„Paauglystėje mano spintoje vargu ar būtų pavykę rasti suknelių, na, gal kokią vieną kitą. Rengdavausi kaip berniukas – sportbačiai, džinsai, marškiniai, bliuzonai... Pamenu, tranzuodavome visur, netgi prašinėdavome pinigų, kad galėtume nusipirkti bilietus į kokį nors koncertą kitame mieste, o paryčiais vėl stovėdavome kelyje ir tranzuodavome namo. Ir mama nieko nesužinodavo, galvodavo, kad nakvoju pas draugę“, – portalui Žmonės.lt apie siautulingą paauglystę pasakojo viena sėkmingiausių Lietuvos manekenių S.Starkutė.
Mergina neslėpė, kad paauglystė jai buvo vienas nuostabiausių gyvenimo etapų, kuriame netrūko juoko, nuotykių, draugų bei įspūdžių. „Kai dabar pasižiūriu į paauglius, tai man jų netgi truputį gaila – jie taip greit užauga! Mano laikais viskas buvo kitaip – žaidimai, nuotykiai, nesibaigiantis veiksmas!“ – teigė pašnekovė.
Pašėlusi mokinė, žarstanti komplimentus
Simona pasakojo, kad mokykloje buvo tikra „zavadylka“ – tai yra toji mergina, kuri visada visus užvedinėdavo ką nors veikti. Tiesa, tasai „veikimas“ ne visada patikdavo mokytojams, kurie ne kartą ją yra išprašę lauk dėl trukdymo kitiems klasės draugams susikaupti.
„Pamenu, mokykloje mokytoja ne kartą yra sakiusi – Starkutė ir tie kiti, kur su ja, išeikite iš pamokos ir eikite pasivaikščioti aplink mokyklą. Taip darydavo tam, kad netrukdytume pamokos, nes mes taip krizendavome galiniuose suoluose susėdę, kad aš net nemoku paaiškinti to, ką mes ten išdarinėdavome“, – kvatojosi atsiminusi Simona.
Nepaisant to, mergina tikino besimokiusi gerai, nes kai reikėdavo – susikaupdavo ir padarydavo tai, ką reikia. Tiesa, prie to prisidėjo ir keletas pagudravimų.
„Mokiausi visada gerai, kažkaip nepaisant nutrūktgalviškumo, mokėjau susitarti su mokytojais. Kartais pagudraudavau – tai gėlyčių be progos padovanodavau, tai komplimentą mokytojams pasakydavau – taip ir išsipirkdavau savo išdaigas“, – juokėsi Simona.
Bizūno niekada nesu gavusi, o jo gal šiek tiek ir reikėjo...
Mergina teigė, kad už mokyklos ribų jos, kaip „zavadylkos“ savybės taip pat niekur nedingdavo: „Mano paaugliškas maištavimas reiškėsi ir kieme – pareguliuodavau visus, parėkaudavau. Kitos mergaitės net prisibijodavo manęs – pamačiusios dažnai pereidavo į kitą gatvės pusę.“
Paklausta, kaip į jos „pareguliavimus“ ir linksmybes pamokose reaguodavo tėvai, Simona teigė niekada nepatyrusi didelių konfliktų, mat mama, kurios mergina neteko būdama vos septyniolikos, ją labai mylėjo ir nebausdavo.
„Su mama sutariau labai gerai, ji visada su manimi labiau kaip su drauge elgdavosi negu kaip su dukra, todėl tarp mudviejų niekada nebuvo jokių paslapčių. Su tėvu nebendravau, nes tėvai buvo išsiskyrę. Dabar galvoju, kad gal aš tokia maištaujančio charakterio buvau būtent todėl, kad šeimoje nebuvo vyriškos rankos. Mama buvo mokytoja, stengėsi visada būti tolerantiška, atlaidi, bizūno niekada nesu gavusi, o jo gal šiek tiek ir reikėjo...“ – svarstė S.Starkutė.
Po bučinių – planai apie vestuves
Paklausta apie paaugliškas meiles, Simona prapliumpa juokais: anot merginos, atsiminus tas draugystes, kuomet pasilaikymas už rankų jau atrodydavo kaip rimti santykiai, šiandien kelia tik didžiulį juoką. Mergina atsiminė, kaip su vienu berniuku draugavo bene kelerius metus ir netgi kurdavo ateities planus apie šeimą.
„Paauglystėje turėjau gana ilgą draugystę, bet buvo kiti laikai, kitoks vaikų auklėjimas, todėl tarp mūsų nei ten bučinių labai daug buvo, nei juolab kažko daugiau. Praeidavome gatve susikibę už rankučių ir jau pora! Tokie dalykai, kaip dabar tarp paauglių vyksta, mums net į galvą neateidavo. Nepaisant to, su tuo berniuku mudu jau buvome net ir vestuves pradėję planuoti!“ – juokais papliumpa pašnekovė.
„Aišku, paverkšlendavau dėl santykių, bet didžiulių dramų nebuvo“, – sutramdžiusi juoką priduria ji.
„Smagi ta mano paauglystė buvo, dabar kai pasižiūriu nuotraukas, tai juokas ima – tie plaukai, stilius, makiažas! Žiūriu ir galvoju – jetus, kas pas ją toje galvelėje tuo metu vyko!“ – baigdama pokalbį vėl užsikvatoja Simona.
