmogų. Tai daroma dėl televizijos ar po to būna pačiam nesmagu?
– Yra taip buvę. Aš esu labai sentimentalus ir jautrus žmogus, bet daugelis jau ateidami į projektą žino, kad bus Smoriginas. Gal tie, kurie dalyvavo pirmuosiuose projektuose, elgėsi kitaip, bet dabar kai turiu tą įvaizdį, jie žino, ką šitas niekšas padarys. Dėl to tos ašaros, manau, būna spektaklio dalis. Priemonė, bet skirta paveikti ne mane, o žiūrovą. Tai – atidirbta sistema.
– O jums pačiam nebūna kartais pikta dėl to, kad esate laikomas „niekšu“?
– Atsakysiu choreografo Dainiaus Žebrausko-Skruzdėliuko žodžiais. Jis pasakė: „Nesąmonė, kodėl jūs visada apie Smoriginą blogai, susipažinkite ir suprasite, kad tai – visai kitas žmogus“. Visa tai, kas išorėje visiškai neatitinka to, kas yra viduje. Televizija – teatro pasaulio dalis. Šou neatsirado iš niekur, šou atsirado iš teatro. O aš – senas artistas. Man čia pažaist žaidimą – vienas malonumas. Jaunam žmogui tai – vienintelis pasaulis, o mano pasaulis jau susikūręs. Į daug ką žiūriu su humoru ir atlaidumu.
– Ir atleidžiate visas baisybes, kurias žmonės prikalba ir prirašo komentaruose?
– Aš niekada nepykstu. Va, dabar buvo – puolė Šaprą ir aktorius Rolandas Kazlas, su kuriuo mes labai gerai pažįstami, jį gynė. Aš sutinku, kad Vytautas Šapranauskas yra nepakartojamas, genialus ir tai yra vienintelis Lietuvoje laidų vedėjas, prieš kurį lenkiuosi. Bet smagiausia, kad R.Kazlas duodamas interviu mane pastatė greta jo, galvoju, oi koks reitingas mano geras. Tai buvo smagu. Kai esi suaugęs, egzistuoja savianalizė. Reikia būti labai bukam, kad nesuprastum kritikos. Ją išgirsti gerai. Tik aš esu aš. Nepasikeisiu dėl mane kritikuojančio žmogaus, bet pasistengsiu, kad tų mano savybių jis nebeapčiuoptų.
– Užsiminėte apie Vytautą Šapranauską... Tai kaip jūs vertinate garsiai nuskambėjusį jo pasirodymą „Auksiniuose svogūnuose“?
– Galiu tiesiai šviesiai pasakyti – be V.Šapranausko Lietuva būtų pilka ir pagiringa. Žmogus, kuris išeina į eterį ir pasirodo ekrane taip, kad jo kolegos, tie, kurie turi tokius pat diplomus, šalia jo galėtų išnykti, susigūžti ir pabėgti. Aš tuo metu buvau išvažiavęs į Paryžių, bet įsijungęs internete vaizdo medžiagą kaifavau žiūrėdamas į salę, visus tuos Seimo narius, politikus Vytautas apnuogino. Jie kaip daržovės operuojamos buvo. Gal ten kažkas ir buvo, bet tas jo žaidimas... Išvis, kam analizuoti, juk jis vedė humoristinę laidą! Lietuva turėtų daryti didžiausią reveransą už tai, kad turi V.Šapranauską.
– Su V.Šapranausku, sutikite, „Šok su manimi“ buvote stiprus duetas. Kaip dabar bus su M.Mikutavičiumi?
– (Atsidūsta) Pasakysiu nuoširdžiai – nežinau, nes kiek aš jį pažinau, supratau, kad mes giminingi – labai panašiai drovūs. Visa, ką daro M.Mikutavičius, yra kaukė. Radau giminingą sielą, bet jei mūsų kompleksai susikirs, neįsivaizduoju kas bus. Kadangi sutikau giminingą sielą, pažiūrėsim, kaip man seksis su savimi bendrauti (šypsosi).
