Jau įprasta girdėti, kad lietuviams prasimušti į pasaulinę kino areną tikrai nepavyks. Visgi Karina turi kiek kitokią nuomonę. Užsispyrusi ir žingeidi mergina vieną dieną susikrovė daiktus ir išvyko į pasaulį tiesiog pabandyti.
Ir kol kas jai tai puikiai sekasi. 39-erių K.Diglytė jau gali pasigirti ne vienu vaidmeniu amerikiečių kino filmuose, darbu su žinomais kino pasaulio atstovais, pasirodymais vienuose garsiausių komedijų klubų, o šalia viso to – dar ji netikėtai save atrado interjero dizaine.
– Karina, kaip tavo gyvenime atsirado kinas?
– Gimiau Naujoje Akmenėje. Pamenu, mama buvo užprenumeravusi žurnalą „Kinas“, nes ji irgi labai domėjosi kinu, kultūra, daug skaitė, turėjome didžiulę knygų kolekciją, kurioje buvo tiek pasaulinė literatūra, tiek romanai, poezija. Jau nuo 4-erių metų šokau tautinių šokių kolektyve, domėjausi kinu.
VGTU baigiau Verslo administravimą, po jo dirbau „Swedbank“ paskolų vadybininke. Tuo metu pradėjau filmuotis įvairiuose epizoduose ir svajojau paklajoti po pasaulį. Nebuvau ragavusi aktorystės duonos kine, bet vaidinau ir improvizavau laidoje „VRS kamera“.
– Visgi studijuoti aktorinio išvažiavai į Londoną. Kaip tavo gyvenimas atrodė ten?
– Dirbant banke, neliko laiko mano kūrybiniams hobiams. Sėdėdama darbe vis svajojau gyventi užsienyje, gyventi kūrybinį artisto gyvenimą. 2005 metais išvažiavau į Londoną ir nebegrįžau.
Po daugelio tyrinėjimų ir bandymų surasti tinkamą aktorinio mokyklą, sužinojau apie Sanfordo Meisnero metodą mokykloje „Actors Temple“ teatre. Šis metodas labai populiarus tarp tokių garsių aktorių kaip Philipas Seymouras Hoffmanas, Jonas Voightas, Jamesas Franco, Kim Basinger ir t.t. Čia dvejus metus mokiausi įvairiausių pratimų, kuriuos darant išmoksti būti „tame momente“, išmoksti kalbėti su scenos partneriu būdama tam tikrame personaže.
Tuo pat metu Londone turėjau reklaminį agentą, kuris man padėjo gauti įvairias roles reklamose. Taip pat teko ir ant podiumo eiti, o „London College of Fashion“ fotografijos kursuose vakarais dirbau reklamos modeliu.
Aktorinio studijų pabaigoje buvo surengtas teatro pasirodymas, kur pakvietė įvairius šios industrijos svečius: prodiuserius, kastingų direktorius. Ten aš vaidinau pjesėje „Mother“, kurią sukūrė Paddy Chaevsky. Mokytojas labai didžiavosi mano pasirodymu ir taip aš gavau pirmą vaidmenį meniniame filme apie keturių draugų gyvenimą su priklausomybe „Morning tea“, kuris dalyvavo įvairiuose filmų festivaliuose.
– Iš kur tiek ryžto svetimoje šalyje mokytis to, apie ką svajoja milijonai žmonių, kur konkurencija yra nežmoniška ir negailestinga?
– Ryžtas atsiranda tada, kai yra žingeidumas ir didelis noras kažko naujo išmokti. Nuo vaikystės buvau labai smalsi ir domėjausi daug dalykų tuo pačiu metu.
– Po 10-ies metų gyvenimo Didžiojoje Britanijoje, išsikraustei į JAV. Kas ten tave traukė?
– Kalifornija visada buvo mano svajonė. Padirbėjusi Didžiojoje Britanijoje nepriklausomuose filmuose, teatre, reklamose, padaviau savo dokumentus gauti artisto vizai JAV. 2015-aisiais ją gavau, iškart susikroviau daiktus ir išlekiau į Los Anželą.
– Spėju, ten konkurencija nepalyginamai didesnė?
– Atvykusi į Los Andželą gavau talentų vadybininkę ir pradėjau vaikščioti į kino, reklamų, televizijos atrankas. O agentą man padėjo surasti kolega – jo agentui turėjau suvaidinti sieną, ir jis mane priėmė.
Amerikoje esu jau dvejus metus, čia daugybė galimybių, vaidinau nemažai projektų, bet negaliu sakyti, kad jau prasimušiau, dar vis dirbu link savo norimos karjeros.
Šiaip konkurencija čia labai didelė, reikia eiti dažnai į kastingus, vis stengtis puikiai suvaidinti, kad prisimintų. Kastingų direktorių reputacija irgi priklauso nuo to, kokį aktorių pasamdo, tad jie nori įsitikinti, kad ne tik gerai vaidini, bet kad ir tavo geras charakteris, moki lengvai bendrauti su kitais, esi profesionalus, nevėluosi, ir apskritai, kad galima tavim pasitikėti. Užtrunka laiko, kol žmonės pradeda tavimi tikėti. Nuoseklumas ir pastovumas yra labai svarbu. Nemalonių situacijų neteko patirti, gal tik keistų – kartą direktorius po atrankos parašė žinutę ir pakvietė vakarienės. Tai buvo labai neprofesionalu.
– Kai komanda tavęs nepasirenka, turbūt nesunku prarasti pasitikėjimą... Kaip tu nepavargsti vėl ir vėl eiti į atrankas?
– Sunkiausia yra išlikti ramiam ir nenusiminti, kai rolė tau labai tinka, bet tavęs nepasirenka. Tačiau smagiausia tai, kad kiekvieną dieną gauni vis naujų iššūkių, niekada nežinosi, kokią atranką gausi ir kokį charakterį teks sukurti. O ir dirbti su kūrybingais ir talentingais žmonėmis niekada nenuobodu.
– Tai kokiais savo vaidmenimis jau gali pasigirti?
– Geriausia mano rolė, manau, buvo filme „Things that bleed“, kur reikėjo vaidinti 1920-ųjų dainuojančią kino žvaigždę. Šiaip paskutiniu metu vis linkstu link komedijų, nes ėmiau rengti ir „stand-up“ pasirodymus. Bet dramatiški vaidmenys man irgi patinka, neseniai nusifilmavau filme „Full Moon“, kuriam muziką kūrė Ryuichi Sakamoto, gavęs „Oskarą“ už filmą „Revenant“ su Leonardo Di Caprio.
2017-aisiais teko dalyvauti labai didelių projektų atrankose – „The Americans“, „Life“, „Blindspot“. Vis dar yra kur tobulėti, bet kadangi čia gyvenu dar tik dvejus metus, tikrai nesiskundžiu, nes gaunu gerų galimybių.
– Turbūt dirbdama su tikrais profesionalais, kino rinkos asais, gauni daugybę naudingų pamokų?
– Teko filmuotis trileryje, kurio direktorius buvo Simonas Giles, BAFTA laimėtojas, jis dirbo filmuose „The Royal Night out“, „The Devil double“, „Deep blue sea“ ir taip toliau. Teko vaidinti su Steve'u Nicolsonu, kuris tiesiog puikus aktorius. Visada smagu dirbti su žmonėmis, iš kurių daug ko galima pasimokyti. Taip pat vaidinau komedijos epizoduose su Faze'u Rainu, kuris turi 8 mln. sekėjų „Youtube“.
– Papasakok, kaip Los Andžele atrodo tavo įprasta diena?
– Ji paprastai prasideda nuo sporto salės, kur einu pabėgioti ant takelio. Tuomet meditacija, „Gratitude“ žurnalas, kuriame surašau, už ką esu dėkinga šiame gyvenime ir ko noriu pasiekti, tada bėgu į darbą.
Šiuo metu dirbu interjero dizainere, buvusius garsaus aktoriaus Roberto Stacko namus perdarau į modernų stilių. Taip pat nuolatos repetuotu amerikietišką akcentą, einu į aktorinio pamokas, jeigu yra atranka, einu į kastingą. Vakarais dažniausiai rengiu „stand-up“ pasirodymus, kartais tai būna šou, o kartais tiesiog „open mic“, kur tenka bendrauti ir dirbti su garsiais Amerikos komikais, tokiais kaip Chrisas Delia, Vargus Masonas, Russellas Petersas ir taip toliau. Na, o tada parlekiu namo, kur esu išbučiuojama dviejų nuostabių mano vaikino šunų.
– Kada spėjai tapti dar ir interjero dizainere?
– Dėl interjero dizaino labai įdomiai gavosi – toks jausmas, kad buvo skirta, nes man viena astrologė išpranašavo, kad dirbsiu su interjero dizainu ir sceniniais pasirodymais. Tuomet likau labai nustebusi, nes visiškai apie tai negalvojau.
Kai atvykau į Ameriką, mano šeimos draugas įsigijo namus Los Andžele, kuriems reikėjo pertvarkymo, naujo dizaino. Taigi aš norėjau padėti ir po truputį pradėjau tuo užsiimti, dirbau kartu su italų dizaineriu, kol jis man patikėjo visą projektą. Man gerai sekėsi, įgavau pasitikėjimą, žmonės pradėjo samdyti mane įvairiems jų namų projektams.
– Užsiminei ir apie vaikiną. Kas tas tavo išrinktasis?
– Pirmi metai Amerikoje buvo liūdnoki, žmonės nėra čia atviri naujoms pažintims. Bet dabar jau turiu puikių draugų ratą ir vaikiną, taigi po truputį pradedu jaustis kaip namuose, nors Lietuvos ir artimųjų labai pasiilgstu.
Mane su vaikinu supažindino drauge amerikietė, kuri yra serialo „Modern Family“ žvaigždės Ariel Winter asistentė. Mano vaikinas – šios aktorės vadybininkas, jis dirba su tokiomis žvaigždėmis kaip Markas Rufalo Jennifer Anniston, Nina Dobrev, Topher Grace. Ne kartą ir aš esu bendravusi su jais.
– O kaip tavo gyvenime atsirado „stand-up“ pasirodymai? Ar sunku prajuokinti amerikiečius? Apie ką dažniausiai juokauji?
– Tai mano naujoji aistra. Juokinti žmones sekasi gerai, nuo vaikystės mėgau juokauti, mama pasakodavo, kad parėjusi iš mokyklos impersonuodavau mokytojus ir bendraklasius.
Kartą pabandžiau ir įsisukau į šią veiklą, dabar kiekvieną mėnesį rengiu pasirodymus legendiniame „The World Famous Comedy store“. Čia galima išvysti ir Chrisą Rocką. O Jimas Carrey, Robinas Williamsas būtent čia pradėjo savo karjerą.
Publiką pavyksta prajuokinti juokeliais apie savo ūgį, kadangi esu 180 cm. Taip pat Lietuvos ir Amerikos palyginimais.
Labai džiaugiuosi, kad galiu ir vaidinti, ir juokauti. Vaidyba man labai patinka, nes projekte dirba daug žmonių ir procesas visiškai kitoks, komedijoje – pats esi savo kūrinio autorius, prodiuseris, direktorius ir aktorius, taigi turi laisvę save išreikšti kaip tik nori.
– Lietuvių kalbos dar nepamiršai? Ar grįžti į tėvynę atostogoms?
– Tiesą sakant, jau mąstau angliškai. Kai su mama kalbu per „Skype“ labai dažnai nerandu žodžių, matyt, dėl to, nes lietuviškai mažai kalbu, o ir šalį palikau 2005 metais, tad savo kalba dažnai prajuokinu mamą. Šiaip labai pasiilgau savo draugų, šeimos, lietuviškos vasaros vakaro, ežerų, pasivaikščiojimų Vilniaus senamiesčiu, bulvinių blynų ir lietuviško kvapo...
Bet kol kas norėčiau dar pasilikti čia, oras čia pasakiškas. Į Lietuvą gal dar grįšiu, per daug į ateitį neplanuoju, nes Dievas dažnai juokiasi, kai aš pradedu per daug planuoti.
Esu laiminga, apie tokį gyvenimą ir svajojau – daug įvairovės, įdomių žmonių. Gyvenime siekiu visapusiškai tobulėti ir džiaugtis kiekviena akimirka, juk gyvenimas toks trumpas.
Mano svajonė – sukurti labai juokingą komediją. Tai nepakartojamas jausmas, kai šimtai žmonių juokiasi ir bent jau tą minutę pamiršta apie savo vargus ir nelaimes. Norėčiau per komedija įkvėpti žmones matyti pasaulį ir gyvenimą su šiokia tokia ironija. Ne veltui Rašytojas Elbertas Hubbardas sakė: „Nepriimk gyvenimo per rimtai. Niekada gyvas iš čia neištrūksi.“
– Ne paslaptis, kad įprasta manyti – lietuviams į pasaulinę kino rinką prasimušti tikrai nepavyks. Tavo pavyzdys rodo, kad užsibrėžusi tikslą, tu sėkmingai žingsniuoji savo svajonių link. Ką patartum tiems, kurie galbūt norėtų save išbandyti aktorystėje, bet nedrįsta?
– Tiems, kurie nori eiti šiuo keliu, patarčiau paklausti savęs – kodėl to nori ir ko būtent nori, kuo nori su pasauliu pasidalinti, kaip tavo indėlis pagerintų pasaulį. Patariu siekti savo svajonių, nebijoti, nes jei nežengsi pirmo žingsnio, nežinosi antrojo. Svarbu būti lanksčiam, neprisirišti prie tam tikro rezultato, bet gyventi, džiaugtis, siekti ir gyvenimas gali nuvesti tave ten, kur niekada nežinojai, kad norėjai ar galėjai atsidurti.
