Dabar jau metai, kaip išsiskyrėme, bet susirašinėjame SMS, dažnai susitinkame. Žodžiu, draugystė nenutrūko. Tiesa, aš jai – trečias gyvenimo draugas, su visais ją išskyrė tėvas. Ji negali savęs apginti, pasakyti savo žodžio. Ji tik užsidaro kambaryje ir visą skausmą palieka viduje. Tik su manimi ji būna atviresnė. Palikčiau ją, bet negaliu to padaryti, vis dar ją myliu, man gaila jos. Nesiseka jai gyvenime ir, kaip ji ne kartą yra sakiusi, niekada nebus laiminga. Aišku, aš ją raminu. Mūsų susitikimai vyksta jos tėvams nežinant, bet jie įtaria, kad mes nenutraukėme ryšių. Kaip man toliau elgtis? Man tikrai jos gaila. Pagarbiai, Vidas
Sveikas, Vidai. Iš pasakojimo atrodo, kad tavo draugė yra „ištekėjusi“ už savo tėvo. Nors ji pasirinko bendrauti ir gyventi su tavim, nors judu kartu praleidote tiek laiko, jos pasąmonė neleidžia jai pamiršti jos „tikrojo vyro“. Susiformavusi tėvo ir dukters sąjunga ir dukros emocinė priklausomybė nuo tėvo yra labai stipri ir dažnai tęsiasi visą gyvenimą, kartais net po tėvo mirties.
Paprastai motina tokioje šeimoje būna „silpna“ (pavyzdžiui, taip pat serga depresija, yra alkoholikė, darboholikė ir pan.) arba yra emociškai atitolusi nuo dukros. Ji nesugeba užmegzti artimų, gilių santykių su savo dukra ir netampa jai geru moters modeliu, figūra, su kuria dukra norėtų tapatintis.
Kol tavo draugė neišspręs savo emocinės priklausomybės nuo tėvo, kol ji nepasipriešins jam ir liks tėvo dukra/tėvo moteris, tavo galimybės labai menkos.
Kartais būna ir taip, kad dukra turi atstoti savo tėvui žmoną, ji tampa jo sąjungininke, palaikytoja. Tokiais ir panašiais atvejais dukra nesąmoningai renkasi savo tėvą kaip idealų partnerį visam gyvenimui. Kitam žmogui, pavyzdžiui, jos draugui ar vyrui labai sudėtinga įsiterpti tarp jų, jis niekad nebus iš tikrųjų mylimas, vertinamas, bus nuolat vienaip ar kitaip stumiamas iš šios dukters ir tėvo jungties.
Taigi, Vidai, kol tavo draugė neišspręs savo emocinės priklausomybės nuo tėvo, kol ji iki galo nepasipriešins jam ir liks tėvo dukra/tėvo moteris, tavo galimybės labai menkos. Tavo draugė pati turi būti motyvuota spręsti šią savo problemą, įsisąmoninti, kad ji pati bijo (nenori) „paleisti“ savo tėvo.
Ji turi aiškiai pajusti, kad nori megzti su vyru lygiavertišką, suaugusios moters, o ne vaiko santykį. Kad ir kaip norėtum, tu to už ją padaryti negali – negali už ją subręsti, atsiskirti nuo tėvo ir atsisveikinti su vaikyste. Atrodo, tavo draugė yra stipriai emociškai pažeistas, palaužtas žmogus, todėl jai reikalingas ne tik gydymasis vaistais, bet ir psichoterapija.
Kuris iš jūsų auka?
Kita vertus, tavo draugė nėra vien auka ir nereiktų jos gailėtis. Tikėtina, kad neretai savo bejėgiškumu ji manipuliuoja (greičiausiai nesąmoningai), vengdama atsakomybės ir įsipareigojimų. Juk tavo draugė leido įsiterpti savo tėvui į jūsų konfliktus, nepasipriešino tam. Jai savotiškai patogi tokia pozicija. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu, bet atrodo, kad auka šiuo atveju esi tu.
Grubiai tariant, buvai išmestas. Savo laiške net porą kartų kartoji, kad tau jos labai gaila. O ar negaila, Vidai, savęs? Tu vis gelbėji, ramini, guodi savo draugę, o man atrodo, kad pagalbos reiktų tau pačiam. Kas rūpinasi tavimi, tavo jausmais, kai nuolat atlieki gelbėtojo vaidmenį? Ir dar svarbesnis klausimas: jei jau esi gelbėtojas ir guodėjas, kodėl nebandai savęs ir savo draugės „išvaduoti“ iš jos tėvo „gravitacijos lauko“?
Kaip rašei, gyvenote tėvo sklype, galima sakyti, jo žemėje, ir tai – ne tik stipriai skambanti metafora. Galbūt pažvelgęs į savo vidų išvystum ne gelbėtoją, o bejėgišką, prie stipresniojo besiglaudžiantį vaiką, kuris nedrįsta pasipriešinti spaudimui, lemti savo gyvenimą pats? Nejaugi tau nepikta, kad draugė taip lengvai leido tėvui jus išskirti, kad dabar gali susitikti su ja tik paslapčia, vogčia?
Jei draugė supranta savo priklausomybę, ir nori iš jos vaduotis, nori būti su tavimi, jums reiktų išeiti iš tėvų šešėlio, iš jų erdvės ir kurti atskirus savo namus. Savo ruožtu, tau pačiam svarbu imtis realių žingsnių, būti vyru, siūlyti jai kartu gyventi jūsų, o ne tėvų namuose. Manau, tau, Vidai, labai svarbu įsisąmoninti savo paties vidines problemas ir išmokti mylėti save. Draugei galėsi padėti, jei ji pati norės padėti sau. Sėkmės.
Norite paklausti Ramunės? Rašykite: santykiai@15min.lt
Daugiau apie psichologiją ir psichoterapiją skaitykite Psichoterapeutas.com.
