Mums neleista svarstyti ilgiau, keliauti ar likti namuose, mes jau – kelyje. „Alfa Romeo 159“ startuoja iš Druskininkų į Romą. Sieninis laikrodis muša 5.45.
Pamojuojame grakštiems Šventosios Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios bokštams, kurie šįryt iš minkščiausios visų mūsų namų Druskininkų lovos atrodė išnykę – juk jau rugsėjo rūkai juos savyje nuskandino. Nusilenkiame kitame Druskonio ežero krante besiilsintiems protėviams ir suspaudžia širdį, kad tiek mažai kartų uždegėme žvakutę. Bet užtai galvojome apie visus jų gražius darbus irkluodami žaviausio Druskininkų barkarolininko Gedimino valteles – ir jos šįryt stūkso tirštame rūke.
Dėkojame vėsiam Vijūnėlio vandeniui, žalioms pušaitėms ir baltiems liekniems beržams, kurių daugiau niekur nepamatysime ilgame mūsų kelyje, ir miegančioms rūke antims žaliais snapais ir lekiam link parduotuvės. Sukam prie tamsoje snaudžiančio gėlių kioskelio. Čia, prie kioskelio durų paliksime mūsų bičiulės Dalės iš Ratnyčios augintiniams katinams nasuvalgytų skanėstų – juk išmesti nevalia nė trupinio. Nes dėl tokios nuodėmės iš kapo prisikeltų močiutė, kuri sakydavo – vienas nupjautas medis – dešimt metų gyvensite nesėkmėse, vienas išmestas duonos kriaukšlys – skursite ir rausitės maisto šiukšlynuose. Močiučių žodis – mums įstatymas, jos su mumis kalbasi visą pavojų pilną kelionę. Jaučiame jas pilant liūčiai, alpdami nuo spiginančios saulės, ir akimirksniu susitvenkusiame dėl avarijos kamštyje, kurių kelionės metu niekaip neišvengsi.
Vienas nupjautas medis – dešimt metų gyvensite nesėkmėse, vienas išmestas duonos kriaukšlys – skursite ir rausitės maisto šiukšlynuose
Sunkiausiuose greitkelio taškuose laikome delną ant močiučių, saugančių mus nuo nelaimių nuotraukų. Nuotraukos – šimtamečiame vienos jų – Marijonos brevijoriuje, kuris mūsų niekada neišduoda. Kaip neišduoda per milžiniškas balas lekianti „AlfaRomeo 159“, kurią Druskininkų techninės apžiūros instruktorius šįmet papurtė be gailesčio. Ne tik purtė ir išmaigė greičio pedalus, tikrindamas Kauno autoserviso vaikinų – stilingų tarsi modeliai ant Milano podiumo – profesionalumą, bet ir apdovanojo komplimentu. Kaip ištvermingiausią ( juk itališka), ir kaip ekologiškiausią rugpjūčio patikros automobilį.
Mes jau žinome, kad lėksime mintinai pažįstamais Druskininkų vingiais pro cerkvę, per tiltą link Leipalingio, pro Šadžiūnus – link Veisiejų, kur mus sutiks į kelią iššokusi oranžinė laputaitė pūkine uodega. Ir šaunanti į viršų balta kaip sniegas Švento Jurgio – mano vardo ir misijos teisybę apginti su ietimi rankoje – bažnyčia. Pralėkę tiltelį dar spėsime žvilgtelėti į Artūro tėvukų namelį su žalia veja, kabančia tiesiog ant Veisiejų ežero. Žalioje žolytėje tiek kartų kepėme šašlykus ir maitinome išsilaipinusias gražuoles gulbes ir jų mažylius itališku parmezano sūriu.
Mes įveiksime visus posūkius link tarsi koks muziejus stūksančios Lietuvos – Lenkijos muitinės, kurioje preleidome tiek brangių savo gyvenimo valandų. Bet mums jų negaila, nes ir jos subrandino reikalingų patirčių ir minčių apie gyvenimo prasmę arsenalą.
Kur mes lekiame, ko mes norime, ar kažkas mūsų laukia ten, kitame, kitokiame pasaulyje? Ko laukiame mes? Ar mes laimingi?
Paskutinę kelionės išvakarių dieną Druskininkuose prisiminėme, jog dar neparagavome vieno mūsų mėgstamų patiekalo – keptos duonos su česnaku ir sūriu. Ir išskubėjome į autentiškumo vis dar neprarandančią kavinę „Širdelę“ mediniame „Dainavos“ sanatorijos pastate. Visai netoli garsiojo Druskininkų Vandens parko „Acqua“ ir keltuvo, kylančio link Snow Arenos, į kurį per visas atostogas taip ir neprisiruošėme įlipti. Bet į „Širdelę“ suspėjame visada. Tiesa, žavioji padavėja Raselė nuliūsta išgirdusi, kad šį kartą neragausime mūsų mėgstamo „Kijevo“ kotleto su fri bulvytėmis, traškiomis ir naprisigėrusiomis aliejaus, nes šios virtuvės virėjos žino kelias brangias senų patiekalų paslaptis. Kaip tik šiandien dar ir mano mėgstamų marinuotų burokėlių pagamino. Jų tikrai gaila bus prisiminus Italijoje.
Ką gi, trūksta laiko, tad paragausime duonos. Kepta duona su sūriu, kaip visada, puiki, o tokios randame tikrai ne visur. Tai Raselei sako mūsų dukra Barbora, ir pasakoja, kaip nusivedusi draugę italę paragauti keptos duonos Vilniuje, liko nusivylusi. Ten ji, deja, buvo ne tokia sultinga kaip Druskininkuose.
Užtai draugei kaip ir mums paliko įspūdį namo kaimynių Viktorijos, Elos dovanotos ir Druskininkų turgelio pardavėjos Felicijos daržo gėrybės – Lietuvos pomidorai ir žolelės – pelynai, gelsvės, šalavijai, mėtos. Augalai, pritvinkę lietuviškų darželių jėgos. Beliko tik apšlakstyti ryškiaspalvius pomidorus mūsų „Frantoio Montecchia“ alyvuogių aliejumi ir jo polifenoliai ištraukę likopeną mūsų organizmą atjaunino dešimtmečiu.
Besukant link „Širdėlės“ atsiskiriu nuo šeimos – mano maršrutas krypsta link miesto aikštės. Scenoje girdžiu pažįstamą balsą, kuris man reiškia daugiau, nei lietuvišką muziką. Gitarą taip meistriškai lyg koks italų cantautore (liet. dainuojamoji poezija) Fabrizio de Andre’ virpina Vladas Bagdonas, lyg atsisveikindamas skelbia „paskutinę“ dainelę. Dainelė (taip visada savo kūrybą charakterizuoja maestro) pabaigai bus vis ta pati: „Kaip gera gyventi, kaip gyventi gražu... O ypač gražu gyvent pamažu... Rymai sau prie lango, plutelę kramtai ir daug keistenybių per langą matai...“.
Gitarą taip meistriškai lyg koks italų cantautore (liet. dainuojamoji poezija) Fabrizio de Andre’ virpina Vladas Bagdonas, lyg atsisveikindamas skelbia „paskutinę“ dainelę.
Tarsi vienoje bardo dainoje būtų pralėkęs visas mūsų gyvenimo maršrutas. V.Bagdonas nesensta, nes nemiršta laiko nebijančios jo dainos. Jos priverčia stabtelėti aikštėje visus – jo bendraamžius ir ne tik. Štai priešais mane ekstravagantiškas vaikinas, suklūsta, slepia ką tik maigytą mobilųjį į kišenę, šypsosi... „O ypač gražu gyvent pamažu...“. Kas šitas nostalgiškas barzdyla ant Druskininkų vasaros festivalio scenos?...
Kažkodėl blyksteli prisiminimas – Vladas Bagdonas vienos Lietuvos leidyklos spaudos konferencijoje. Priremtas prie sienos už išduotą patriotizmą, juk filmuojasi Maskvoje, teisinasi savo sodriu baritonu: „Mes juk – artistai. Kur mus kviečia, ten ir važiuojame...“
Atsisveikinimas su mama Druskininkų 8 – 47 namo kieme. Namas toks atnaujintas, gražus, kad šiame fone prie pirmosios laiptinės garsaus dailininko – mano tėčio memorialinis portretas primena, jog čia kažkada užaugau ir aš. Primena ir langai, už kurių miega nuostabūs daugiabučio gyventojai, subėgantys ištiesti pagalbos ranką mano tėčio našlei, užlietai skurstančių viršutinių kaimynų. Nelaimėje pažįstami tikri draugai, su jaunąja bankininke Jūrate K. D. priešaky, kuriai netrukus išreikšiu viešą padėką facebook,e. Kaimynai yra kaimynai. Kaip Italijoje, taip ir Lietuvoje.
Žvelgiu į besišypsančio tėčio memorialinę lentą – tai jis numatė mano ateitį – visada būsiu kelyje. Ir niekas manęs neįkalins. Prieš mane – visa Europa. „Kaip gera gyventi...kaip gyventi gražu...“
Lenkija – tyli ir didinga sekmadienio rytą, pietų, popietės metu. Jokių pandemijos ženklų, jokios psichozės, įtampos, gąsdinimų. Kirtę sieną iš Lietuvos panikos statistiką akimirksniu pamiršome. Tik greitkelio užeigoje jauna darbuotoja lenkaitė nusišypsojusi, tiesa, primena: „maseczke, maseczke, panie “. Oi, tikrai pamiršome. Šitą vieną apdainuotų Vlado Bagdono šiandienos keistenybių – maseczke... Tiktai pusrytinė kava, panašiai kaip Lietuvoje, sunervina. Tai tik skystas rudas vandenėlis.
Kelionės metu vartau kulinarinę italo Gian Luca Demarco knygą ir mintimis dėkoju jam, kaip gerai jis paaiškino, kas darosi su jo mama, tetomis italėmis, kai ankstų rytą jos negauna savo dozės – tiršto juodo skysčio, primenančio balzaminį actą, kuris vadinasi espresso kava. Taigi, ne mes vieni esame maniakai. Pats Gian Luca, tiesa, pjemontietis, o Pjemonto regiono virtuvė panaši į lietuvišką, juk jie labiau mėgsta sviestą, nei aliejų. Bet italo, apsigyvenusio Vilniuje tetos ir tėvai – iš Kalabrijos, iš Sardinijos. Pietiečiai. Tai jie išmokė Gian Luca suprasti kitokios virtuvės ir espresso bombinį poveikį psichikai, mūsų sveikatai.
Kiek ir kur panašaus espresso Lietuvoje ieškojome, kavinėse su šimtąkart sureguliuotais aparatais, su mūsų prašymais spustelėti sumaltą kavą rankenėlėje, viskas būdavo beviltiška. Putelė yra, bet po ja, vietoje tiršto balzaminio acto, – tik rudas vandenėlis. Kur paslaptis, nežinau. Nežino ir jis, Demarco.
Tas pats Lenkijoje, Čekijoje, tas pats – Austrijoje. Tiesa, mūsų mėgstamame Mikulove, Moravijos miestelyje, kuriame sustojame nakvynės, niekas nedėvi kaukių. Mes jau nebeužsisakome restorane Vienos guliašo, nes padažų ir šiaip mums Lietuvoje pakako. Nieko troškinto, ilgai, lėtai kepto, termiškai apdoroto jau nebetrokštame. Tai greičiausiai nuo perdirbtų produktų atsivėrė mano odos šlapiuojančios žaizdos.
Dukters Barboros draugė italė Camilla, pasisvečiavusi savaitę Lietuvoje, maistą įvertino kaip labai skanų, ragavo ir cepelinų ir šašlykų, Napoleono ir medučio torto, tačiau išvada buvo keista: sūrus maistas – per sūrus, saldžiame – per daug cukraus. Štai kaip…
Ir štai kertame lemtingą ribą, tiesa, jokios ribos nėra, jokios automobilių spūsties prie Austrijos – Italijos sienos. Europa kaip niekada, nusiraminusi, tvarkinga, tyli, be panikos.
Pirmasis Autogrilis jau Italijos teritorijoje ir pirmasis pusamžio pliktelėjusio baristo mums švirkščiančio espresso, pasisveikinimas: „Buon giorno“ – (liet. laba diena).
Tas „Buon giorno“ – su tokia užriesta gaida galūnėje, tiek džiaugsmo jame, tiek energijos, temperamento, vidinio savivertės jausmo ir meilės eiliniam keleiviui, jog staiga pasijuntame namuose, tarsi peržengę slenkstį artimiausi baristo giminaičiai.
Vėl kvepia tiršta lyg balzaminis actas kava, kad net šaukšteliu tenka paskutinį lašą iškabinti.
Virš Romos kaba vaivorykštė, viena, kita, trečia. Staiga net dvi šalia viena kitos. Tarsi mūsų garbei sugrįžtant trinktelėjo tropinis lietus, sako dukra Barbora. Roma ūžia nuo automobilių eismo. Merginos šokolado juodumo kojomis, tokiais trumpais sijonais ir šortukais, kad net galva svaigsta. Juk vasara buvo – oho, visą rugpjūtį – 37.
Mano šeimos pageidavimas – tik itališkos akytos lengvutės malkų krosnyje keptos duonos Genzano. Iššoku iš automobilio prie „Panetteria“ (liet. duoninės), dar užsuku į rūsyje stačia galva besileidžiančius miniatiūrinius marmuro laiptelius į WC. Viskas čia taip siaura, intymu, kvepia švaros, citrusų kvapais. Ir leisdamasi žemyn nusikvatoju. Lenkti galvą priverčia užrašas virš galvos: „Attenzione alle corna“ (liet. atsargiai, nenusimuškite ragų).
Vėl loja džiaugsmingai iš šunų pensiono sugrįžusi maremmanė Mūza. Apsukusi kosminiu greičiu ratą aplink Restorano „Pas Jurgą ir Paulių“ stalą puola laižyti ant mano kojų sulenkimų atsivėrusias šlapiuojančias žaizdas.
Vėl skamba ausyse Vlado Bagdono neįkainojami žodžiai, suteikiantys gyvenimui spalvą: „Kaip gera gyventi...kaip gyventi gražu...o ypač gražu gyvent pamažu...rymai sau prie lango plutelę kramtai... ir daug keistenybių per langą matai“.