Santykiai prasidėjo visiškai neįsipareigojančiai, nes planavau toliau mokslus tęsti ne Lietuvoje, todėl nebuvo prasmės galvoti apie ką nors rimtesnio. Kuomet situacija pasikeitė ir aš likau, bendravome toliau. Santykiai ir toliau buvo neįpareigojantys: vienas du skambučiai per savaitę, o gal ir per dvi. Vienas susitikimas per dvi savaites. Vesdavosi mane į teatrus, parodas, kitus renginius, nes žinojo, kad tai mėgstu. Su savo draugais jo supažindinti nenorėjau, nes mūsų santykiai buvo visiškai neaiškūs. Be to, man buvo gerai ir taip. Niekada neturėjau tiek laisvo laiko, kad galėčiau jo daug skirti kitam žmogui. Beje, kaip ir jis. Abu mėgstame laisvę, nemėgstame atsiskaitinėti už poelgius, ir vis dėlto susitikę klausiame vienas kito patarimo dėl tam tikrų situacijų, pakalbame apie mums svarbius dalykus, nors tai atrodo abiems nėra labai priimtina. Prieš Kalėdas ėjome į oficialų renginį, į kurį jis turėjo porą pakvietimų. Jo metu mane supažindino su savo draugais, vėliau su jais praleidome ir likusį vakarą. Tą akimirką atrodė, kad galbūt viskas po truputį keisis ir mūsų santykiai pradės vystytis kita linkme, tačiau dabar mūsų bendravimas ir vėl toks pat. Jaučiu, kad pavargau nuo tokio bendravimo, dar blogiau, kad visiškai nesuprantu jo veiksmų. Kaip manote, ką tokioje situacijoje reikėtų daryti? Dėkoju už pagalbą. Violeta
Sveika, Violeta. Iš tavo laiško susidarė įspūdis, kad tam vaikinui yra priimtinas toks neapibrėžtas jūsų santykis, ir jis nenori nieko keisti: nei dažninti, nei gilinti jūsų bendravimo, nei labiau suartėti. Jam pakanka to, kas yra tarp jūsų dabar. Gali būti, jog tame renginyje, į kurį jis tave pakvietė, viso labo suvaidinai jo „oficialios“ draugės vaidmenį.
Visgi, jei vaikinas norėtų artimesnių santykių, jis pradėtų tau rodyti daugiau dėmesio.
Žinoma, tai, kad jis tą vakarą supažindino su savo draugais ir kartu praleidote visą vakarą galėjo teikti viltį, kad jūsų santykiai keisis. Nenuostabu, kad tave glumina toks vaikino prieštaringas elgesys: kalbatės apie jums svarbius dalykus, jis klausia tavęs patarimo, po to dingsta; supažindina su savo draugais ir vėl pradingsta. Tau nebeaišku, kokie yra jo tikrieji norai ir ketinimai.
Visgi, jei vaikinas norėtų artimesnių santykių, jis pradėtų tau rodyti daugiau dėmesio, jūs dažniau susitiktumėte, bendrautumėte, galų gale tu pajustum, kad jūsų ryšys pasikeitė, o taip juk neatsitiko. Bendraujate jau ne taip mažai laiko ir per tuos aštuonis mėnesius, kad ir labai lėtai artėjant vienas prie kito, ryšys būtų tapęs artimesnis ir labiau apibrėžtas, o vaikino interesas būtų akivaizdesnis.
Rašai, kad pavargai nuo tokio bendravimo neapibrėžtumo... Ar tai reiškia, kad norėtum kitokių santykių su šiuo vaikinu? Galbūt dabar tu jau esi pasiruošusi į savo gyvenimą įsileisti kitą žmogų ir paaukotum savo laisvę dėl brangaus tau ryšio? Kita vertus, galbūt tu apsikraudavai darbais, prisigalvodavai įvairios veiklos, nes tavo gyvenime nebuvo artimo žmogaus, o ne atvirkščiai: vaikino nebuvo, nes jam laiko neturėjai?
Kas trukdo suartėti?
Ar tikrai norėtum suartėti su tuo vaikinu ir jam įsipareigoti, ar jo prisirišimas, atsidavimas tavęs neatstumtų? Ką apie tai manai, Violeta? Ką manai apie save? Galbūt iš dalies jūsų santykis išliko toks tolimas ir dėl tavo pozicijos. Pati rašai, kad iš pradžių nenorėjai jokių įsipareigojimų (planavai išvykti) ir tą vaikinui vienaip ar kitaip rodei, transliavai, pavyzdžiui, nesupažindinai su savo draugais.
Gali parodyti aiškesnį susidomėjimą ir simpatiją jam dabar: pasikviesti jį kur nors, pasiūlyti supažindinti su savo draugais. Iš to kaip jis reaguos, suprasi jo santykį į tave. Žinoma, gali ir tiesiog pasikalbėti, paklausti jo paties, pasakyti, ko tu norėtum jūsų santykiuose ir išsiaiškinti, ko norėtų jis. Sėkmės tau.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com.
