Optimizmas arba pesimizmas tampa mums antrąja prigimtimi. Tam turi įtakos auklėjimas ir įgimti polinkiai arba, kaip sako specialistai, psichofizinė konstitucija.
„Nepamirškite, kad iki pusės pripilta stiklinė vandens gali būti ne tik beveik pilna, bet ir beveik tuščia“, — primena visiems žinomą aforizmą Masačiūsetso universiteto psichologijos specialistė Džulija Norem. Kaip atsaką „pozityviajai“ psichologijos krypčiai ji tiria ir propaguoja vadinamąjį „apsauginį pesimizmą“ — tokią elgesio strategiją, kai žmogus stengiasi mintyse modeliuoti būsimą situaciją ir atkreipti dėmesį net į nereikšmingus sunkumus bei kliūtis, su kuriomis gali tekti susidurti. Mokslininkė ir dauguma jos kolegų sukilo prieš pozityvaus mąstymo ir optimizmo viešpatavimą. Juk kvaila neigti, kad, be priežasčių džiūgauti, gyvenime būna ir situacijų, kurios priverčia mus kentėti, nusivilti arba bent jau susirūpinti.
Kita optimizmo pusė
Taip, žinoma, optimizmas turi neginčijamų privalumų, bet yra ir trūkumų. „Nerūpestingumas ir egoizmas — pirmieji primygtinai peršamo optimizmo vaisiai“, — sako psichologai. „Nenumatytas, netikėtas vilčių žlugimas ir iš to kylantis žiaurus nusivylimas — taip pat niekuo nepamatuoto optimizmo rezultatas“, — antrina jiems sociologai. Kad nebūtum pernelyg lengvai sugundomas ir galėtum išties blaiviai vertinti situaciją, turi būti truputėlį pesimistas.
Sakykime, jums reikia nueiti į savivaldybę ar kokią kitą panašią įstaigą. Įsivaizduokite, ką darysite, jei vizitas dėl eilių užsitęs arba jums staiga prireiks daugiau dokumentų kopijų, negu turite. Kaip elgsitės, jei su jumis kalbės nemandagiai?
Pamąstymai apie galimus trikdžius leis adekvačiai suvokti situaciją, įvertinti visus niuansus. Vaizduotė padės išvengti potencialios nesėkmės. Taigi apsauginis pesimizmas, jei jis yra natūrali konkretaus žmogaus savybė, nė kiek blogesnis už strateginį optimizmą, verčiantį žmogų vengti blogų minčių ir aklai tikėti geresne ateitimi. Ir išmintingoji gamta tai numatė, anaiptol ne visus žmones suderinusi mažoro skambesiu. Apie 50 proc. mūsų dažniau liūdi ir abejoja, tai yra, mąsto pesimistiškai.
Nepastebėti negatyvizmo privalumai
Ne visaapimantis ir gilus, o būtent „gynybinis“ pesimizmas gali būti naudingas ir konstruktyvus. Štai jo privalumai.
Tai priežastis susipažinti. Be abejo, visuomet gyvenimo džiaugsmu trykštantys optimistai patraukia mūsų dėmesį. Mums patinka į juos žiūrėti ir jų klausytis, bet noro susipažinti artimiau paprastai nėra. Jiems, iš visko sprendžiant, gera ir be mūsų... Pesimistai vien jau savo išvaizda sukuria situaciją naujoms pažintims. „Kodėl jūs nesilinksminate drauge su visais?“ — štai ir užsimezgė pokalbis.
Pesimizmas padeda vystyti ir stiprinti santykius. Kiekvienam žmogui svarbu žinoti, kad jis — pats svarbiausias. Pajusti tai bendraujant su užkietėjusiu optimistu beveik neįmanoma. „Neateisi? Puiku — kaip tik norėjau pabendrauti su draugais“, — sako jis. Optimistai iš tiesų žymiai mažiau brangina santykius manydami, kad viskas tik į gera, net ir išsiskyrimai. Tas, kuris liūdi, ilgisi mūsų, o susitikus demonstruoja tikrą džiaugsmą, kelia žymiai daugiau šiltų jausmų.
Pesimistai rečiau negu optimistai elgiasi neapgalvotai. Pesimizmas pasireiškia abejonėmis, nerimu dėl ateities, o tai savo ruožtu verčia žmogų pasverti ir apgalvoti kiekvieną žingsnį. Mesti viską ir išvažiuoti į pasaulio kraštą, įsimylėti ir palikti šeimą su trimis vaikais, susižavėti idėja ir atiduoti jai įgyvendinti visus pinigus — tai optimisto poelgiai. Pesimistas linkęs branginti tai, ką turi. Tikėdamasis geriausio, jis vis dėlto yra nusiteikęs... viskam.
Pesimistai rečiau patenka į nemalonias situacijas. Yra tokių žmonių, kuriuos ne kartą apvagia gatvėje. Visi jie — optimistai. Juos lengva nukalbinti, nes su žmonėmis jie visad būna atviri ir smalsūs. Pesimistai, vos užkalbinti gatvėje nepažįstamo žmogaus, tuoj įvertina visus tikėtinus pavojus. Jie niekuomet nepalieka daiktų ar vaikų be priežiūros ir apsidraudžia kur tik įmanoma. Galbūt iš šalies toks elgesys atrodo nelabai geranoriškas, bet užtat saugu. Dėl tų pačių priežasčių pesimistų niekuomet nekalbina būrėjos. Jos žino tokio „kliento“ tikėtiną reakciją.
„Turėsi, brangioji, kažkokių nemalonumų greitu laiku“. — „Pati žinau, kiekvieną dieną neišvengiu nemalonumų. Jūs, beje, taip pat jų turėsite“.
Liūdesys ir širdgėla — kūrybos pamatas. Tokios emocijos įkvepia greičiau, nei džiaugsmas ir pasitenkinimas gyvenimu. Prisiminkite: patys nuostabiausi meno, ypač muzikos kūriniai skirti nelaimingai meilei, dramatiškiems išgyvenimams, vidiniams konfliktams. Kad kūrinys būtų įtikimas, kurti geriausia iš savo asmeninės patirties...
Pesimizmas padeda išgyventi sunkumus. Smulkius nesusipratimus ir nesklandumus lengviau įveikia optimistai, kurių gyvenimo devizas — „Rytoj bus geriau nei šiandien“. Bet esminės negatyvios permainos, juolab tragedijos, optimistus gali pakirsti. Labai jau didelė atsiveria bedugnė tarp to, ką norėtų matyti, ir to, kas iš tiesų yra. Pesimistai juk visada įtarė, kad gyvenimas — sunkumų virtinė. Nesėkmėms jie būna pasirengę žymiai geriau.
Pesimistai iš tiesų serga sunkiau ir sveiksta ilgiau, negu optimistai, užtat rečiau kenčia nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Reikalas tas, kad jų jausmai mažiau paslankūs, o nuotaikų kaita ne tokia didelė. Būtent stiprios emocijos (ypač blogų ir gerų kaita) žudikiškai veikia širdį ir kraujagysles. Žinoma, kad hipertonija – labai emocionalių žmonių liga.
Pesimistai labiau rūpinasi savo sveikata. „ Pamanyk tik, skauda, tuoj praeis“, — mano sau optimistas, tikėdamas, kad nieko bloga jam negali nutikti. Pesimistas veikiausiai ilgai negaišdamas eis pas gydytoją. Šansas išsigydyti netikėtai diagnozuotą sunkią ligą ankstyvojoje stadijoje didesnis.
Pesimizmas gali būti naudingas ir darbe. Gera nuotaika praplečia mąstymo ribas, tai naudinga planuojant ateities darbus. Tačiau optimistai neretai užmiega ant laurų ir ne visuomet mato būtinybę aktyviai veikti ar ką nors keisti. Bloga nuotaika atspindi natūralų nepasitenkinimą esama padėtimi ir poreikį ją keisti, įspėja apie problemas, skatina ieškoti būdų jas spręsti.
