K.Savickytės atvirumas jaudina iki ašarų: „Vaikystėje patirtas smurtas labiausiai mane sužeidė kaip mamą“

Kad ir daug metų praėjo, kad ir ne kartą kalbėjo, aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė susigraudina kaskart, kai prisimena vaikystę. Savo vaikystę, kurią lydėjo smurtas auklėjamaisiais tikslais, kuris sužeidė taip, kad Kristina iki šiol gydosi žaizdas. Todėl visuomenę sukrėtus kauniečių šeimos dramai, Kristina negali tylėti ir primena visiems, kokias baisias pasekmes palieka smurtavimas prieš vaikus.
Kristina Savickytė
Kristina Savickytė / Fotografuojančios aktorės nuotr.

„Kai mes bandome pasverti, koks smurtas yra tinkamas, o koks netinkamas, aš galiu būti balsų tų vaikų, kurie negali pasakyti. Aš esu užaugusi, įvertinusi, turinti poziciją, suvokianti, kaip mane tai žeidžia. Man iš tikrųjų žiauriai sunku, aš noriu slėptis, net dabar kalbėdama graudinuosi... Norėčiau išvis apie tai nekalbėti. Bet suprantu, kad jei aš nekalbėsiu, lieka labai mažai tokių balsų“, – 15min vos tramdydama ašaras kalbėjo Kristina Savickytė.

Savo drąsiomis ir atviromis mintimis, kurias paviešino feisbuke, aktorė dalijasi ir su 15min skaitytojais:

„Šitą nuotrauką iš fotosesijos jausmų tema norėjau pasilaikyti tik sau. Joje matau savo bejėgystę, klausimą „Kodėl?“ ir neviltį. Bet šiandien, vėl vykstant diskusijoms apie smurtą auklėjamaisiais tikslais – kurį ir aš esu patyrusi, dalinuosi ja ir noriu pasakyti – išorinių smurto žymių gali nesimatyti, o jei ir matosi – jos greit išnyksta, tačiau viduj – randai lieka dideli, o žaizdos kraujuoja ilgai.

Aš augau inteligentiškoje šeimoje ir net čia, FB, yra daug mano tėvų kolegų, mokinių, kurie matė juos visai kitokius. Tačiau aš – jų vaikas – patyriau ir tas jų puses, apie kurias ir dabar man sunku kalbėti. Tiktai čia – ne apie mano tėvus. O apie mane – ką patyriau ir kaip tai mane augino.

Užaugau be savivertės, be pasitikėjimo savim, nežinodama, kas man patinka, bijanti garsiai išsakyti savo nuomonę, išmokusi būti gera ir iki šiol visame kūne jaučianti nesėkmes – jei kas nepasiseka, man pakerta kojas ir aš vos einu – lyg eičiau ieškoti diržo, žinodama, kad tuoj tuoj būsiu paauklėta.

Iki šiol visame kūne jaučiu nesėkmes – jei kas nepasiseka, man pakerta kojas ir aš vos einu – lyg eičiau ieškoti diržo, žinodama, kad tuoj tuoj būsiu paauklėta.

Užaugau baimėje ir savo tėvų bijau iki šiol – tėčio, kurio jau dešimt metų nebėra, ir mamos – kuri labai nelaiminga, kad aš dalinuosi šita savo patirtimi. Kadangi jau ne pirmą kartą viešai dalinuosi savo smurtinės vaikystės prisiminimais, nejaukiai jaučiuosi ir dėl aplinkinių, ypač tų, kurie pažįsta mano tėvus – esu sulaukusi išsakymų, kad kartais geriau patylėti. Juokinga, bet dažnai bijau policininkų, troleibuso kontrolierių ar šiaip vyrų – net jei nieko blogo nesu padariusi.

Tačiau labiausiai patirtas smurtas mane sužeidė kaip mamą. Susilaukusi savų vaikų, nemokėjau tvarkytis su neviltimi, bejėgyste ir nors giliai viduje suvokiau nesielgianti teisingai, esu ir per užpakalį užvažiavusi, ir per rankas, ir net diržu, kaip tinkamu auklėjimui įrankiu, grasinusi.

O rėkimo, psichologinio smurto ir grasinimų nesu išsigydžiusi iki šiol, nepaisant didelio darbo su savimi. Suprantu, kad pati esu įpratusi prie tam tikrų savo reakcijos į vaikus ir kylančias problemines situacijas modelius ir juos pakeisti man ypač sunku.

Labai stengiuosi išeiti iš smurtinio auklėjimo rato, noriu, kad mano vaikams nebeatrodytų tinkama tai, kas, deja, mano kartai ir daugumai žmonių dar atrodo norma.

Labai stengiuosi išeiti iš smurtinio auklėjimo rato, noriu, kad mano vaikams nebeatrodytų tinkama tai, kas, deja, mano kartai ir daugumai žmonių dar atrodo norma.

Dirbu su savimi, jei reikia – ir su psichologų ar psichoterapeutų pagalba, esu paprašiusi savo vyro, kad stabdytų mane, kai išeinu iš savęs jam šalia esant.

Kartais jau matau savo progresą, o kartais išgyvenu kaltę, kad štai ir vėl nepavyko.

Kalbu apie tai ir kalbėsiu, nepaisant to, kiek jėgų tai kainuotų ir kiek neigiamo grįžtamojo ryšio sulaukiu.

Ir net mano kuriama „Tėvystės įkvėpimų“ laida gimė tam, kad ne tik pati ieškočiau išeičių, bet padėčiau ir kitiems“, – rašė Kristina Savickytė.

Aktorė tikisi, kad jos atvirumas padės geriau suprasti, ką išgyvena smurtą patyrę vaikai, kokias pasekmes jis palieka visam gyvenimui, Kristina nori tikėti, kad jos mintys paskatins keistis smurtinį auklėjimą propaguojančius tėvus.

Smurtas: kur pranešti ir ieškoti pagalbos
Policijos komisariatai
Tel.: 112
LR Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga
Nemokama linija:
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriai
Vilniuje:
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
Emocinė pagalba vaikams
„Vaikų linija“
Kasdien (11-23 val.):
Tel.: 116 111
www.vaikulinija.lt
Emocinė pagalba jaunimui
„Jaunimo linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 28 888
www.jaunimolinija.lt
Emocinė pagalba suaugusiems
„Vilties linija“
Visą parą:
Tel.: 116 123
www.viltieslinija.lt
Emocinė pagalba moterims
„Pagalbos moterims linija“
Visą parą:
Tel.: 8 800 66 366
www.moters-pagalba.lt
Emocinė pagalba rusakalbiams
„Linija Doverija“
Darbo dienomis (16-20 val.):
Tel.: 8 800 77 277

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų