Ar Bazelio mugėje pajunti, kad lietuvių poreikiai – gana kuklūs?
Aišku, ten visai kiti užsakymai, kitos medžiagos, kiti dydžiai. Mano žiedo deimantas – 0,3–0,4 karato: pagal mūsų standartus jis – nemažas. Jei vaikinas tokį perka sužadėtuvių žiedui, tai tas vaikinas jau turi normalias pareigas ir neblogą atlyginimą. O Bazelyje tokių net nėra! Jiems atrodo juokinga su tokiais prasidėti, juolab pardavinėti po vieną. Ten akmenys po 1–2 karatus, labai kokybiški: švarumas, spalva, išpjovimas. Jų kokybiniai parametrai daug aukštesni negu vadinamosios komercinės klasės, kurią čia randi parduotuvėse ar perki gera kaina. Mūsų deimantai dar nebūna blogi, bet jau – ribiniai: žemiausias to gerumo laiptelis. Bazelyje laipteliai kitokie, ten supranti, kad Lietuva – maža rinka.
O ten išvis apsimoka pirkti deimantus?
Gal ir ne. Geriau – safyrus, smaragdus. Kai ateinu aš, galinti nupirkti na, ne vieną, bet ir ne saują deimantų, niekas su manim nesidera. Kainos tokios, už kokias ir tu nusipirktum. Kita vertus, čia, Vilniuje, kokybiškų akmenų labai sunku gauti. Mano vyras Bazelyje baisėjosi: „Na, tu čia ir sukišai pinigų!“ Bet kaip nekiši, kai ir tokio neturiu, ir tokio, ir vienos spalvos reikia, ir kitos.
Ten bent yra iš ko rinktis? Kalbu apie kainas.
Deimantus pardavinėja indai ir žydai; bet tu matai, kaip tas žydas perka iš indo, paskui veikiausiai sertifikuoja ir parduoda jau visai kita kaina. Jei nori pigesnio, eini pas indą, tik tada turi gerai suprasti, ką perki. Tas pats su kitais akmenimis. Safyras gali kainuoti vos 50 dolerių, bet didelė tikimybė, kad jis – koks nors drumzlinas, netolygios spalvos, per mažo ar per didelio gylio. Geri akmenys – nepigūs. Prašau indo: „Noriu smulkių deimantukų, bet kad būtų mažiausiai G spalvos ir VS švarumo.“ Suderame atseit gerą kainą, indas man duoda deimantus ir jau plika akimi matau, kad jų spalva – gelsva. Sakau, kad tokie netinka, vyras prirenka kitų, bet čia pat užkelia kainą.
Ar lietuviams svarbu, kokie tie deimantai? Mes ką nors nutuokiame apie juos? Pavyzdžiui, kas nors tavęs klausė, ar deimantai atitinka etinius standartus?
Kartą klausė, buvo toks atvejis. O šiaip nėra labai svarbu. Mes čia su vienu juvelyru sutarėme, kad tautą reikia šviesti. Paprastai klausiu žmogaus biudžeto, tada parenku skirtingų dydžių ir kokybės akmenukų, surašau žmonių kalba, kuo jie skiriasi, ką matysi plika akimi ar ko nematysi, ir leidžiu pačiam spręsti. Norisi, kad žmogui rūpėtų kokybė.
Visą interviu skaitykite naujame, birželio mėnesio, žurnale „Laima“.