Per daug nekristi į akis
Nemažai keliaujanti verslininkė S. teigia tėvynėje vykstančiuose vakarėliuose dažnai pasijuntanti keistai. „Nemėgstu dirbtinių pokalbių ir perdėtai išsičiustijusių žmonių. Pastebiu, kad tokiais atvejais kartais imu tyčia aukštaičiuoti ar, kitiems itin rimtai šnekučiuojantis, juokauti – tai tarsi savotiškas protestas. Dažnai lankausi Prancūzijoje ir sulaukiu kvietimų į vakarėlius, kur renkasi pasaulio verslo magnatai. Jei susibūrimai būna po darbo, moterys rengiasi madingai, bet santūriai – ten niekada nepamatysi tiek išsipusčiusių ponių, kiek susirenka Vilniuje į kokios nors parduotuvės atidarymą. Brangūs, garsių firmų, bet nemažai kūno apnuoginantys vakariniai ar kokteiliniai drabužiai, su kuriais čia mėgsta pasirodyti jaunos, žavios ir turtingos damos, užsienyje vertinami vienareikšmiškai: taip iš minios išsiskiria merginos vienam vakarui...
Lietuvoje gerokai pervertinami įvairiausi oficialūs pristatymai: net jei atidaroma kokia kišeninė krautuvėlė, jos savininkai kvietime nurodo apsirengti taip, lyg eitum į pokylį Prezidentūroje.
Lietuvoje gerokai pervertinami įvairiausi oficialūs pristatymai: net jei atidaroma kokia kišeninė krautuvėlė, jos savininkai kvietime nurodo apsirengti taip, lyg eitum į pokylį Prezidentūroje. Ar visada paisau aprangos kodo? Pasikliauju sveika nuovoka. Jei renginys vyksta kaimo sodyboje, niekada neapsiausiu batelių svaiginančio aukščio kulniukais ir nesisprausiu į prabangią vakarinę suknelę, net jei savo demokratiška ir gana santūria išvaizda išsiskirsiu iš kitų, dažniausiai vyresnio amžiaus viešnių. Žinote, tik Lietuvoje pasiveja tokios apkalbos: „Žiūrėk, turtinga, o neturi kuo pasipuošti.“ Kartais atrodo, kad čiustytis – vienas iš svarbesnių pasiturinčios lietuvės tikslų...“ – „Gera čia svarstyti, – pasakytų moteriškė iš mažo miestuko. – Aš tai niekur neinu, tokiuose vakarėliuose nedalyvauju – rami galva.“ Taigi kad negali žinoti.
Štai vertėja L. iš atkampaus rajono sykį atvykusi į kursus sostinėje susipažino su žaviu užsieniečiu, o netrukus juodu ir meilė ištiko. Nusivežė jis mylimąją į gimtąją Bretanę ir nutarė pavaišinti omarais. „Jūs mėgstate jūros gėrybes?“ – mandagiai pasiteiravo jaunuolio tėtis, mikliai manipuliuodamas žnyplėmis, replėmis, šakute ir specialiu peiliu. „Skubiai patvirtinau, kad be jų negaliu gyventi, o pro blakstienas neįkyriai sekiau, kaip vyriškis fokusininko judesiais stveria omarą už liemens, kita ranka trūkteli už uodegos, kaip ją įpjauna ir išima minkštimą. Laimei, niekas iš didelės kompanijos manęs įkyriai nestebėjo, o draugas pasisiūlė padėti.“
Dizainerė J., mėgstanti kartoti, kad tikrų aristokratų iš tolo neužuosi, kartą su draugais keliavo po Norvegiją. Prieš pakildami į kalnus jie nutarė išgerti kavos. Pamatę nuorodą, išsuko iš kelio ir privažiavo kažkokį nedidelį pastatą: pirmame aukšte – sporto prekių parduotuvė, antrame – kavinė. Užlipę paprašė gėrimo, o išgirdę, kad čia savitarna, paklausė, kiek bus skolingi. Nustebusi padavėja atsakė, kad kava nemokama. Tik atsisėdusi terasoje kompanija galų gale suprato, kur atsidūrė: ogi golfo klube. „Kai pagalvoji, Lietuvoje mus būtų šimtą kartų išmetę, o ten apsimetė, jog viskas gerai. Ką nori sakyk – teisinga dar mokykloje į atmintį įsirėžusi A. Čechovo frazė, kad nemandagus ne tas, kuris taip pasielgė, o tas, kuris nemandagų elgesį pastebėjo.“ Šventa teisybė – kito nemandagumą ar nerangumą itin miela aptarinėti. Na, pavyzdžiui, kaip smagu stebėti, kad ne vien tau manipuliuojant valgymo lazdelėmis jei ir pavyksta sučiupti sušį, tai marinuotą imbierą tenka varinėti po lėkštę kaip kamuolį po futbolo aikštę. Viena mano pažįstama po tokių bergždžių treniruočių nutarė tobulintis namie: lazdelėmis oriai knaisiojasi po lėkštę, sako, suvalganti mažiau ir netgi lieknėjanti, nors bičiulės juokauja, kad tvirtos lietuvės pirštams labiau tinka šaukštas.
Padorioje draugijoje, aišku, pridera ir padorūs pokalbiai. Kartą tokiame pobūvyje žurnalistei I. labai turtingas verslininkas suskato girtis ką tik nusipirkęs du „Porsche“ automobilius. Būdama gerai išauklėta (nuo mažens užmigdavusi su etiketo vadovėliu), mergina žinojo, kaip palaikyti „small talk“ – neįpareigojantį pokalbį, banaliai nenukreipiant jo apie orus: „Nekaltai pasakiau, kad neseniai skaičiau apie vieną rusų turtuolį, kuris įsigijo burlaivį „Falcon“ – tikrą viduramžių pirmtako imitaciją su modernia įranga, ir tik už niekingus 30 mln. JAV dolerių. Verslininkas kažkaip akyse suzmeko, ėmė maigyti švarko skverną ir gana greitai pasišalino. Nuo tada vakarėliuose jis pasistengia, kad mūsų žvilgsniai nesusitiktų.“ Neįpareigojantys pokalbiai neslepia tokių pavojingų (aplinkiniams) povandeninių akmenų kaip tostai jubiliatui. Na, nesame gruzinai, tai jais ir nebūkime. Bet štai išeina moteriškaitė su oria paukščio lizdo šukuosena, suknia nėriniuotais padurkais, sudeda lūpas širdele, išsitraukia sutrintą užrašų knygelę ir prabyla eilėmis iš interneto: „Tau linkiu sparnuoto skrydžio, / Mėlyno vilčių dangaus / Ir svajonių TOKIO dydžio...“ Toliau necituosiu.
Sugebėti pasijuokti iš savęs
Kai viename provincijos miestelyje lankėsi LABAI svarbus asmuo, Savivaldybės valdininkė buvo įpareigota pasakyti sveikinimo kalbą. Pakirdusi dar prieš aušrą, moteriškė energingai ėmėsi grožio procedūrų, o paskui įsliuogė į siaurą protokolinio ilgio sijoną (su kuriuo pasijuto it supančiota kumelaitė, mat buvo pratusi kelnėta matuoti kontoros koridorius septynmyliais žingsniais), susisagstė taliją nepriekaištingai pabrėžiantį švarkelį ir įšokusi į batelius kritiškai nužvelgė save veidrodyje. Puikumėlis! Tačiau būdama trumparegė nepamatė ištraukto kojinės siūlelio, kurį užkabino išpuoselėtu nagučiu. Lygiai po dviejų valandų siūlelis trūko, o maža skylutė virto kumščio didumo skyle ant kelio, kaip tik ties sijono apačia. Gal to niekas nebūtų pastebėjęs, jei susiruošusi sakyti kalbą moteriškė po pirmųjų žodžių „Jūsų Ekscelencija“ nebūtų kukliai nudelbusi akių: žvilgsnis kaip tik užkliuvo už tos prakeiktos skylės. „Pasijutau it kokia pakelės mergšė, – patirtą siaubą prisimena N. – Aiškiai pajutau, kad žandai dažosi burokėlio spalva, širdis šokinėja, o liežuvis pradeda pintis. Pamenu, ėmiau žvaliai mojuoti rankomis, o skylę dengti vis sukryžiuodama kojas.
Paskui girdėjau savo kalbos komentarą: „Pylė kaip iš rašto, bet kodėl strykčiojo kaip balerina?“ – „Viešėjau Suomijoje pas draugę, – pasakoja ekonomistė A. – Jaučiausi kvailai apaugusi posovietiniais kompleksais: kad išsiskiriu iš minios, kad į mane visi žvelgia iš aukšto. Užsukau į kažkokią menininkų kavinę įsivaizduodama, kad man vos ne ant kaktos šviečia užrašas: „Ji turi pinigų tik kavai“, tad nutariau atrodyti ori ir nepriklausoma. Išpūčiau krūtinę, atlošiau galvą ir ėmiau save įtikinėti, jog esu vertesnė už daugelį čia sėdinčių. Išgėrusi kavą praplaukiau tarp stalelių it gulbė, lėtai užsisagsčiau lietpaltį. Ir ką manai? Tikrai visi į mane keistai žvelgė, niekšai.“ Išdidžiai nupėdinusi kokį šimtą metrų, moteriškė aptiko, kad drožia su išvirkščiu drabužėliu. Ir kai ją gatvėje dėl to surietė juoko priepuolis, sako, niekas nekreipė jokio dėmesio... Kokiame nors nuobodžiame elito vakarėlyje tarp marmurinių veidų, nepriekaištingų drabužių, šukuosenų ir rimtų kalbų kartais nuotaiką pakelia koks nors mažas neatitikimas: persisukęs pono X kaklaraištis ar raudonų lūpdažių dėmelė ponui Y ant skruosto.
Sykį į panašų renginį trumpam užklydusi vieniša dama E. pastebėjo į ją susmigusius žvilgsnius: „Supratau – matyt, neblogai atrodau. Ir ta beprotiškai brangi suknelė gal visai nieko, ir pas kirpėją buvau. Va, keli vyriškiai užkalbino. Net labai įdėmiai klausėsi, ką pasakoju. Nesutikau ten pažįstamų, bet gana gerai jaučiausi.“ Paslaptis išaiškėjo tik taksi grįžus namo, kai ryškioje vonios kambario šviesoje E. išvydo esanti panaši į pandą: nuo vienų blakstienų nuvarvėjęs tušas buvo tapybiškai išsklidęs paakyje, o kita veido pusė – kaip pridera. Viešumoje tokiai personai kažkodėl išsyk pajunti simpatiją, kaip ir oriai moteriškei, užsukusiai į prekybos centrą su pakaušyje styrančiu plaukų suktuku, ar kitai, gatvėje pametusiai pasijonį, ar dar kitai, beje, visai racionaliai kolegei, kuri pusdienį pravaikščiojo su prikibusia ant užpakalio tekstiline rože, – visos gi būname išsiblaškiusios, anaiptol neorios ir nekietos, net jei vaidiname tokias. O persona su prasegtu klynu ar nubėgusia kojinės akimi jaučiasi irgi gerai, kol pati tai sužino. Ką daryti, jei įvyko kas nors TOKIO? Jei pataisoma – taisyti; jei ne – nekompleksuoti ar net pajuokauti. Ne jūs pirma.
