Į paskutinę gyvenimo kelionę Kairėnų kapinėse Virginija Krivickienė buvo išlydėta apsupta artimiausių žmonių ir neįtikėtinos ramybės – nors sinoptikai antradienį prognozavo smarkias audras, laidotuvių metu buvo šilta ir saulėta, taikos nesudrumstė nei vėjas, nei lietus.
„Viskas tarsi nurimo, nušvito. Pati vieta – išskirtinės auros, tad žinau, kad išlydėjimas jai būtų labai patikęs“, – portalui Žmonės.lt sakė Kristupas Krivickas.
Virginija Krivickienė mirė rugpjūčio 28 dieną, būdama 71-erių. Žurnalistė, pedagogė taip ir neatsigavo po sudėtingos širdies operacijos. Apie širdies problemas išdavė daugiau nei prieš metus atsiradę simptomai, o išsityrus paaiškėjo, kad pažeidimai – labai rimti, pažengę ir išplitę. Juos skubiai reikėjo gydyti operaciniu būdu, tačiau tai pasirodę esą labai sudėtinga.
„Techniškai operacija aiški, gydytojai – aukščiausios kvalifikacijos, tačiau ji trunka šešias valandas ir tuo metu būna pajungta dirbtinė kraujotaka. Tai – gyvybę gelbėjantis, bet kartu – traumuojantis procesas, kurį organizmui sunku pakelti“, – aiškino vyras.
Vis tik Virginija Krivickienė, norėdama toliau gyventi, ryžosi operacijai. Moteris tikėjo, kad operuota širdis atlaikys dar dešimtmetį ir ji galės džiaugtis savo anūkais, kurie jai buvo gyvenimo šviesa, prasmė ir tikslas, dėl kurio dirbo iki paskutinės dienos. Operacijos išvakarėse ji baigė darbą ministerijoje, susitvarkė ir atvyko pas sūnų į namus, kur visa šeima jaukiai praleido vakarą. Kitos dienos rytą Kristupas mamą su daiktais nuvežė į ligoninę.
„Ji nebuvo sunkus ligonis, dirbo, tačiau būklė blogėjo ir ji labai atsakingai susiplanavo operaciją, kuri, kardiologų vertinimu, buvo neišvengiama. Jos atidėlioti nebuvo galima, – pasakojo K.Krivickas. – Tai buvo planuota, gyvybę gelbėjanti operacija. Deja, pasisuko viskas taip, kaip pasisuko. Net operacijos metu buvo tam tikros indikacijos, kad čia – sudėtingas atvejis. Mamai buvo pagerėję vieną dieną, o vėliau dvi dienas kritiškai blogėjo. Gydytojai, kurie mus nušvietė apie jos būklę, taip pat buvo sukrėsti, kad taip susiklostė aplinkybės.“
K.Krivickas šeimos vardu padėkojo visam Santariškių kolektyvui – jo mamą operavusiems chirurgams ir kitiems gydytojams, kurie panaudojo visus įmanomus ir pažangiausius įrankius, kad V.Krivickienės gyvybė būtų išgelbėta.
Fotogalerija:
Portalui Žmonės.lt K.Krivickas pasakojo, kad jo ir mamos ryšys buvo labai stiprus, jį abu puoselėjo visa širdimi. Jis buvo vienintelis jos vaikas, ne tik pasukęs tuo pačiu profesiniu keliu, bet ir padovanojęs penkis anūkus.
„Mama labai džiaugėsi mūsų pasiryžimu turėti gausią šeimą. Šis mano gyvenimo projektas – vaikai, santuoka – jai buvo svarbiau už visus mano karjeros pasiekimus, žinomumą, finansinį uždarbį. Ji praktiškai buvo mūsų šeimos įkvėpėja: kiekvienas anūkas jai buvo didelis džiaugsmas, tad aš ir Jurgita, matydami, kaip tai močiutei svarbu, reikalinga, tam tikra prasme tą šeimą ir auginome. Tai ir mums, ir jai suteikė labai daug prasmės“, – atsiminimas su Žmonės.lt dalijosi prodiuseris.
Anot jo, mama buvo labai stipri jų šeimos atrama, ją formuojantis ir užpildantis elementas. Jie kartu praleisdavo labai daug laiko – drauge švęsdavo šventes, lankydavosi parkuose, teatre, važiuodavo atostogauti.
V.Krivickienės santykis su anūkais buvo be galo gilus, paremtas rūpesčiu ir meile. Anot Kristupo, ji labai išgyvendavo dėl visų vaikaičių iššūkių – sveikatos problemų, egzaminų, pasirodymų, taip pat nepamiršdavo jų apdovanoti savo dėmesiu, pradžiuginti reikšmingomis smulkmenomis.
„Ji tokia šventoji buvo ir su mumis, ir su kitais. Jos šiluma, tikras žmogiškas gerumas, empatija matėsi per laidotuves, į kurias susirinko daugybė jos studentų. Visi pabrėžė, koks šiltas žmogus ji buvo“, – pridūrė K.Krivickas.
Vyras patikino – mamos atminimas geriausias bus išsaugotas jo vaikuose, jos anūkuose. „.Mama buvo inteligentiška, išsilavinusi, apsiskaičiusi, tolerantiška, taiki. Jos atminimas bus įprasmintas per vaikų pasiekimus, domėjimąsi tuo, kuo ji juos įkvėpė. Tai – intelektualinė gyvenimo pusė: knygos, parodos, spektakliai, koncertai, filmai su vertybiniu turiniu. Žinau, kad vyresnės mergaitės, kurios spėjo daugiau su ja pabendrauti, to pavyzdžio daug gavo“, – sakė K.Krivickas.
Jis su žmona žada pasistengti, kad močiutės įtaką ir buvimą šalia jaustų ir mažesnieji vaikai. „Norime, kad mažiukai augtų jausdami jos šilumą, gerumą, rūpestį, tik kitu pavidalu. Vaikams sakiau, kad nors močiutė danguje, su angeliukais ir negali būti su mumis, mus mato, jaučia, su ja kalbėsimės. Sakiau – nebijokit, ji ir per gimtadienį, ir per šventes atsiųs dovanų, gal su laiškeliais. Tuo turėsime pasirūpinti mes, bet tikrai stengsimės tą artumą sukurti“, – su Žmonės.lt dalijosi K.Krivickas.
V.Krivickienė gimė Plungės rajone. 1970 m. baigė Plungės 3-ąją vidurinę mokyklą, 1975 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete – žurnalistikos specialybę.
1975–2005 m. – Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros dėstytoja. Skaitė radijo žurnalistikos kursą: radijo žurnalistikos istoriją, žanrus ir kt. 1995–1997 m. dirbo Lietuvos žurnalistikos centro programų koordinatore.
Aštuonerius metus (nuo 1997 iki 2005 m.) Virginija Krivickienė dirbo žurnalo „Mano ūkis“ redaktore, leido priedą „Ekonomika“. Nuo 2005 m. iki mirties V. Krivickienė dirbo Žemės ūkio ministerijos Ryšių su visuomene ir bendradarbiavimo skyriuje.
Bendradarbiavo Lietuvos radijo laidose „Radijas šeimai“, „Sveikata“, programose vaikams ir moksleiviams, vedė psichologinių pašnekesių laidą „Pašnekesiai apie tave ir kitus“. Paskelbė publikacijų Lietuvos radijo istorijos klausimais, Žurnalistikos enciklopedijos ir Visuotinės lietuvių enciklopedijos straipsnių autorė.
