„Atsimenu, kad buvo 1977 metai ir, kad labai labai laukiau ir norėjau eiti į mokyklą. Tuomet visiems mokiniams davė knygutę nuo direktoriaus. Ji vadinosi „Genys siuvėjas“ ir ten buvo ne tik direktoriaus parašas, bet ir apvalus mokyklos antspaudas“, – apie pirmąjį savo susidūrimą su mokymo įstaigą pasakojo žurnalistas.
Fizinio lavinimo pamokos mane pernelyg erzino, nes nebuvau sportiškas vaikas. Tėvams pasakiau, kad mokyklą apvogė ir dabar kol neišsiaiškins – pamokų nebus.
Rašytoju nebūsi, gal su architektūra pasiseks
Laidos „Užkalnio 5“ vedėjas tikino, kad mokyklos jis nemini bloguoju, tačiau ilgėtis jos taip pat nėra reikalo. O ir iki knygas „ryjančio“ moksliuko Andriui, kaip jis pats prisipažino, buvo taip toli, kaip Kristupui Kolumbui iki Indijos atradimo.
„Ne, ilgesio mokyklai nėra. Nebuvau labai noriai bendraujantis vaikas, bet kažkaip viskas lyg ir buvo neblogai, – portalui Žmonės.lt pasakojo Andrius. – Buvau labai išsiblaškęs, svajodavau sau apie visokius dalykus, todėl niekada nesinervindavau beveik dėl nieko. Daugelis būdavo užsivedę – oi, kontrolinis, oi, savarankiškas darbas, kas dabar bus, kas dabar bus – o man buvo visiškai tas pats. Nesiruošdavau atsiskaitymams, bet gelbėdavo šiokie tokie gabumai. Man patiko matematika ir fizika, net keliose olimpiadose buvau“.
Žurnalistas pripažino, kad jokios aliuzijos į dabartinę karjerą jis mokykloje nė neturėjo. Ir ne jis vienas. Tuo metu, kai Andrius buvo 14-os, jo auklėtoja jam „švelniai“ palinkėjo, geriau siekti aukštumų architektūroje, o ne filologijoje.
 |
| Asmeninio albumo/ Žmonės.lt nuotr./Andrius Užkalnis pirmoje klasėje su mamos iš Vokietijos atvežta „importine“ kuprine. |
„Mano mokykloje – Salomėjos Neries, Vilniuje – buvo mokoma anglų nuo pirmos klasės. Mano klasės auklėtoja aštuntoje klasėje, kai išėjau į tuometinį Statybos technikumą (dabar – Vilniaus Technologijų ir Dizaino Kolegija – aut.past.) mokytis architektūros, sakė: „Na, Andriukai, su anglų kalba tai tau tikrai nieko nebus, gal labiau pasiseks architektūra“. Rašydamas rašinius niekada neblizgėjau ir pažymiai buvo vidutiniški, nes vis išdirbinėdavau. Man buvo svarbu daryti skirtingai nuo kitų ir patraukti dėmesį“, – prisiminė Andrius.
Juokas pro ašaras: kaip išvengti mokyklos Andriaus Užkalnio stiliumi
Mokyklos ne itin mėgęs Andrius pasakojo, kad išdaigų jie susigalvodavo apsčiai. Nuo paprasto ir vaikiško erzinimosi tarpusavyje iki beveik genialaus plano, kaip išvengti nemėgiamų pamokų. Net praėjus 31 metams, jis prisimena, kaip sumanė išsisukti nuo fizinio lavinimo pamokos.
„Ketvirtoje klasėje buvau sugalvojęs, kad fizinio lavinimo pamokos mane pernelyg erzino, nes nebuvau sportiškas vaikas. Tėvams pasakiau, kad mokyklą apvogė ir dabar kol neišsiaiškins – pamokų nebus. Tai kokią savaitę bimbinėjau, kol nepaskambino auklėtoja. Gavau velnių nemenkai“, – dalinosi savo išdaigų prisiminimais Andrius.
Ir tai nėra vienintelė šunybė, kurią jis iškrėtė. Pasirodo jaunasis Užkalnis per pertrauką tarp pamokų, keliaudamas su klasės draugais pirkti varškės sūrelių erzindavo tuometinės Taupomosios kasos (buvusios Dominikonų gatvėje – aut.past.) darbuotojas.
„Praeidami visaip vaipydavomės ir jas erzindavome, o jos nieko negalėjo padaryti, nes vis tiek būtume pabėgę, kol jos išeitų iš tų savo patalpų. Vieną kartą jos mus netyčia užklupo mieste jau po pamokų. Tada šaukė rusiškai: „Čia tie berniukai, čia tie berniukai!“
O pabaigai ir dar vienas Andriaus prisiminimas iš mokyklinio gyvenimo. „Per darbų pamoką medžio dirbtuvėse reikėjo daryti inkilėlius. Atsimenu, tokį baisų, klišą ir kreivą inkilą sumeistravau, kad net mūsų labai geraširdis mokytojas – atsimenu, jo pavardė buvo Šidagis – lingavo galva, sakė, čia nė vienas žvirblis į tokį baisumą neskris. O su kitais klasiokais, kai reikėjo tekinti per darbus iš medžio, ištekinom vyrišką lytinį organą, ir net nežinau, kas paskui su juo atsitiko“, – nuotykius iš mokyklos laikų pasakojo žurnalistas.
